Kai debesys nusileidžia į žemę

GRU­ZI­JOS RE­POR­TA­ŽAI (6)

Kai de­be­sys nu­si­lei­džia į že­mę

Bū­na sa­vai­čių, pra­le­kian­čių kaip šven­tė. To­kia šven­tė bu­vo Gru­zi­ja. Vie­ti­nių iš­min­tis ir hu­mo­ras, gam­ta ir is­to­ri­ja, nau­ji sko­niai bei kva­pai svai­gi­no la­biau nei gru­zi­niš­kas vy­nas. Ša­lis, į ku­rią no­rė­jo­si su­grįž­ti dar ne­pa­ki­lus lėk­tu­vui.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Iš­ban­dy­mas ke­lio­ne

Ry­tas Tbi­li­sy­je pra­si­de­da nuo­ty­kiais. Ma­mu­ka bu­vo pri­sa­kęs kuo anks­čiau par­si­ras­ti į Ku­tai­sį, kad spė­tu­me dar ge­ro­kai pa­ke­liau­ti. Bu­vo nu­ro­dęs, kad pa­pra­šy­tu­me mar­šut­kos vai­ruo­to­jo jam pa­skam­bin­ti – taip su­tars, iš kur mus paim­ti.

At­sis­vei­kin­da­ma Ana įduo­da na­mi­nio tkem­lio pa­da­žo ir re­ko­men­duo­ja sės­ti į va­di­na­muo­sius „Sprin­ter“ mik­roau­to­bu­sus: juo­se yra kon­di­cio­nie­riai, va­žiuo­ja grei­tai. Iki Tbi­li­sio au­to­bu­sų sto­ties pa­ve­ža Anos vy­ras. Bet jis, kaip ir Ana, nė­ra tarp­mies­ti­nio trans­por­to spe­cia­lis­tas.

Priė­jęs vy­ras siū­lo vyk­ti į Ku­tai­sį. Už­tik­ri­na, kad jo mar­šut­ko­je yra kon­di­cio­nie­rius, ke­lio­nė ne­prailgs.

Tik įli­pus ma­ty­ti, kad pa­ža­das to­li gra­žu nea­ti­tin­ka rea­ly­bės. Jo­kio kon­di­cio­nie­riaus nė užuo­mi­nos, sė­dy­nės ma­čiu­sios gy­ve­ni­mo, o pa­ts mik­roau­to­bu­sas – to­li­mų ke­lio­nių. Lau­kia­me, kol pri­si­rinks ke­lei­vių. Kiek lai­ko mar­šut­ka ne­pa­ju­dės, neaiš­ku.

Vai­ruo­to­jo nė ne­spė­ja­me pa­pra­šy­ti pa­skam­bin­ti į Ku­tai­sį, kai už­kal­bi­na ir pa­si­siū­lo pa­dė­ti bū­si­ma bend­ra­ke­lei­vė.

Lai­kas slen­ka to­liau. Ir vis lė­čiau.

„Dėl jū­sų jau skam­bi­na iš Ku­tai­sio, klau­sia, ko taip il­gai neat­va­žiuo­ja­te“, – er­zi­na mer­gi­ną iš­ly­dė­ti atė­jęs vy­ras.

Ga­liau­siai pa­ju­dė­jęs au­to­bu­siu­kas va­ži­nė­ja po Tbi­li­sį. Iš pra­džių – paim­ti kaž­kie­no kro­vi­nio. Pa­ke­liui sto­ja­me dar ir dar kar­tą. Pa­duo­ti, paim­ti, o kar­tą – nu­si­pirk­ti le­dų iš pa­ke­lės pre­kei­vio.

Pro lan­gą kei­čia­si gam­to­vaiz­dis, kraš­tas at­ro­do skur­des­nis. Va­žiuo­ja­me pro Go­rį – iki Ru­si­jos sie­nos nuo čia vi­sai ne­to­li. Vai­ruo­to­jas įjun­gia kon­cer­tą – te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne šmė­žuo­ja Nau­jų­jų me­tų ži­bu­rė­lis. Tvan­ku.

