Jogos instruktorius pataria skubėti sąmoningai

Jo­gos inst­ruk­to­rius pa­ta­ria sku­bė­ti są­mo­nin­gai

„Žmo­nės tu­ri su­vok­ti, ką jie da­ro. Jei min­tys klai­džio­ja, o veiks­mai at­lie­ka­mi au­to­pi­lo­tu, ge­ro ne­lauk“, – sa­ko Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­los Pro­fe­si­nių įgū­džių val­dy­bos III sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Da­lius Va­lan­čiaus­kas.

Su­si­kal­bė­ti su sa­vi­mi per jo­gos pra­ti­mus jis jau be­veik me­tus mo­ko Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pa­žin­tis su jo­ga

Prieš dau­giau nei ko­kius du de­šimt­me­čius kel­miš­kis D. Va­lan­čiaus­kas net ne­gal­vo­jo, kad ka­da nors dirbs jo­gos inst­ruk­to­riu­mi.

Jo­ga į jo gy­ve­ni­mą atė­jo pa­ti sa­vai­me. Tie­siog dirb­da­mas „Aro“ rink­ti­nė­je su­vo­kė, kad dėl kas die­ną pa­ti­ria­mos tar­ny­bi­nės įtam­pos ir stre­so, jam rei­kia pa­gal­bos.

„Pa­ju­tau, kad bū­da­mas 25-erių, pra­de­du po tru­pu­tį by­rė­ti da­li­mis, kad ner­vi­nė sis­te­ma iš­si­ba­lan­sa­vu­si. O taip no­rė­jo­si su­lauk­ti bent tris­de­šimt­me­čio...“, – šian­dien su šyp­se­na kal­ba 45-erių vy­ras.

Tai­gi jis ėmė ieš­ko­ti al­ter­na­ty­vos ir taip su­ra­do jo­gą.

Pri­si­me­na, iš pra­džių visa gal­va į ją ne­nė­ręs. Ta­čiau su lai­ku pa­ju­to, kad bū­tent jo­ga, o ne spor­to sa­lė ir tre­ni­ruok­liai, pa­de­da su sa­vi­mi ras­ti komp­ro­mi­są, su­si­ba­lan­suo­ti.

„Ne­sa­kau, kad spor­to sa­lė yra blo­gai. Bet man rei­kė­jo pa­si­rū­pin­ti ne tik rau­me­ni­mis, bet ir min­ti­mis. O vien fi­zi­niai pra­ti­mai to pa­da­ry­ti ne­ga­li“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

„Su­si­kal­bė­jęs“ su sa­vi­mi per jo­gą, D. Va­lan­čiaus­kas ja už­krė­tė ir pe­da­go­gę žmo­ną Jur­gi­tą. Pa­li­ku­si pe­da­go­gi­nį dar­bą, mo­te­ris šiuo me­tu yra įkū­ru­si ai­ki­do ir jo­gos mo­kyk­lą.

Pa­mo­ka – su­si­kon­cent­ruo­ti

Su D. Va­lan­čiaus­ku kal­ba­mės po tre­ni­ruo­tės Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­tal­po­se, kur jo­gos pra­ti­mus ką tik at­li­ko ke­lios de­šim­tys po­li­ci­jos dar­buo­to­jų.

Jo­gos už­siė­mi­mai po­li­ci­jo­je vyks­ta nuo praė­ju­sių me­tų spa­lio. Nuo ta­da, anot inst­ruk­to­riaus, pa­žan­ga aki­vaiz­di – tre­ni­ruo­čių da­ly­viai pa­ma­žu iš­mo­ko at­si­pa­lai­duo­ti, su­sie­ti iš­si­blaš­kiu­sias sa­vo min­tis su veiks­mais.

Jo­gos es­mė, anot D. Va­lan­čiaus­ko, – pa­dė­ti są­mo­nin­gu­mui: žmo­gus tu­ri iš­mok­ti adek­va­čiai rea­guo­ti į si­tua­ci­ją ir veik­ti są­mo­nin­gai.

„Jei min­tys klai­džio­ja sau, o ran­kos dir­ba sau, nie­ko ge­ro ne­bus. Tu­ri su­vok­ti, ką da­rai“, – sa­ko inst­ruk­to­rius.

