
Naujausios
GRUZIJOS REPORTAŽAI (6)
Kai debesys nusileidžia į žemę
Būna savaičių, pralekiančių kaip šventė. Tokia šventė buvo Gruzija. Vietinių išmintis ir humoras, gamta ir istorija, nauji skoniai bei kvapai svaigino labiau nei gruziniškas vynas. Šalis, į kurią norėjosi sugrįžti dar nepakilus lėktuvui.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Išbandymas kelione
Rytas Tbilisyje prasideda nuotykiais. Mamuka buvo prisakęs kuo anksčiau parsirasti į Kutaisį, kad spėtume dar gerokai pakeliauti. Buvo nurodęs, kad paprašytume maršutkos vairuotojo jam paskambinti – taip sutars, iš kur mus paimti.
Atsisveikindama Ana įduoda naminio tkemlio padažo ir rekomenduoja sėsti į vadinamuosius „Sprinter“ mikroautobusus: juose yra kondicionieriai, važiuoja greitai. Iki Tbilisio autobusų stoties paveža Anos vyras. Bet jis, kaip ir Ana, nėra tarpmiestinio transporto specialistas.
Priėjęs vyras siūlo vykti į Kutaisį. Užtikrina, kad jo maršutkoje yra kondicionierius, kelionė neprailgs.
Tik įlipus matyti, kad pažadas toli gražu neatitinka realybės. Jokio kondicionieriaus nė užuominos, sėdynės mačiusios gyvenimo, o pats mikroautobusas – tolimų kelionių. Laukiame, kol prisirinks keleivių. Kiek laiko maršutka nepajudės, neaišku.
Vairuotojo nė nespėjame paprašyti paskambinti į Kutaisį, kai užkalbina ir pasisiūlo padėti būsima bendrakeleivė.
Laikas slenka toliau. Ir vis lėčiau.
„Dėl jūsų jau skambina iš Kutaisio, klausia, ko taip ilgai neatvažiuojate“, – erzina merginą išlydėti atėjęs vyras.
Galiausiai pajudėjęs autobusiukas važinėja po Tbilisį. Iš pradžių – paimti kažkieno krovinio. Pakeliui stojame dar ir dar kartą. Paduoti, paimti, o kartą – nusipirkti ledų iš pakelės prekeivio.
Pro langą keičiasi gamtovaizdis, kraštas atrodo skurdesnis. Važiuojame pro Gorį – iki Rusijos sienos nuo čia visai netoli. Vairuotojas įjungia koncertą – televizijos ekrane šmėžuoja Naujųjų metų žiburėlis. Tvanku.
Maršutka eilinį kartą sustoja. Vairuotojai nutaria daryti pertraukėlę. Kiek ji truks, neaišku. Užkalbina Artiomas, restauratorius ir dailininkas, dirbantis muziejuje Tbilisyje. Važiuoja pas brolį į Kutaisį ilgajam savaitgaliui – antrajame pagal dydį Gruzijos mieste dar nėra buvęs. Telefone rodo savo darbus.
Pasakoja, jog maršrutas turėjo būti Tbilisis-Kutaisis, bet vairuotojai paėmė keleivį, važiuojantį toliau, tad kelionės planas pasikeitė.
Sužinojęs, kad mūsų jau senokai laukia Kutaisyje, pasišauna paraginti vairuotojus.
Pagaliau kelionė tęsiasi. Girdime, kad mūsų pagalbininkei vėl skambina Mamuka. Esame kaip reikiant laukiami. Galiausiai maršutka kažkelintąjį kartą sustoja. Keleiviai atsisuka į mus, sėdinčius ant galinės sėdynės: laikas lipti!
Tik išlipę įkrentame į Mamukos ir jo sūnaus Giorgi glėbius.
Gruzinai smagiai juokiasi iš mūsų ilgos kelionės nuotykių. „Gerai, kad bent jūsų nepagrobė“, – plačiai šypsosi Giorgi. Ir apgailestauja, kad pražiūrėjome jo iš vakaro siųstą žinutę – buvo suradę vairuotoją, grįžtantį iš Tbilisio į Kutaisį anksti rytą.
Mamuka stoja trumpai pertraukėlei: iš namų paruošė šaltos kavos. Saldi tirpi kava atgaivina.
Vanduo – sveikatai
Sairme – garsus mineralinio vandens kurortas. Sanatorijos takais vaikšto besigydantieji ir besiilsintieji. „Ganosi“ dirbtiniai elniai, jau anksčiau matyti ant mineralinio vandens „Sairme“ butelių etikečių.
