Mes labai reikalingi ES

Mes la­bai rei­ka­lin­gi ES

Gi­ta­na Mar­ko­vi­čie­nė

Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos (VMVT) at­lik­tas ty­ri­mas per­ša liūd­ną iš­va­dą – mes į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) bu­vo­me priim­ti ir tam, kad mū­sų są­skai­ta ge­ro­vę kur­tų se­no­sios įta­kin­go­sios ES vals­ty­bės. O gal net tik tam?

VMVT nu­sta­tė, kad Vo­kie­ti­jos mais­to pro­duk­tų ga­min­to­jai į tą pa­čią pro­duk­ci­ją de­da įvai­rių ne­svei­kų prie­dų, jei ji par­duo­da­ma mū­sų rin­ko­je, ir jų ne­de­da, jei pro­duk­ci­ja skir­ta Vo­kie­ti­jai ar Aust­ri­jai. Taip pat Lie­tu­vo­je par­duo­da­mo­je pro­duk­ci­jo­je nau­do­ja pi­ges­nes ir ne to­kias ko­ky­biš­kas me­džia­gas.

Tie­sa, tai jo­kia nau­jie­na, ana­lo­giš­ką ty­ri­mą VMVT at­li­ko ir 2013-ai­siais, kai nu­sta­tė, kad ne tik mais­tą, bet ir ne mais­to pre­kes mes gau­na­me ge­ro­kai pra­stes­nės ko­ky­bės nei Va­ka­rų Eu­ro­pos gy­ven­to­jai. Ir ne tik iš Vo­kie­ti­jos. Po pir­mo­jo ty­ri­mo jo­kios reak­ci­jos iš mū­sų po­li­ti­kų ne­bu­vo. Gal bus po ant­ro­jo?

Nie­kam ne pa­slap­tis, kad ES po­li­ti­ką for­muo­ja Vo­kie­ti­ja ir ki­tos ga­lin­go­sios ES vals­ty­bės. Jos iš­si­ko­vo­jo ir tai, kad į mais­tą bū­tų ga­li­ma dė­ti ir or­ga­niz­mui nau­dos ne­duo­dan­čių ar net ken­kian­čių ing­re­dien­tų (iki tam tik­ros ri­bos).

Ta­čiau iš­si­ko­vo­ju­sios to­kią tei­sę tos vals­ty­bės sa­viems gy­ven­to­jams tie­kia svei­ką pro­duk­ci­ją, o mes rei­ka­lin­gi tam, kad tų ša­lių kor­po­ra­ci­jos di­din­tų­si pel­ną, nes mus mai­ti­na mais­tu, pa­ga­min­tu daug pi­giau. Mus – ne tik lie­tu­vius, nes ana­lo­giš­kus ty­ri­mus at­li­ko ir Če­ki­ja, Slo­va­ki­ja, Veng­ri­ja, Kroa­ti­ja, iš­siaiš­ki­nu­sios, kad ir jų gy­ven­to­jai lai­ko­mi ant­ra­rū­šiais.

Aki­vaiz­du, kad vo­kie­čiai šlamš­to ne­val­go, nes jų per­ka­mo­ji ga­lia lei­džia rink­tis svei­ką mais­tą (ku­ris, be­je, net nė­ra bran­ges­nis nei ne­svei­kas už­sie­nie­tiš­kas mais­tas pas mus). Ir aki­vaiz­du, kad už­sie­nio kor­po­ra­ci­jos ži­no, jog ma­žai lie­tu­vių ir ki­tų ne­tur­tin­ges­nių ES ša­lių gy­ven­to­jų to­kių ga­li­my­bių dėl ma­žos per­ka­mo­sios ga­lios ne­tu­ri, to­dėl su­val­gys vis­ką.