Mar­šut­ka ei­li­nį kar­tą su­sto­ja. Vai­ruo­to­jai nu­ta­ria da­ry­ti per­trau­kė­lę. Kiek ji truks, neaiš­ku. Už­kal­bi­na Ar­tio­mas, res­tau­ra­to­rius ir dai­li­nin­kas, dir­ban­tis mu­zie­ju­je Tbi­li­sy­je. Va­žiuo­ja pas bro­lį į Ku­tai­sį il­ga­jam sa­vait­ga­liui – ant­ra­ja­me pa­gal dy­dį Gru­zi­jos mies­te dar nė­ra bu­vęs. Te­le­fo­ne ro­do sa­vo dar­bus.

Pa­sa­ko­ja, jog marš­ru­tas tu­rė­jo bū­ti Tbi­li­sis-Ku­tai­sis, bet vai­ruo­to­jai paė­mė ke­lei­vį, va­žiuo­jan­tį to­liau, tad ke­lio­nės pla­nas pa­si­kei­tė.

Su­ži­no­jęs, kad mū­sų jau se­no­kai lau­kia Ku­tai­sy­je, pa­si­šau­na pa­ra­gin­ti vai­ruo­to­jus.

Pa­ga­liau ke­lio­nė tę­sia­si. Gir­di­me, kad mū­sų pa­gal­bi­nin­kei vėl skam­bi­na Ma­mu­ka. Esa­me kaip rei­kiant lau­kia­mi. Ga­liau­siai mar­šut­ka kaž­ke­lin­tą­jį kar­tą su­sto­ja. Ke­lei­viai at­si­su­ka į mus, sė­din­čius ant ga­li­nės sė­dy­nės: lai­kas lip­ti!

Tik iš­li­pę įkren­ta­me į Ma­mu­kos ir jo sū­naus Gior­gi glė­bius.

Gru­zi­nai sma­giai juo­kia­si iš mū­sų il­gos ke­lio­nės nuo­ty­kių. „Ge­rai, kad bent jū­sų ne­pag­ro­bė“, – pla­čiai šyp­so­si Gior­gi. Ir ap­gai­les­tau­ja, kad pra­žiū­rė­jo­me jo iš va­ka­ro siųs­tą ži­nu­tę – bu­vo su­ra­dę vai­ruo­to­ją, grįž­tan­tį iš Tbi­li­sio į Ku­tai­sį anks­ti ry­tą.

Ma­mu­ka sto­ja trum­pai per­trau­kė­lei: iš na­mų pa­ruo­šė šal­tos ka­vos. Sal­di tir­pi ka­va at­gai­vi­na.

Van­duo – svei­ka­tai

Sair­me – gar­sus mi­ne­ra­li­nio van­dens ku­ror­tas. Sa­na­to­ri­jos ta­kais vaikš­to be­si­gy­dan­tie­ji ir be­siil­sin­tie­ji. „Ga­no­si“ dirb­ti­niai el­niai, jau anks­čiau ma­ty­ti ant mi­ne­ra­li­nio van­dens „Sair­me“ bu­te­lių eti­ke­čių.

Ma­mu­ka pa­sa­ko­ja, kaip čia gy­dė­si. Gy­dy­to­jas iš­ra­šė, ko­kia tvar­ka ger­ti van­de­nį iš su­nu­me­ruo­tų mi­ne­ra­li­nio van­dens biu­ve­čių. Gė­ręs taip, kaip jam pa­tin­ka.

Pa­ke­liui Gior­gi pri­pi­la pen­kia­lit­rį mi­ne­ra­li­nio van­dens. Kuo il­giau va­žiuo­ja­me, tuo van­duo la­biau balkš­vė­ja.

Lau­ko pa­vė­si­nė, ku­rio­je su­sto­ja­me pie­tų, pa­na­šė­ja į ne­tvar­ky­tą san­dė­lį. Ma­mu­ka de­da ant sta­lo du­be­nį, jau nu­lup­tus kiau­ši­nius. Įduo­da pei­lį sū­riui rai­ky­ti, dar­žo­vėms pjaus­ty­ti. Trau­kia van­de­nį ir vy­ną. „Te­leg­ra­ma iš Lie­tu­vos“, – tie­sia po­pie­ri­nes ser­ve­tė­les. Pie­tūs.

