Nupjauni medį – nukerti dalį istorijos

KO­MEN­TA­RAS

Nup­jau­ni me­dį – nu­ker­ti da­lį is­to­ri­jos

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

Žur­na­lis­tė

Me­dis lie­tu­viui nuo se­nų lai­kų bu­vo šven­tas. Jį so­din­da­vo gi­mus vai­kui, so­di­nu­kais ap­juos­da­vo vien­kie­mių so­dy­bas. Ąžuo­las, lie­pa, kle­vas, vinkš­na... Pas­ta­rą­ją la­bai my­lė­jo ir ja ža­vė­jo­si lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas, eg­zo­do ra­šy­to­jas kraš­tie­tis Ma­rius Ka­ti­liš­kis.

Prie me­džio žmo­gus pri­glus­da­vo iš­se­kus jė­goms, po me­džiu kar­tais ir am­žiams at­gul­da­vo.

Bet pa­sta­rai­siais me­tais ku­ria­mas vi­sai ki­tas me­džių įvaiz­dis. Jie truk­do ko­mu­ni­ka­ci­joms, ke­liams, jie už­den­gia pa­sta­tus, aikš­tes. Jie tie­siog ne­ver­tin­gi, to­dėl ver­ti tik bū­ti nu­kirs­ti.

Pap­ras­ta ir aiš­ku: var­dan pro­jek­to nu­kirsk me­dį. Net jei­gu tai šim­ta­me­čiai ąžuo­lai, kaip at­si­ti­ko rug­sė­jo pra­džio­je re­konst­ruo­jant ke­lią Jo­niš­kio ra­jo­ne Ban­do­rių kai­me. Dar­bų ran­go­vai nu­rė­žė de­vy­nis ąžuo­lus, iš ku­rių bent du ga­li bū­ti 300 me­tų.

Ko gi tie ga­liū­nai ne vie­to­je pa­si­pai­nio­jo? Ir kam prieš ke­lis šimt­me­čius se­no­liai juos so­di­no, ne­gal­vo­da­mi apie pra­gma­tiš­ką XXI am­žių, ku­ria­me nu­kirs­ti me­dį – tas pa­ts kaip nu­kirp­ti na­gą.

„Neiš­ma­nūs bu­vo“,– gal­va iro­niš­kai pa­lin­guos iš­ma­nio­sios kar­tos at­sto­vas. Bet na­gas ataugs, o ke­lias ar net ke­lio­li­ka kar­tų pra­gy­ve­nęs ga­liū­nas ne­be­pa­kils. Pa­so­di­nus nau­ją so­di­nu­ką, jo su­ve­šė­ji­mo ne­su­lauks ne tik so­din­to­jas, bet grei­čiau­siai ne­la­bai pa­vyks pa­ma­ty­ti ir vai­kams.

Me­dis – lė­to lai­ko ma­tuo­to­jas. O žmo­gus ta­po grei­to lai­ko, grei­tų pa­slau­gų, grei­tai pa­da­ro­mų ir taip pat grei­tai lūž­tan­čių daik­tų var­to­to­jas. O juk bran­dūs me­džiai ab­sor­buo­ja ang­lies jun­gi­nius, jie di­di­na mies­to ma­te­ria­li­nę sta­ti­nių ver­tę: kai ku­rių ša­lių ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­kos ty­ri­mai ro­do, kad už tą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, ša­lia ku­rio au­ga di­de­li me­džiai, po­ten­cia­lūs pir­kė­jai mo­ka dau­giau.

Ban­do­riuo­se ąžuo­lus pjo­vu­sių dar­bi­nin­kų nė­ra kuo kal­tin­ti, jie tik at­li­ko įsa­ky­mą. Bend­ro­vės, ku­ri lai­mė­jo dar­bų kon­kur­są, – taip pat, nes jie vyk­dė pro­jek­tuo­to­jo nu­ro­dy­mus. O pro­jek­tuo­to­jas ką? Ir jis, pa­si­ro­do, nie­kuo dė­tas, nes, pa­gal re­dak­ci­jai at­siųs­tą dar­bų už­sa­ko­vo, Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­jos at­sa­ky­mą, me­džiai „au­gan­tys vals­ty­bi­nės reikš­mės ke­lių juos­to­je, nė­ra pri­ski­ria­mi sau­go­ti­niems“. Tai ci­ta­ta iš 2008 me­tų ko­vo 12 die­nos Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mo „Dėl kri­te­ri­jų, pa­gal ku­riuos me­džiai ir krū­mai, au­gan­tys ne miš­kų ūkio pa­skir­ties že­mė­je, pri­ski­ria­mi sau­go­ti­niems, są­ra­šo pa­tvir­ti­ni­mo ir me­džių ir krū­mų pri­sky­ri­mo sau­go­ti­niems“.

Pa­tei­si­ni­mas me­džiams kirs­ti ran­da­mas net aukš­čiau­sio­je val­džio­je.

Tą pa­tį, tik gal iš­sa­miau paaiš­ki­no pa­gal re­dak­ci­jos pra­ne­ši­mą apie pjau­na­mus ąžuo­lus pa­tik­ri­ni­mą at­li­kę Šiau­lių re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Jo­niš­kio ra­jo­no agen­tū­ros ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai, su­skai­čia­vę, kad ša­li­na­mas 91 me­dis. Iš jų – 9 ąžuo­lai, sto­res­ni nei 32 cen­ti­met­rų skers­mens. Vi­si nu­pjau­ti me­džiai au­go ke­lio ap­sau­gos juos­to­je, vals­ty­bi­nė­je že­mė­je.