Ta­čiau ste­bi­na mū­sų val­džios po­zi­ci­ja. Jei jau ji ne­sii­ma jo­kių prie­mo­nių, kad mū­siš­kių per­ka­mo­ji ga­lia di­dė­tų, tai gal bent jau ban­dy­tų koo­pe­ruo­tis su ki­to­mis skriau­džia­mo­mis vals­ty­bė­mis ir siek­tų, jog Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja įtei­sin­tų, kad ta pa­ti pro­duk­ci­ja vi­so­je ES bū­tų par­da­vi­nė­ja­ma tos pa­čios ko­ky­bės? Juk pa­gal tiek daug bend­rų tai­syk­lių, pri­mes­tų Briu­se­lio, gy­ve­na­me.

Jei Eu­ro­pos Ko­mi­si­ją su­ge­ba spus­te­lė­ti ES sen­bu­vės, ko­dėl ty­li­me mes?

Jei veng­rai, če­kai ar ki­ti ne­bi­jo iš­reikš­ti sa­vo po­zi­ci­jos pa­bė­gė­lių ir ki­tais klau­si­mais, tai ko­dėl mū­sų po­li­ti­kai nuo­lan­kūs vi­sais at­ve­jais?

Di­džio­sioms ES vals­ty­bėms tai yra pa­ran­ku. Kai įsto­jo­me į ES, at­si­vė­rė mū­sų rin­ka. Į ją ga­li­ma kiš­ti pro­duk­ci­ją, ku­rios sa­vo­se vals­ty­bė­se mil­ži­niš­kos kor­po­ra­ci­jos neiš­kiš­tų. Taip jos di­di­na­si pel­nus ir mo­ka di­des­nius mo­kes­čius sa­vo vals­ty­bėms. Jei tai bū­tų vis­kas, dar ga­li­ma bū­tų sua­be­jo­ti, ar mes į ES esa­me priim­ti tik dėl iš­skai­čia­vi­mo. Ta­čiau jei pri­si­min­tu­me ki­tus at­ve­jus, tų abe­jo­nių lik­tų vis ma­žiau, nes di­džio­sios ES na­rės vi­sas sa­vo pro­ble­mas su­krau­na ant ma­žų­jų ir ki­taip jo­mis nau­do­ja­si. Štai įkal­bė­jo Lie­tu­vą už­da­ry­ti Ig­na­li­nos AE, ku­ri esą kė­lė pa­vo­jų, nors, pa­sak spe­cia­lis­tų, ji dar ga­lė­jo il­gai sau­giai dirb­ti – da­bar per­ka­me elekt­ros ener­gi­ją iš Eu­ro­pos. Užp­lū­do pa­bė­gė­liai Vo­kie­ti­ją, Ita­li­ją ir ki­tas ES sen­bu­ves – ma­žo­sios gąs­di­na­mos san­kci­jo­mis, jei tų pa­bė­gė­lių ne­pri­siims sau.

Prieš ke­le­rius me­tus tuo­me­tis fi­nan­sų vi­ce­mi­nist­ras Ro­lan­das Kriš­čiū­nas yra at­sklei­dęs, kad iš kiek­vie­no struk­tū­ri­nės pa­ra­mos eu­ro, iš­leis­to, pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je ar Lie­tu­vo­je, 80 cen­tų grįž­ta į tas pa­čias vals­ty­bes do­no­res, nes iš jų per­ka­mos tech­no­lo­gi­jos, įran­ga, dau­ge­lį pro­jek­tų įgy­ven­di­na tų vals­ty­bių įmo­nės ir jos iš­ve­ža pa­ja­mas iš Lie­tu­vos, Len­ki­jos bei ki­tų pa­ra­mos ga­vė­jų. Tad Vo­kie­ti­ja, Pran­cū­zi­ja ir ki­tos ga­lin­go­sios vals­ty­bės ne tik be pa­grin­do sa­ve va­di­na fi­lant­ro­pė­mis, bet ir įgau­na spau­di­mo įran­kius. Jei tik kas ne­pak­lūs­ta ES mil­ži­nėms pa­ran­kioms Briu­se­lio tai­syk­lėms, pa­gra­si­na­ma pa­ra­mos su­ma­ži­ni­mu ar fi­nan­si­nė­mis san­kci­jo­mis.