Už­kal­bi­na pro ša­lį ke­liau­jan­ti po­ra. Iš Kras­no­da­ro. „Ne, ne“, – iš pra­džių pur­to gal­vą mo­te­ris, Ma­mu­kos pa­kvies­ta stik­li­nei vy­no. Po aki­mir­kos per­si­gal­vo­ja: tik pa­ra­gaus.

Au­to­mo­bi­lis sėk­min­gai ju­da įkal­nėn. Pa­ke­lė­se įsi­tai­sę iš­ky­lau­to­jai mo­ja ran­ko­mis, kvies­da­mi pri­si­jung­ti. Gior­gi juo­kia­si: jei at­si­liep­tu­me į gru­zi­nų kvie­ti­mus, gy­vi na­mo nuo vy­no ne­grįž­tu­me.

Iš­ky­lau­to­jų iš­mo­nei ri­bų nė­ra: prie šal­ti­nio iš rąs­ti­ga­lių su­mon­tuo­tas ožys, ant jo pa­dė­tu vamz­džiu te­kan­ti sro­vė vė­si­na plas­ti­ko du­be­ny­je įvers­tą ar­bū­zą. Šal­ti­nis tar­nau­ja ir kaip du­šas žva­lu­mui grą­žin­ti.

Bi­tės sve­čių ne­ge­lia

Prie ke­lio iš­ri­kiuo­tos ke­lios de­šim­tys avi­lių, bi­ti­nin­kas ko­pi­nė­ja me­dų. Dan­gu­je – spie­čiai bi­čių, orą vir­pi­na ne­nut­rūks­tan­tis zvim­be­sys. Bi­ti­nin­kas iš­trau­kia ko­rį iš avi­lio.

Ko­dėl bi­tės ne­ge­lia? „Mū­sų bi­tės ži­no, kad ne­ga­li­ma gel­ti sve­čių“, – juo­kia­si gru­zi­nas.

Bi­ti­nin­kas pra­ne­ša, kad mums pa­si­se­kė: kal­no vir­šu­je fil­muo­ja­mi gru­zi­nų na­cio­na­li­niai šo­kiai, tad pa­vyks pa­ma­ty­ti šio to iš­skir­ti­nio.

Ma­ši­na ro­po­ja aukš­tyn. De­be­sys lei­džia­si vis že­myn. Gra­žu, kur be­si­dai­ry­tu­mei.

Ma­mu­ka po­ri­na: vi­sur ap­lin­kui – gam­tos re­zer­va­tas, už kiek­vie­ną nu­skin­tą au­ga­lą gau­tu­mei to­kią bau­dą, kad vi­są gy­ve­ni­mą neiš­si­mo­kė­tu­mei. O po aki­mir­kos iš­rau­na glė­bį ra­mu­nių ir at­ne­ša pa­do­va­no­ti. Šyp­so­si, ne­pa­leis­da­mas iš bur­nos ci­ga­re­tės.

Var­pe­liais skam­bi­na kar­vės. Minkš­tas de­be­sis pa­ma­žu gu­la ant ža­lios kal­no vir­šū­nės. Prieš akis – gra­žiau­sias gam­tos pa­veiks­las.

Šo­kio ma­gi­ja

Na­vi­ga­ci­ja ro­do 2 220 met­rų aukš­tį. Rau­do­na­sis lau­kas – taip gru­zi­nai va­di­na vie­to­vę, ku­rio­je vyks­ta fil­ma­vi­mas. Kaž­ka­da čia siau­tė ar­šūs mū­šiai, že­mė sru­vo krau­ju. Da­bar skam­ba gru­zi­niš­ka mu­zi­ka, šo­kė­jos ir šo­kė­jai grakš­čiai skro­džia orą. Šo­ka ener­gin­gai, eksp­re­sy­viai, už­de­gan­čiai.

„Tuoj bus mū­šis“, – su­fle­ruo­ja Ma­mu­ka. Tau­ti­niais kos­tiu­mais vil­kin­tys gru­zi­nai šuo­ly­je žvan­gi­na kar­dais, den­gia­si sky­dais.