Taip pat pa­brė­žia­ma, kad lei­di­mas to­kiems dar­bams re­konst­ruo­jant ke­lią pa­gal pro­jek­tą rei­ka­lin­gas tik juos vyk­dant mies­to, mies­te­lio ar gy­ven­vie­tės te­ri­to­ri­jo­je, o Ban­do­riai – kai­mas. Tai­gi jo­kių ap­lin­ko­sau­gi­nių pa­žei­di­mų ne­nus­ta­ty­ta.

Tie­sa, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų at­sto­vas laiš­ke re­dak­ci­jai iš­reiš­kė ap­gai­les­ta­vi­mą: „Ži­no­ma, la­bai gai­la to­kių di­de­lių me­džių, ta­čiau pa­tys gy­ven­to­jai pa­gei­da­vo, kad ke­lias bū­tų tvar­ko­mas.“

Taip, jie pa­gei­da­vo ke­lio, bet juk me­džių pjau­ti ne­pra­šė, o ir ne­ži­no­jo, kad tai bus da­ro­ma. Už­tat rug­sė­jo 1-ąją su­gau­dus ben­zi­ni­niams pjūk­lams pa­krau­po, iš­vy­dę virs­tan­čius šim­ta­me­čius.

Kai­mo gy­ven­to­ja Zi­ta Barz­die­nė ne­slė­pė, kad jai šir­dį skau­da: juk ąžuo­lai – Ban­do­rių sim­bo­lis, jų stip­ry­bės, ke­lių kar­tų is­to­ri­jos liu­dy­to­jai. Kai­mas nyks­ta, kas ant­ra tro­ba tuš­čia. Ne už kal­nų lai­kas, kai ga­li iš­vis ne­be­lik­ti gy­ven­to­jų, bet me­džiai bū­tų sto­vė­ję, tar­si pa­mink­lai, liu­di­ję bu­vu­sius gy­ve­ni­mus.

„Vi­sa­da ga­li­ma ras­ti išei­tį, tuos šim­ta­me­čius me­džius apei­ti. Mes daug šne­ka­me, kaip rei­kia sau­go­ti, tau­so­ti gam­tą, bet per ma­žai pa­ko­vo­ja­me, kai ky­la rim­tas rei­ka­las“, – „Šiau­lių kraš­tui“ per­skai­tęs straips­nį apie Ban­do­rių įvy­kius, sa­kė Jo­niš­kio ra­jo­no me­lio­ra­to­rių tė­vu va­di­na­mas Ge­di­mi­nas Za­ba­raus­kas.

Tei­sus jis kaip nie­kad. Juk ir dėl Ban­do­rių me­džių vie­šai šne­kė­ti ry­žo­si tik mi­nė­ta po­nia Zi­ta su duk­ra, ir dar nuo­gąs­ta­vo, kad iš­spaus­di­nus jos nuo­trau­ką laik­raš­ty­je, kas nors kai­me ga­li šai­py­tis. Ti­kiuo­si, kad tie žo­džiai neiš­si­pil­dė.

Me­džiai kliū­va ne tik re­konst­ruo­jant ke­lius. Vien Jo­niš­kio ra­jo­ne ne kar­tą ki­lo pa­si­pik­ti­ni­mo ban­gos, kai jie bu­vo nu­šluo­ti Jo­niš­kio ir Ža­ga­rės mies­tų aikš­tė­se. Iš da­lies juos pra­re­tin­ti rei­kė­jo: kad neužs­to­tų se­no­sios ar­chi­tek­tū­ros, kad at­si­ver­tų erd­vės, iš­pjau­ti su­žė­lu­sius krū­mus. Bet ar tik­rai tiek daug jų bu­vo bū­ti­na „nu­šnio­ti“ kaip ve­ją su žo­liap­jo­ve?..

Įsi­mi­nė in­ter­viu su dend­ro­lo­ge, Lie­tu­vos žel­din­to­jų ir de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos na­re Dan­guo­le Lia­gie­ne, ku­rios nuo­mo­ne, nė­ra men­ka­ver­čių me­džių, yra tik pra­stos būk­lės me­džiai, ku­rių būk­lę ga­li įver­tin­ti spe­cia­lis­tas – ar­bo­ris­tas, dend­ro­lo­gas, žel­dy­nų eks­per­tas, bet ne sta­ty­bi­nin­kas, ar­chi­tek­tas ar elekt­ri­kas. Net ir tie, ser­gan­tys me­džiai, ga­li at­gau­ti jė­gas ir vėl at­gy­ti. O ką jau kal­bė­ti apie svei­kus, di­din­gus ga­liū­nus.

Nup­jo­vęs me­dį nu­ker­ti da­lį is­to­ri­jos. Tos vie­tos is­to­ri­jos, ku­riai net ne­rei­kė­jo res­tau­ra­vi­mo, kaip se­niems, il­gą am­žių ma­čiu­siems pa­sta­tams.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.