Mamuka pasakoja, kaip čia gydėsi. Gydytojas išrašė, kokia tvarka gerti vandenį iš sunumeruotų mineralinio vandens biuvečių. Gėręs taip, kaip jam patinka.
Pakeliui Giorgi pripila penkialitrį mineralinio vandens. Kuo ilgiau važiuojame, tuo vanduo labiau balkšvėja.
Lauko pavėsinė, kurioje sustojame pietų, panašėja į netvarkytą sandėlį. Mamuka deda ant stalo dubenį, jau nuluptus kiaušinius. Įduoda peilį sūriui raikyti, daržovėms pjaustyti. Traukia vandenį ir vyną. „Telegrama iš Lietuvos“, – tiesia popierines servetėles. Pietūs.
Užkalbina pro šalį keliaujanti pora. Iš Krasnodaro. „Ne, ne“, – iš pradžių purto galvą moteris, Mamukos pakviesta stiklinei vyno. Po akimirkos persigalvoja: tik paragaus.
Automobilis sėkmingai juda įkalnėn. Pakelėse įsitaisę iškylautojai moja rankomis, kviesdami prisijungti. Giorgi juokiasi: jei atsilieptume į gruzinų kvietimus, gyvi namo nuo vyno negrįžtume.
Iškylautojų išmonei ribų nėra: prie šaltinio iš rąstigalių sumontuotas ožys, ant jo padėtu vamzdžiu tekanti srovė vėsina plastiko dubenyje įverstą arbūzą. Šaltinis tarnauja ir kaip dušas žvalumui grąžinti.
Bitės svečių negelia
Prie kelio išrikiuotos kelios dešimtys avilių, bitininkas kopinėja medų. Danguje – spiečiai bičių, orą virpina nenutrūkstantis zvimbesys. Bitininkas ištraukia korį iš avilio.
Kodėl bitės negelia? „Mūsų bitės žino, kad negalima gelti svečių“, – juokiasi gruzinas.
Bitininkas praneša, kad mums pasisekė: kalno viršuje filmuojami gruzinų nacionaliniai šokiai, tad pavyks pamatyti šio to išskirtinio.
Mašina ropoja aukštyn. Debesys leidžiasi vis žemyn. Gražu, kur besidairytumei.
Mamuka porina: visur aplinkui – gamtos rezervatas, už kiekvieną nuskintą augalą gautumei tokią baudą, kad visą gyvenimą neišsimokėtumei. O po akimirkos išrauna glėbį ramunių ir atneša padovanoti. Šypsosi, nepaleisdamas iš burnos cigaretės.
Varpeliais skambina karvės. Minkštas debesis pamažu gula ant žalios kalno viršūnės. Prieš akis – gražiausias gamtos paveikslas.
Šokio magija
Navigacija rodo 2 220 metrų aukštį. Raudonasis laukas – taip gruzinai vadina vietovę, kurioje vyksta filmavimas. Kažkada čia siautė aršūs mūšiai, žemė sruvo krauju. Dabar skamba gruziniška muzika, šokėjos ir šokėjai grakščiai skrodžia orą. Šoka energingai, ekspresyviai, uždegančiai.
„Tuoj bus mūšis“, – sufleruoja Mamuka. Tautiniais kostiumais vilkintys gruzinai šuolyje žvangina kardais, dengiasi skydais.
Per pertraukėlę prieina vyras, ant kurio marškinėlių užrašyta „Newsroom“. Kaip įprasta, teiraujasi, iš kur mes. Ir, kaip įprasta, nudžiunga, išgirdęs, jog iš Lietuvos.
Soso – laikraščio redaktorius. Marškinėliai – kolektyvo dovana. Pirma eilutė užrašyta anglų kalba, kiti žodžiai – gruziniškai. „Biblioteka“, – antrą žodį iššifruoja gruzinas. O dėl trečios eilutės kvatoja: skambėtų kažkas panašaus į „išprotėjėlių kambarį“. Visais šiais žodžiais redakcijoje vadinama pasitarimų vieta.
„Dovanokite, – šypsosi Soso, – bet sovietiniais laikais sirgau už „Žalgirį“. Sabonis, Chomičius, Kurtinaitis“, – išvardija Ir kviečia nusifotografuoti su kolektyvu ir vietos savivaldos gubernatoriumi.