Per per­trau­kė­lę priei­na vy­ras, ant ku­rio marš­ki­nė­lių už­ra­šy­ta „News­room“. Kaip įpras­ta, tei­rau­ja­si, iš kur mes. Ir, kaip įpras­ta, nu­džiun­ga, iš­gir­dęs, jog iš Lie­tu­vos.

So­so – laik­raš­čio re­dak­to­rius. Marš­ki­nė­liai – ko­lek­ty­vo do­va­na. Pir­ma ei­lu­tė už­ra­šy­ta ang­lų kal­ba, ki­ti žo­džiai – gru­zi­niš­kai. „Bib­lio­te­ka“, – ant­rą žo­dį iš­šif­ruo­ja gru­zi­nas. O dėl tre­čios ei­lu­tės kva­to­ja: skam­bė­tų kaž­kas pa­na­šaus į „iš­pro­tė­jė­lių kam­ba­rį“. Vi­sais šiais žo­džiais re­dak­ci­jo­je va­di­na­ma pa­si­ta­ri­mų vie­ta.

„Do­va­no­ki­te, – šyp­so­si So­so, – bet so­vie­ti­niais lai­kais sir­gau už „Žal­gi­rį“. Sa­bo­nis, Cho­mi­čius, Kur­ti­nai­tis“, – iš­var­di­ja Ir kvie­čia nusifotografuoti su ko­lek­ty­vu ir vie­tos sa­vi­val­dos gu­ber­na­to­riu­mi.

Aukš­čiau de­be­sų

Vir­šu­kal­nė­je prieš akis skrie­ja de­be­sys. Šal­ta ir bal­ta, pu­čia stip­rus vė­jas, ne­šda­mas mig­lą. Sau­lės dis­kas at­ro­do neįp­ras­tai bal­tas. Sto­vi­me de­be­sy­je.

„Taip gra­žu, kad net aša­ros aky­se su­si­kau­pė“, – sa­ko bend­ra­ke­lei­vis. „Ne nuo gro­žio, nuo šal­čio“, – nu­ra­mi­na Gior­gi.

„Už kal­nus ge­riau ga­li bū­ti tik kal­nai, ku­riuo­se dar ne­bu­vai“, – kaž­kas ci­tuo­ja Vla­di­mi­rą Vy­soc­kį.

Pa­ke­liui na­mo – trum­pas su­sto­ji­mas pas vie­tos pie­me­nis sū­rių įsi­gy­ti. Tro­ba pa­lai­kė, iš pir­mo žvilgs­nio ne­sup­ra­si, ar kas jo­je gy­ve­na.

Pie­me­nų pri­žiū­ri­mo­je ban­do­je – 200 kar­vių, iš ku­rių 80 mel­žia­mos. Kar­vė duo­da 12 lit­rų per pa­rą. Du pie­me­nys ir ga­no, ir mel­žia, ir sū­rius ga­mi­na.

„Ko­kios ten są­ly­gos?“ – smal­sau­ja­me pie­me­nų na­muo­se vie­šė­ju­sio bend­ra­ke­lei­vio. „Ko­kios, ko­kios, an­ti­sa­ni­ta­ri­nės“, – pla­čiai šyp­so­si šis, ran­ko­se lai­ky­da­mas duo­nos pus­mė­nu­lį. Dar šil­tu ke­pi­niu pa­vai­ši­no pie­me­nys.

Už mus vi­sus

Ku­tai­sy­je jau tam­su, pir­mą kar­tą šią sa­vai­tę ly­ja. Tiks­liau, kren­ta šil­ta, smul­ki dulks­na.

At­sis­vei­ki­ni­mo va­ka­ras – kar­tu ir pa­dė­kų vie­ni ki­tiems me­tas. Prie sta­lo sė­da ne tik Gior­gi ir Ma­mu­ka – pri­si­jun­gia ir jo žmo­na Ma­ri­na. Ant sta­lo ke­liau­ja vai­šės.