Už­siė­mi­mą jis pra­de­da tre­ni­ruo­tės da­ly­viams padėdamas su­si­kon­cent­ruo­ti į są­mo­nin­gu­mo bū­se­ną. Sa­ko, jei tai pa­da­ry­ti pa­vyks­ta ir to­kia bū­se­na iš­lie­ka net ir išė­jus iš sa­lės, ta­da įma­no­ma, kad žmo­gus pra­dė­tų iš­mok­ti su­si­kon­cent­ruo­ti ir pa­jus­tų ne­reikš­min­gus da­ly­kus.

„Kai iš­moks­ti jus­ti sa­ve čia ir da­bar, imi su­vok­ti, kaip rei­kia ver­tin­ti šią aki­mir­ką – ko­kia lai­mė yra da­bar, o ne ka­da nors, ne tik per gim­ta­die­nį, ne tik per Ka­lė­das, pa­glos­ty­ti sa­vo vai­ką, ap­ka­bin­ti šei­mos na­rį, pa­si­džiaug­ti ne­ti­kė­tai užė­ju­si sve­čiu! – sa­ko D. Va­lan­čiaus­kas. – Lė­ki­mu, sku­bė­ji­mu žmo­gus pra­ran­da sa­vo gy­ve­ni­mo es­mę“.

Šių die­nų pro­ble­ma, pa­sak inst­ruk­to­riaus, yra ta, kad sa­vo sku­bė­ji­mu, lė­ki­mu, lau­ki­mu kaž­ko­kių konk­re­čių da­ly­kų, įvy­kių, mes iš­si­ba­lan­suo­ja­me ir ne­pas­te­bi­me, kad tai, kas bran­giau­sia, yra ša­lia.

„Pak­lau­si žmo­gaus, o kur tu nu­bė­gai? Sa­ko, nie­kur ne­nu­bė­gau: li­gų krū­vos, pro­ble­mų krū­vos, san­ty­kiai šei­mo­je at­ša­lę. O fi­na­le tas žmo­gus sa­ko: ir kur aš bu­vau prieš 20 me­tų, jei­gu tik su­grįž­tų svei­ka­ta... Va, tai ir yra mū­sų iš­si­blaš­ky­mo re­zul­ta­tas – nes ne­mo­kė­jo­me ver­tin­ti šian­die­nos“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Jo­ga, jo žo­džiais, tai min­čių ir veiks­mų vie­nu­ma, ku­ri pa­de­da su­si­ba­lan­suo­ti ir iš­mo­ko veiks­mus de­rin­ti su min­ti­mis, ki­taip, ta­riant gal­vo­ti, ką da­ro­me. Tai reiš­kia, kad vis­kas – min­tys ir veiks­mai – vyks­ta vie­nu me­tu ir tu­ri tu­rė­ti tęs­ti­nu­mą.

Koks pir­mas sig­na­las, jog esa­me iš­si­ba­lan­sa­vę?

Pa­sak inst­ruk­to­riaus, jei at­si­kė­lus iš ry­to, su­si­ruo­šus ir iš­bė­gus į dar­bą, pa­ke­liui šau­na min­tis, ar aš už­ra­ki­nau du­ris ar iš­jun­giau ly­gin­tu­vą, tai ženk­las, kad jau lai­kas pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi.

„Jei mi­nė­ti klau­si­mai ky­la, va­di­na­si, jūs esa­te ne­są­mo­nin­gu­mo bū­se­no­je, vi­siš­kai iš­si­ba­lan­sa­vęs or­ga­niz­mas“, – ti­ki­na inst­ruk­to­rius.

Pa­gal­ba sau

Ką pa­tar­tų? Pa­sak D. Va­lan­čiaus­ko, pa­rė­jus na­mo po dar­bo, ne į te­le­vi­zo­rių rei­kė­tų įsi­spok­so­ti, o at­si­sės­ti ir skir­ti pen­kias mi­nu­tes tik sau, sa­vo min­tims ir sa­vo kū­nui.

„Už­si­mer­kę min­ti­mis pa­lies­ki­te kiek­vie­ną sa­vo kū­no vie­tą, kiek­vie­ną or­ga­ną. Sa­ky­ki­me, nu­kreip­ki­te min­tis į gal­vą. Pa­vyz­džiui, į vei­dą – smil­ki­nius, pa­kau­šį, skruos­tus, lū­pas. Pa­ju­si­te, kaip la­bai įsi­tem­pę kai ku­rie jū­sų vei­do rau­me­nys. Jei­gu įsi­tem­pę, tai su­tel­kus min­tis į konk­re­čią vie­tą, jie at­si­pa­lai­duos“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Min­ti­mis, pa­ta­ria, de­ta­liai rei­kė­tų pe­rei­ti gal­vą, krū­ti­nę, ran­kas, ko­jas, pe­čius. Vis­kas, kas bu­vo įsi­tem­pę at­si­pa­lai­duos. Anot D. Va­lan­čiaus­ko, už­teks pen­kių mi­nu­čių, kad žmo­gus pra­dė­tų gal­vo­ti, ką da­ro, o kū­nas at­si­pa­lai­duo­tų.

