Integralios pagalbos paslaugos – senjorams ir neįgaliesiems

In­teg­ra­lios pa­gal­bos pa­slau­gos – sen­jo­rams ir neį­ga­lie­siems

Sens­tant ra­jo­no gy­ven­to­jams, itin ak­tua­li tam­pa vy­res­nio am­žiaus, neį­ga­lių žmo­nių prie­žiū­ra ir slau­ga. Jau ket­ve­rius me­tus rad­vi­liš­kie­čiams ky­lan­čios pro­ble­mos dėl so­cia­li­nės glo­bos ir slau­gos pa­slau­gų trū­ku­mo spren­džia­mos vyk­dant in­teg­ra­lios pa­gal­bos į na­mus pro­jek­tą.

Mo­ni­ka GRUN­DAI­TĖ

Be pa­gal­bos neiš­si­vers­tų

Rad­vi­liš­kie­tei Vil­mai Lau­cie­nei – tik 50, ta­čiau mo­te­ris be ki­tų pa­gal­bos neiš­si­ver­čia. Jau de­šimt­me­tį ją lan­ko so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, iš pra­džių tei­kę lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros, o da­bar – ir in­teg­ra­lios pa­gal­bos pa­slau­gas.

„Jei ne­bū­tų šios pa­gal­bos, neį­si­vaiz­duo­ju, kaip rei­kė­tų gy­ven­ti. Vy­ras mi­rė prieš 12 me­tų, duk­ra ir­gi ne­ga­li vi­są lai­ką bū­ti prie ma­nęs – jai rei­kia gy­ven­ti ir sa­vo gy­ve­ni­mą. Dėl sa­vo li­gos net su vaikš­ty­ne neiš­lai­kau pu­siaus­vy­ros, lo­vo­je ap­si­vers­ti ne­ga­liu. Be sa­vo pa­gal­bi­nin­kių bū­čiau kaip be ran­kų"“, – kal­bė­da­ma apie jai tei­kia­mą pa­gal­bą grau­di­na­si ne­pa­gy­do­mos li­gos ly­di­ma pen­kias­de­šimt­me­tė.

Kal­bi­nant pa­šne­ko­vę, V. Lau­cie­nės na­muo­se dar­ba­vo­si dvi nuo­la­ti­nės pa­gal­bi­nin­kės: slau­gy­to­jos pa­dė­jė­ja Vir­gi­li­ja Gad­liaus­kie­nė ir ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Ais­tė Iva­naus­kai­tė.

Anot V. Gad­liaus­kie­nės, šei­moms in­teg­ra­li pa­gal­ba – di­džiu­lis rams­tis.

„Atei­nu, o ma­nęs jau lau­kia. Dau­ge­lis ma­no se­ne­lių sa­ko: jiems pa­čios il­giau­sios die­nos – sa­vait­ga­liai, kai nea­tei­na slau­gy­to­jos pa­dė­jė­ja. Prip­ran­tam vie­nas prie ki­to. Aš juos ne tik prau­siu, ap­ren­giu, pa­ga­mi­nu val­gy­ti, bet ir kal­buo­si, iš­klau­sau jų pro­ble­mas. Ir jų na­miš­kiai ga­li ra­miai dirb­ti sa­vo dar­bus, ži­no­da­mi, kad su ar­ti­muo­ju dir­ba spe­cia­lis­tas“, – sa­ko V. Gad­liaus­kie­nė.

Tai, kad ga­li pa­gel­bė­ti žmo­nėms, pri­va­lu­mu lai­ko ir jau­na ki­ne­zi­te­ra­peu­tė A. Iva­naus­kai­tė.

„Su kiek­vie­nu li­go­niu dir­bu in­di­vi­dua­liai pa­gal jo po­rei­kius, būk­lę, li­gas. Pap­ras­tai ma­sa­žą de­ri­na­me su mankš­ta, kad bū­tų di­des­nis po­vei­kis“, – apie sa­vo pa­gal­bą sen­jo­rams pa­sa­ko­ja Ais­tė.

