Joniškio savivaldybė – dvarų griovėja

Joniškio savivaldybė – dvarų griovėja

KO­MEN­TA­RAS

Jo­niš­kio sa­vi­val­dy­bė – dva­rų grio­vė­ja

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

Žur­na­lis­tė

Jo­niš­kio ra­jo­nas pa­sta­rai­siais me­tais iš­gar­sė­jo ne sa­vo dos­nių že­mių iš­skir­ti­niais der­liais, bet to­se že­mė­se per il­gus, ne­tgi ko­lū­ki­nius – so­vie­ti­nius lai­kus iš­li­ku­siais dva­rais, ku­riuos už­si­mo­ta šluo­te nu­šluo­ti be pėd­sa­ko.

„Nu, kam tų griu­vė­sių rei­kia, ar­gi ne? Ge­riau dar ko­kį arą dir­ba­mos pa­da­ry­ti ir ja­vais už­sė­ti. Te­bū­nie leng­va suar­ta dir­ve­lė...“ Taip tur­būt mąs­to val­di­nin­kas, rengdamas do­ku­men­tus.

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­skai­čia­vo, kad iš vi­so nu­grio­vus 19 be­šei­mi­nin­kiais teis­mo pri­pa­žin­tų pa­sta­tų, at­si­ras­tų pa­pil­do­mi 3,5 hek­ta­ro. Po są­ra­še įra­šy­tų Gir­kan­čių dva­ro dviem pa­sta­tais tur­būt net ko­kie 50 arų su­si­da­ry­tų. Kad pra­tur­tė­tų ra­jo­nas ir jo že­mės ūkis... Neiš­pa­sa­ky­tai.

O ko ne­tek­tu­me – ne­pas­kai­čiuo­ta. Kas pa­skai­čiuos, jei­gu nie­ka­da ne­siim­ta bu­vu­sio Gir­kan­čių dva­ro sta­ti­nių įver­tin­ti. Nei ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tų, nei, juo la­biau, jo is­to­ri­nės – kul­tū­ri­nės ver­tės. Sa­vi­val­dy­bės pa­vel­do­sau­gi­nin­kė at­sa­kė, kad tie pa­sta­tai nie­ka­da ne­tu­rė­jo tei­si­nės ap­sau­gos. O kaip ji ga­lė­jo at­si­ras­ti, jei ne­bu­vo ver­tin­to­jų ap­žiū­rė­ti?..

Ta­čiau net ir be ap­sau­gos sto­vė­jo sau vi­du­ry lau­kų, iš­ny­ran­tys ne­ti­kė­tiems ke­liau­to­jams prieš akis, išė­jus iš miš­ko. Net­gi nie­kam ne­truk­dė ir už­griū­ti ne­grė­sė. Mū­ro sie­nos, nors ir apar­dy­tos lai­ko ir gam­tos jė­gų, dar pa­kan­ka­mai tvir­tos. Ga­li sto­vė­ti už­kon­ser­vuo­tos, kaip pui­kiau­siai tu­ris­tus vi­lio­jan­čios Duo­be­lės (Lat­vi­ja) pi­lies lie­ka­nos, ar­ba net ir ne­tvar­ky­tos.

Gir­kan­čiai – ne vi­dur mies­to, ta­čiau ke­liau­to­jams gal net įdo­miau ne­pra­min­tais ke­liais pa­suk­ti. Juo la­biau kad šis dva­ras ga­li tu­rė­ti sa­vą le­gen­dą. Ka­dai­se jis pri­klau­sė gar­siai Umias­taus­kių, iš ku­rių ki­lu­si XVII am­žiu­je gy­ve­nu­si Bar­bo­ra Umias­taus­kai­tė (Ža­ga­rie­tė), pa­gar­sė­ju­si ma­lo­nė­mis ir ste­buk­lin­gais iš­gy­dy­mais, gi­mi­nei. Dėl jos pa­skel­bi­mo Pa­lai­min­tą­ja už­ves­ta bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la.

Gal­būt varg­šų už­ta­rė­ja ir glo­bė­ja bū­da­ma vai­kas po Gir­kan­čių dva­rą bė­gio­jo? Ar­gi tai ne­bū­tų trau­ka pi­lig­ri­mams pra­tęs­ti ke­lią nuo Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čios krip­tos, ku­rio­je gu­li Bar­bo­ros „kars­te­lis“ – iš­kė­lė min­tį ar­cheo­lo­gas dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas. Ant le­gen­dų pa­ma­tų pu­sė pa­sau­lio pa­sta­ty­ta. O šis spė­ji­mas ne­tgi ga­li tu­rė­ti rea­lų pa­grin­dą. Gir­kan­čių dva­ro ver­tė to­kiu at­ve­ju ge­ro­kai išaug­tų.