Ma­mu­ka nie­ka­da ne­prit­rūks­ta is­to­ri­jų. Pa­sa­ko­ja apie gru­zi­ną vyn­da­rį, ku­ris pa­si­kvie­tė pran­cū­zą so­mel­jė įver­tin­ti jo ga­mi­na­mo pui­kiau­sio vy­no. „Jau­čiu ge­le­žies sko­nį“, – aki­mirks­niu ko­ne gy­ve­ni­mą gru­zi­nui su­grio­vė pran­cū­zas. Vyn­da­rys il­gai ne­ra­do sau vie­tos. Kol po me­tų, kai vy­nas bu­vo iš­ger­tas, dug­ne pa­ma­tė pa­mes­tus rak­tus nuo pi­lies...

Pa­ma­tęs tuš­čią ne­kta­ri­nų lėkš­tę, Ma­mu­ka kumš­čiuo­ja: jei sve­čias iš­bū­na pa­rą, jis jau na­miš­kis. Pir­myn į šal­dy­tu­vą vai­sių!

„Už mus vi­sus, – sa­ko tos­tą gru­zi­nas. – Už čia esan­čius, ir tuos, ku­rie dan­gu­je.“ Ga­gi­mar­jos! Į svei­ka­tą!

Ar­tė­jant skry­džiui, iš­sprūs­ta­me į nak­ti­nį Ku­tai­sį. Tarp se­nų pa­sta­tų at­si­mu­ša nak­ti­nio gy­ve­ni­mo bal­sai ir mu­zi­ka. Bū­riu pra­bind­ze­na nak­ti­bal­dos šu­nys.

Svar­biau­sia Ku­tai­sio įžy­my­bė – ant Uki­me­rio­ni kal­vos sto­vin­ti Bag­ra­ti ka­ted­ra – ma­ty­ti iš bet ku­rios cent­ro vie­tos. Šven­to­vės sta­ty­ba sie­kia XI am­žių. Skai­čiuo­da­ma šim­tus me­tų, ka­ted­ra ny­ko. 2012 me­tais bu­vo at­sta­ty­ta, ne­pai­sant UNES­CO prieš­ta­ra­vi­mų.

Ar­tė­jant sau­lė­te­kiui prie ap­švies­tos ka­ted­ros vaikš­ti­nė­ja tu­ris­tai ir įsi­my­lė­jė­liai. Pa­pė­dė­je sek­ma­die­nį pa­si­tin­ka Ku­tai­sis, dar ne­ge­si­nan­tis nak­ti­nių ži­bu­rių. Po tru­pu­tį švin­ta.

La­bai ačiū, Gru­zi­ja! Di­di mad­lo­ba, Sa­kart­ve­lo!

Tem­pe­ra­men­tin­gi gru­zi­nų šo­kiai.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­ke­liui su­tik­tas kal­nų pie­muo.

Kal­nų kar­vės skam­bi­na var­pe­liais.

Kal­nų pei­za­žas. Ne­be­to­li ir Bor­džo­mi-Cha­ra­gau­li na­cio­na­li­nis par­kas.

Gior­gi pa­rū­pi­no mi­ne­ra­li­nio van­dens pen­kia­lit­rį.

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Pa­ke­lės pre­kei­viai ke­ly­je iš Tbi­li­sio į Ku­tai­sį.

Šal­ti­nio van­duo tin­ka ir ap­si­praus­ti, ir ar­bū­zui at­vė­sin­ti.

Ma­mu­ka neat­sis­py­rė gė­lėms.

Trys puokš­tės iš Ma­mu­kos ran­kų.

Ne vi­siems pa­vyks­ta įveik­ti kal­nų ke­lius.

De­be­sis gu­la ant kal­no.

Sve­čiuo­se pas kal­nuo­se gy­ve­nan­čius pie­me­nis.

Pie­me­nų sū­ri­nė.

Sair­me – gar­sus mi­ne­ra­li­nio van­dens ku­ror­tas.

Va­ka­rie­nės ti­ki­si ir pri­kly­dęs šuo.

Kal­nuo­se su­tik­tas bi­ti­nin­kas iš­trau­kė pa­ro­dy­ti ko­rį. Gru­zi­nų bi­tės, įsi­ti­ki­no­me, sve­čių ne­ge­lia.

Pie­tūs pa­vė­si­nė­je.

Že­mės ir dan­gaus vie­no­vė.