Ne­ga­lios ka­muo­ja­ma V. Lau­cie­nė jai ant­ri­no: „Po mankš­tų jau­čiuo­si tvir­čiau, o ma­sa­žai suak­ty­vi­na krau­jo­ta­ką. Ne­ga­liu at­si­džiaug­ti, kad gau­nu šias pa­slau­gas ne­mo­ka­mai“.

Vi­sų tri­jų nuo­mo­nė vie­nin­ga – in­teg­ra­li pa­gal­ba į na­mus neį­ga­liems žmo­nėms, sen­jo­rams yra la­bai rei­ka­lin­ga, o po­rei­kis jai – vis di­dė­ja.

Pas­lau­gų pa­klau­sa – di­džiu­lė

Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jos bend­ruo­me­nės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Ri­ta Pra­nė Vi­li­mai­tė var­di­ja įvai­ria­pu­sę in­teg­ra­lios pa­gal­bos nau­dą – ir pa­slau­gų ga­vė­jams, ir dar­bo tu­rin­tiems dar­buo­to­jams.

„2012 me­tais pra­dė­jo­me teik­ti nau­ją pa­slau­gą: so­cia­li­nė die­nos glo­ba se­ny­vo am­žiaus žmo­gaus na­muo­se. Vė­liau at­si­ra­do ga­li­my­bė pra­plės­ti pa­slau­gas, kad neį­ga­lus žmo­gus ga­lė­tų gau­ti pla­tes­nį spekt­rą pa­slau­gų, tarp jų ir svei­ka­ti­ni­mo.

Bu­vo­me tarp 21-o ban­do­mo­jo ra­jo­no, ku­rie pra­dė­jo teik­ti in­teg­ra­lią pa­gal­bą. 2013 me­tais ge­gu­žės mė­ne­sį pa­si­ra­šė­me su­tar­tį. Pro­jek­to tiks­las – su­de­rin­ti šei­mos ir dar­bo rei­ka­lus, kad žmonės ga­lė­tų ra­miai dirb­ti, ži­no­da­mi, jog jų ar­ti­muo­sius pri­žiū­ri at­sa­kin­gi spe­cia­lis­tai“, – nau­jų pa­slau­gų pra­džią pri­si­mi­nė R. P. Vi­li­mai­tė.

Pa­sak di­rek­to­rės, bu­vo nu­ma­ty­ta, jog ra­jo­ne šias pa­slau­gas gaus 20 pa­slau­gų ga­vė­jų, bet jų bu­vo ge­ro­kai dau­giau. 2015 me­tais pro­jek­tas pa­si­bai­gė, ta­čiau žmo­nės to net ne­pa­ju­to dėl pro­jek­to tęs­ti­nu­mo – 2016 me­tais ge­gu­žės mė­ne­sį bu­vo pa­si­ra­šy­ta nau­ja su­tar­tis, ga­lio­sian­ti iki 2019 me­tų.

Šiuo me­tu ra­jo­ne yra 32 as­me­nys, ku­rie gau­na glo­bos pa­slau­gas na­muo­se. Anot R. P. Vi­li­mai­tės, pro­jek­tas la­bai pa­si­tei­si­no ir tu­ri pa­klau­są.

Cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja so­cia­li­nėms pa­slau­goms Žyd­rū­nė Plun­gie­nė taip pat pri­ta­ria di­rek­to­rei: „Esa­me la­bai lanks­tūs: ei­na­me pas žmo­nes ir in­di­vi­dua­liai ta­ria­mės su ar­ti­mai­siais, kaip dirb­sim. Dar­buo­to­jai bend­rau­ja ir te­le­fo­nu, ki­ti – sa­vo pa­gei­da­vi­mus su­ra­šo į są­siu­vi­nius.

Mū­sų klien­tai – dau­giau­sia se­ny­vo am­žiaus žmo­nės, ku­riems nu­sta­ty­tas nuo­la­ti­nės slau­gos po­rei­kis. Anks­čiau, kai pa­gal­bos į na­mus ne­beuž­tek­da­vo, ne­tu­rė­da­vo­me ką dau­giau pa­siū­ly­ti sa­vo sen­jo­rams – tik glo­bos na­mus, ta­čiau pa­pras­tai vy­res­nio am­žiaus žmo­nės no­ri gy­ven­ti sa­vo na­muo­se.