Ir ne tik su­grį­žus na­mo, pa­sak pa­šne­ko­vo, ga­li­ma tai da­ry­ti, bet ir dar­bo vie­to­je. Ke­le­tas lais­vų mi­nu­čių – pe­rei­ki­te sa­vo kū­no da­lis ir pa­žiū­rė­ki­te, ar jos įsi­tem­pu­sios.

„Šiaip ka­da yra įtam­pa, žmo­gus ne­pas­te­bi, ku­ri jo kū­no vie­ta įsi­tem­pu­si. Bet ka­da min­ti­mis pe­rei­na vi­są kū­ną, iš kar­to pa­jau­čia, kur įsi­temp­ta la­biau­siai“, – tei­gia jo­gos inst­ruk­to­rius.

Ki­tas D. Va­lan­čiaus­ko mėgs­ta­mas pra­ti­mas „Len­ta“. Tai pra­ti­mas, ku­rio me­tu iš­si­tem­pia, iš­si­tie­sia vi­sas kū­nas, tai­gi ir rau­me­nys. Ir ne­rei­kia jo­kių spe­cia­lių spor­to sa­lių – nuo 30 se­kun­džių iki ke­lių mi­nu­čių trun­kan­tį pra­ti­mą – ga­li­ma pa­da­ry­ti sa­vo kam­ba­ry­je, ne­tgi prie te­le­vi­zo­riaus.

Dar vie­nas D. Va­lan­čiaus­ko pa­ta­ri­mas: daž­niau žvelg­ti į sa­vo kū­ną ir min­tis. Są­mo­nin­gai žvelg­ti.

„Jūs tu­ri­te gal­vo­ti, ką da­ro­te. Ma­no pa­ta­ri­mas, ge­riau vis­ką da­ry­ti lė­čiau, bet kad jaus­tu­mė­te, ką da­ro­te čia ir da­bar. Bu­vi­mas tarp žmo­nių, ta­čiau su jais ne­bend­ra­vi­mas, o gal­vo­ji­mas, kas bus va­ka­re, 8 va­lan­dą, kur rei­kės nu­bėg­ti, ko nu­pirk­ti, ką iš­plau­ti – ne­są­mo­nin­gu­mo bū­se­na. Jaus­ki­me, su kuo mes su­si­ti­ko­me da­bar, ką ma­to­me, su kuo kal­ba­me. Gal­vo­da­mi apie tai, kas bus, ne­pra­leis­ki­me kar­tais ir la­bai bran­gių gy­ve­ni­mo mo­men­tų, ku­rie vyks­ta šią aki­mir­ką“, – su­si­kal­bė­ji­mo su sa­vi­mi pa­ta­ri­mus „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jams da­li­ja il­ga­me­tis po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas.

Sa­ko ir pa­ts anks­čiau taš­ky­da­vęs sa­vo ener­gi­ją – bū­da­vo ir ten, ir ten. Lai­mei, lai­ku su­pra­to, kad chao­sas prie ge­ro ne­pri­ve­da: ka­da žmo­gus ne­są­mo­nin­gas, jis ga­li vis­ko pri­da­ry­ti, o ka­da są­mo­nin­gas – ži­no, ką pa­sa­ky­ti gre­ta esan­čiam žmo­gui, kaip pa­sa­ky­ti.

Trūks­ta dva­si­nės trą­šos

– Ką pa­sa­ko­te tiems, ku­rie skep­tiš­kai žiū­ri į jo­gos ga­lią?

– Skep­ti­kams ne­rei­kia sa­ky­ti nie­ko. Jei im­si įti­ki­nė­ti, var­dy­ti pri­va­lu­mus, di­džiau­sia ti­ki­my­bė, kad toks žmo­gus prieš­ta­raus, neigs ir nie­ka­da net į tą pu­sę ne­pa­žiū­rės. Net kai per­nai spa­lio mė­ne­sį ap­si­spren­dė­me ves­ti jo­gos tre­ni­ruo­tes po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams, nea­gi­ta­vo­me atei­ti anei vie­no, tik pa­si­skel­bė­me, kad to­kie už­siė­mi­mai bus.