Kal­bant la­biau rea­lis­tiš­kai, dva­ro pa­sta­tai iš skal­dy­tų ak­me­nų – jau sa­vai­me il­gaam­žiai ir įspū­din­gi. O jie leng­va ran­ka nu­ra­šo­mi kar­tu su so­vie­ti­nė­mis kar­vi­dė­mis.

Bet svar­biau­sia – kaip Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei pa­vyks­ta ant­rą kar­tą iš ei­lės sklan­džiai už­lip­ti ant to pa­ties grėb­lio? Juk ana­lo­giš­ka si­tua­ci­ja prieš dve­jus me­tus bu­vo su Med­vi­lio­nių dva­ru, ku­ris XIX am­žiaus pa­bai­go­je ir XX am­žiaus pra­džio­je ta­po Šiau­rės Lie­tu­vos lie­tu­vy­bės lop­šiu. Ten vei­kė slap­ta lie­tu­viš­ka mo­kyk­la, kny­gy­nė­lis, sta­ty­ti lie­tu­viš­ki vai­di­ni­mai. Dva­ro sa­vi­nin­kas ba­jo­ras Sta­nis­lo­vas Goe­sas vi­so­mis jė­go­mis pri­si­dė­jo prie kraš­to švie­ti­mo ir ge­ro­vės – įkū­rė koo­pe­ra­ti­nes bend­ro­ves Jo­niš­ky­je ir Žei­me­ly­je, sky­rė skly­pą Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jos sta­ty­bai. Ta­čiau 2015 me­tais Jo­niš­kio ra­jo­no ta­ry­ba nu­spren­dė mi­nė­tą dva­ro gy­ve­na­mą na­mą – mo­li­nį pa­sta­tą – nu­griau­ti.

Su­ki­lus vi­suo­me­ni­nin­kams ir is­to­ri­jai nuai­dė­jus per vi­są Lie­tu­vą, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to rei­ka­la­vi­mu spren­di­mas griau­ti Med­vi­lio­nis bu­vo at­šauk­tas, o at­vy­ku­sios eks­per­tės iš pir­mo žvilgs­nio neiš­vaiz­džia­me pa­sta­te ra­do ver­tin­gų sau­go­ti­nų ar­chi­tek­tū­ros de­ta­lių, ne­kal­bant jau apie kul­tū­ri­nę – is­to­ri­nę tos erd­vės ver­tę.

Po dve­jų me­tų is­to­ri­ja kar­to­ja­si. Vėl nu­ta­ria­ma griau­ti dva­rą, da­bar jau Gir­kan­čių, ir vėl įsi­ki­ša Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas. O ta­da jau sa­vi­val­dy­bės ka­bi­ne­tuo­se pra­de­da­mas reng­ti raš­tas priim­tą spren­di­mą pa­keis­ti. Kai te­rei­kė­jo tik at­si­klaus­ti Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ta­ry­bos nuo­mo­nės ir iš kar­to pa­teik­ti ra­jo­no ta­ry­bos na­riams ge­riau­sią to­je si­tua­ci­jo­je spren­di­mą. Gal ne­tgi Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ta­ry­ba bū­tų lei­du­si pa­sta­tą išar­dy­ti, ta­čiau prieš tai už­fik­sa­vu­si sta­ti­nius: iš­ma­ta­vus, ap­ra­šius, įver­ti­nus.

Ky­la klau­si­mas: ar Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja ne­ty­čia nea­ti­džiai pra­žiū­ri su­da­ro­mus są­ra­šus, ar spe­cia­liai an­ga­žuo­ja­si pa­gar­sė­ti kaip dva­rų grio­vė­ja?..

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas apie tai tu­ri nuo­mo­nę. Ją „Šiau­lių kraš­tui“ iš­dės­tė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Kont­ro­lės sky­riaus ve­dė­ja Do­na­ta Šim­kū­nai­tė:

„Kas le­mia to­kį sa­vi­val­dy­bių el­ge­sį, vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti sun­ku. Jei kal­bė­tu­me tik apie Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę, tur­būt iš­skir­čiau po­žiū­rio as­pek­tą. Pa­ti sa­vi­valdybė tu­ri vei­kian­čią Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ver­ti­ni­mo ta­ry­bą, ta­čiau ne­sii­ma ini­cia­ty­vos svars­ty­ti klau­si­mo dėl pa­sta­tų kul­tū­ri­nės ver­tės, nors ir ži­no, kad tai dva­ro pa­sta­tai. Tur­būt tai ne tiek spe­cia­lis­tų klau­si­mas, kiek vie­tos val­džios po­žiū­rio rei­ka­las.“