At­si­ra­dus ga­li­my­bei teik­ti in­teg­ra­lią pa­gal­bą, šie žmo­nės ga­li gy­ven­ti įpras­ti­nė­mis są­ly­go­mis, o mums ir­gi di­de­lis džiaugs­mas, kad ga­li­me jiems pa­dė­ti“, – tei­gia Ž. Plun­gie­nė.

Dir­ba šau­nus ko­lek­ty­vas

„Mes vi­są lai­ką ėjo­me žings­niu prie­ky­je – lan­kė­mės Dar­bo bir­žo­je, su­da­rė­me tri­ša­lę su­tar­tį ir kai pra­si­dė­jo veik­los, ne­be­bu­vo jo­kių trik­džių – mes jau tu­rė­jo­me su­for­muo­tą ko­lek­ty­vą. Kan­di­da­čių bu­vo daug, to­dėl tu­rė­jo­me ga­li­my­bę at­si­rink­ti tin­ka­miau­sias. Jos sėk­min­gai te­be­dir­ba ir šian­dien“, – pui­kiu ko­lek­ty­vu džiau­gė­si Ž. Plun­gie­nė.

Kai bu­vo vyk­do­mas ban­do­ma­sis pro­jek­tas, už gau­tą­sias lė­šas Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jos bend­ruo­me­nės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ras įsi­gi­jo įvai­rios įran­gos, rei­ka­lin­gos teik­ti in­teg­ra­lios pa­gal­bos pa­slau­gas. Bu­vo nu­pirk­ti du leng­vie­ji au­to­mo­bi­liai, įvai­rios kom­pen­sa­ci­nės tech­ni­kos, dar­bo rū­bų, dar­buo­to­jų dar­bą pa­leng­vi­nan­čių slau­gos prie­mo­nių, įsi­gy­tas kel­tu­vas ir vi­sa ki­ta, ko rei­kia slau­gant neį­ga­liuo­sius.

Cent­ro dar­buo­to­jos įsi­ti­ki­nu­sios: jei pro­jek­tas baig­tų­si ir ne­be­bū­tų pra­tęs­tas, nu­ken­tė­tų di­de­lė da­lis žmo­nių.

Ša­ly­je šiuo me­tu in­teg­ra­lios pa­gal­bos pa­slau­gas gau­na 1,37 tūks­tan­čio as­me­nų.

Veiks­mų pla­nas įgy­ven­di­na­mas Eu­ro­pos so­cia­li­nio fon­do lė­šo­mis (iš vi­so be­veik 16,4 mi­li­jo­no eu­rų). Šio­mis lė­šo­mis fi­nan­suo­ja­mas slau­gy­to­jų ir slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jų dar­bo už­mo­kes­tis, trans­por­to prie­mo­nių įsi­gi­ji­mas, slau­gos prie­mo­nės, mo­bi­lių ko­man­dų dar­buo­to­jų ap­mo­ky­mai ir pa­na­šiai.

Rad­vi­liš­kie­čiai, ku­riems ak­tua­li in­teg­ra­lios pa­gal­bos į na­mus pa­slau­ga, ar­ba jų ar­ti­mie­ji dėl jos tu­rė­tų tei­rau­tis ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riu­je.

Au­to­rės nuo­tr.

Jei ne in­teg­ra­li pa­gal­ba, ne­pa­gy­do­mos li­gos ly­di­ma Vil­ma Lau­cie­nė (sė­di ve­ži­mė­ly­je) ne­ži­no­tų, kaip jai rei­kė­tų gy­ven­ti. Ša­lia – jos pa­gal­bi­nin­kės: kai­rė­je – slau­gy­to­jos pa­dė­jė­ja Vir­gi­li­ja Gad­liaus­kie­nė, de­ši­nė­je – ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Ais­tė Iva­naus­kai­tė.

Užs. Nr. 364142