Pir­mą­syk atė­jo gal de­šimt. Vie­ni atė­jo jau ži­no­da­mi, kas tai, ki­ti komp­lek­suo­da­mi. Bet ma­tyt, atė­ju­sie­ji pa­ti­kė­jo, pa­ju­to at­si­pa­lai­da­vi­mo efek­tą, nes į ki­tą tre­ni­ruo­tę atė­jo jau di­des­nis bū­rys.

Da­bar kar­tą per sa­vai­tę atei­na po ke­lias de­šim­tis ir dau­giau. Be­je, atei­na ir tie, ku­rie anks­čiau la­bai jau skep­tiš­kai į vi­sa tai žiū­rė­jo.

– Jūs – jo­gos meist­rai kar­tu su žmo­na. Abu bu­vo­te iš­si­ba­lan­sa­vę?

– Ge­rai, kad mes su žmo­na at­ra­do­me vie­nas ki­tą. Mes už­si­krė­tė­me vie­nas nuo ki­to.

Jei iš ant­ros pu­sės nė­ra pa­lai­ky­mo, sve­ti­mas vi­daus pro­ble­mė­lių ne­sup­ras. Tik ar­ti­mas žmo­gus ži­no, ka­da tu šaukš­tą paim­si, iš ta­vo du­rų ati­da­ry­mo jau­čia, ko­kios nuo­tai­kos pa­rė­jai. Sup­ran­ta, kad gal ge­riau šian­dien ne­sa­ky­ti nie­ko... Net šne­kė­ti ne­rei­kia, gal pa­bū­ti ty­lo­je. La­bai svar­bu ras­ti sa­vo ant­rą pu­sę, ta­da ir ba­lan­sas bus. Bend­ri in­te­re­sai, po­rei­kiai, idė­jos įne­ša daug vi­di­nio ba­lan­so.

– Sa­ko­me, jei šei­mo­je vis­kas ge­rai, ta­da ir dar­be sek­sis.

– Ne­bi­jau pa­sa­ky­ti tai, kas se­niai ži­no­ma: šei­ma yra tau­tos ląs­te­lė, šak­nis. Kai pa­gal­vo­ju, kar­tais sė­di žmo­nės ten, aukš­tai, mąs­tan­tys, uži­man­tys aukš­tas pa­rei­gas, bet ne­ži­no, nuo kur pra­dė­ti gy­dy­ti tau­tos or­ga­niz­mą.

Kas iš to, kad tu stip­rin­si ka­riuo­me­nę, po­li­ci­ją – pro­ble­mos dėl to neiš­sisp­ręs, tik rei­kės in­ves­tuo­ti ir in­ves­tuo­ti.

Bet jei­gu išug­dy­si vai­kus stip­rius dva­sioj, ta­da tu­rė­si stip­rų po­li­ci­nin­ką, stip­rų gy­dy­to­ją, stip­rų ka­rį. Žo­džiu, jei pa­mai­tin­si šak­nį, la­pu­kai iš­sprogs ir ke­kės su­žy­dės. Kol kas tik į la­pus krei­pia­mas dė­me­sys – jie nu­kren­ta ir vėl lau­kiam pa­va­sa­rio, kol jie iš­sprogs. Trūks­ta trą­šos mū­sų tau­tos šak­nims...

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­los Pro­fe­si­nių įgū­džių val­dy­bos III-ojo sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas, il­ga­me­tis Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas Da­lius Va­lan­čiaus­kas mo­ko po­li­ci­jos dar­buo­to­jus at­si­pa­lai­duo­ti ir iš­mok­ti de­rin­ti min­tis su veiks­mais.

Jo­gos inst­ruk­to­riaus Da­liaus Va­lan­čiaus­ko re­ko­men­duo­ja­mas pra­ti­mas „Len­ta“. „Taip at­si­gu­lę, mažąjį pirš­te­lį bū­ti­nai už­len­ki­te, kad ne­pjau­tų. At­si­rem­ki­te ant al­kū­nių ir iš­si­temp­ki­te. At­si­pa­lai­da­vi­mas vi­sam rau­me­ny­nui.“

Jo­gos tre­ni­ruo­tė.

Da­lius Va­lan­čiaus­kas mo­ko sa­vo min­tis su­telk­ti į kiek­vie­ną kū­no da­le­lę – pa­ju­si­me, kaip kaž­ku­ris rau­muo yra iš­si­tem­pęs.