Aukščiau debesų
Viršukalnėje prieš akis skrieja debesys. Šalta ir balta, pučia stiprus vėjas, nešdamas miglą. Saulės diskas atrodo neįprastai baltas. Stovime debesyje.
„Taip gražu, kad net ašaros akyse susikaupė“, – sako bendrakeleivis. „Ne nuo grožio, nuo šalčio“, – nuramina Giorgi.
„Už kalnus geriau gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai“, – kažkas cituoja Vladimirą Vysockį.
Pakeliui namo – trumpas sustojimas pas vietos piemenis sūrių įsigyti. Troba palaikė, iš pirmo žvilgsnio nesuprasi, ar kas joje gyvena.
Piemenų prižiūrimoje bandoje – 200 karvių, iš kurių 80 melžiamos. Karvė duoda 12 litrų per parą. Du piemenys ir gano, ir melžia, ir sūrius gamina.
„Kokios ten sąlygos?“ – smalsaujame piemenų namuose viešėjusio bendrakeleivio. „Kokios, kokios, antisanitarinės“, – plačiai šypsosi šis, rankose laikydamas duonos pusmėnulį. Dar šiltu kepiniu pavaišino piemenys.
Už mus visus
Kutaisyje jau tamsu, pirmą kartą šią savaitę lyja. Tiksliau, krenta šilta, smulki dulksna.
Atsisveikinimo vakaras – kartu ir padėkų vieni kitiems metas. Prie stalo sėda ne tik Giorgi ir Mamuka – prisijungia ir jo žmona Marina. Ant stalo keliauja vaišės.
Mamuka niekada nepritrūksta istorijų. Pasakoja apie gruziną vyndarį, kuris pasikvietė prancūzą someljė įvertinti jo gaminamo puikiausio vyno. „Jaučiu geležies skonį“, – akimirksniu kone gyvenimą gruzinui sugriovė prancūzas. Vyndarys ilgai nerado sau vietos. Kol po metų, kai vynas buvo išgertas, dugne pamatė pamestus raktus nuo pilies...
Pamatęs tuščią nektarinų lėkštę, Mamuka kumščiuoja: jei svečias išbūna parą, jis jau namiškis. Pirmyn į šaldytuvą vaisių!
„Už mus visus, – sako tostą gruzinas. – Už čia esančius, ir tuos, kurie danguje.“ Gagimarjos! Į sveikatą!
Artėjant skrydžiui, išsprūstame į naktinį Kutaisį. Tarp senų pastatų atsimuša naktinio gyvenimo balsai ir muzika. Būriu prabindzena naktibaldos šunys.
Svarbiausia Kutaisio įžymybė – ant Ukimerioni kalvos stovinti Bagrati katedra – matyti iš bet kurios centro vietos. Šventovės statyba siekia XI amžių. Skaičiuodama šimtus metų, katedra nyko. 2012 metais buvo atstatyta, nepaisant UNESCO prieštaravimų.
Artėjant saulėtekiui prie apšviestos katedros vaikštinėja turistai ir įsimylėjėliai. Papėdėje sekmadienį pasitinka Kutaisis, dar negesinantis naktinių žiburių. Po truputį švinta.
Labai ačiū, Gruzija! Didi madloba, Sakartvelo!
Temperamentingi gruzinų šokiai.
Autorės nuotr.
Pakeliui sutiktas kalnų piemuo.
Kalnų karvės skambina varpeliais.
Kalnų peizažas. Nebetoli ir Bordžomi-Charagauli nacionalinis parkas.
Giorgi parūpino mineralinio vandens penkialitrį.
Artūro JAUGĖLOS nuotr.
Pakelės prekeiviai kelyje iš Tbilisio į Kutaisį.
Šaltinio vanduo tinka ir apsiprausti, ir arbūzui atvėsinti.
Mamuka neatsispyrė gėlėms.
Trys puokštės iš Mamukos rankų.
Ne visiems pavyksta įveikti kalnų kelius.
Debesis gula ant kalno.
Svečiuose pas kalnuose gyvenančius piemenis.
Piemenų sūrinė.
Sairme – garsus mineralinio vandens kurortas.
Vakarienės tikisi ir priklydęs šuo.
Kalnuose sutiktas bitininkas ištraukė parodyti korį. Gruzinų bitės, įsitikinome, svečių negelia.
Pietūs pavėsinėje.
Žemės ir dangaus vienovė.