Naujausios
Nepakeitus politikos, kurioje nėra vietos viduriui, dar ilgai teks taikstytis su politiniais „bildukais“
Benas Brunalas
ELTA korespondentas
Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos politikoje yra kelios sąvokos, egzistuojančios tik teoriniu lygmeniu – progresiniai mokesčiai, ideologinis nuoseklumas ir vidurinioji klasė. Šios klasės bijo šalies populistai ir ji bene mažiausiai pažįstama ir aptarinėjama.
Visuomenės sankloda, kai yra daug nuo valstybės priklausomų, ekonomiškai nesavarankiškų ir nestabilių piliečių, ypač palanki politinėms jėgoms, kurios neturi politinių idėjų ir kalba tik lozungais. Savo socialine padėtimi nusivylęs žmogus kartais linksta „papokštauti“ ir į valdžią prikviesti garsiai emocijomis žongliruojančių politinių „bildukų“, gyvenančių iš visuomenės pykčio, jaučiamo neteisingumo ir nevilties jausmo. Tad akivaizdu, kad nepakeitus politikos, kurioje nėra vietos viduriui, dar ilgai teks taikstytis su triukšmaujančiais „bildukais“.
Lietuvoje vidurinioji klasė yra viena silpniausių Europoje. Tai rodo valstybėje esanti ryški socialinė atskirtis, kai visuomenė pagal gaunamas pajamas pasiskirsčiusi labai netolygiai. Ir ši atskirtis tarp turtingųjų ir mažiausiai uždirbančių pastaruoju metu tik didėja. Beveik 20 proc. šalies gyventojų apskritai gali būti priskiriami skurdo grupei.
„Danske Bank“ analizės duomenimis, vidutines pajamas – nuo 800 iki 2 100 eurų – gauna 36 procentai gyventojų Tai, galima sakyti, Lietuvos viduriniosios klasės kontūrai. Ir tai vienas prasčiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Šioje srityje Lietuva aplenkia tik Bulgariją ir Rumuniją.
Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į apatinę vidutinių pajamų ribą – 800 eurų, kuri vargu ar užtikrina ekonominį stabilumą ir galimybę atsidėti pajamų ateičiai. Tai greičiau bazinių poreikių tenkinimo riba.
Lietuvos viešojoje erdvėje ne kartą vyko diskusija, kas yra bei kokios pajamos leidžia save priskirti viduriniajai klasei. Ekonomistas Gitanas Nausėda yra minėjęs, kad norint save vadinti šios grupės atstovu, reikėtų gauti bent 1,5 tūkstančio eurų atlyginimą „į rankas“. Ši suma, įvertinus statistinius duomenis, yra ganėtinai retas reiškinys šalies darbo santykiuose. Tad 36 procentų kohortą, paliekant uždirbančius tik gerokai per 1 000 eurų, reikėtų gerokai „apskaldyti“.
Vadinasi, masyvios ir stabilios visuomenės grupės, kuri savo aktyvumu ir politiniu išprusimu galėtų veikti šalies politiką, Lietuvoje nėra. Paradoksalu, bet į šią grupę dažnai nepakliūva mokytojai, dėstytojai, gydytojai, valstybės tarnautojai, kurie Vakaruose tradiciškai ir sudaro viduriniosios klasės intelektualinius branduolius bei svariai prisideda prie ideologinio nuoseklumo. Jei pusę ar daugiau savo pajamų šalies mokytojai ir gydytojai išleidžia maistui ir būtinosioms prekėms, tai ir jų galimybės tapti „saugikliu“, apsaugančiu visuomenę nuo įvairių „spalvų“ populistų ar socialinių neramumų, smarkiai sumažėja.
Nesileidžiant į kritiką valdžios politikai ir į tai, kas buvo ne taip padaryta ar iš vis nedaryta, reikia pabrėžti, kad viduriniosios klasės formavimo ir stiprinimo ženklų nematyti ir dabar. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos retorikoje visa energija kol kas nukreipiama į uždirbančius mažiausiai. Tuo tarpu Premjeras, dar vasarą komentuodamas „Sodros“ „lubas“ daugiau nei 6 tūkstančius eurų „į rankas“ gaunantiems žmonėms, ant pjedestalo iškėlė uždirbančius daugiausiai.
Atsigręžime į labiausiai pažeidžiamus, žinoma, nėra nieko blogo. Kaip nieko blogo globoti pačius sėkmingiausius ir turtingiausius valstybės narius. Nerimą kelia tai, kad valdžios žmonių politinėje vaizduotėje ir politinėje darbotvarkėje neliko vietos viduriniajai klasei. Kitaip tariant, jei nori būti politiškai svarbus ar bent retkarčiais prisimenamas Lietuvos valdžios institucijose, turi būti arba labai neturtingas, arba, priešingai, pasižymėjęs turtuolis. „Strateginis vidurys“, kuris tradiciškai Vakarų valstybėse atlieka labai stiprų vaidmenį, liko užmirštas, o jo būtinybė politinėje retorikoje net neakcentuota.
Ir tai šį tą sako apie politikos perspektyvą – ši kraštutinumais grįsta strategija (rūpinantis tik turtingiausiais ir labiausiai vargstančiais) tik iš dalies prisidės sprendžiant socialinės atskirties ir trinties problemas. Nesant ekonomiškai stabilios viduriniosios klasės politinė sistema bus ir toliau fragmentuota, permaininga, o visuomenė stebinama, „linksminama“ ir kamuojama politikų, politinių projektų ir iniciatyvų, prasilenkiančių ir su sveiku protu, ir su tvarios visuomenės konstravimo dėsniais. Todėl tiek reformų, tiek emigracijos klausimų sprendimas rizikuos ir toliau likti vien retorika kuriama imitacija
Viduriniąja klase Vakarų pasaulyje įprasta laikyti žmonių grupę, kuri pasižymi ne tik ekonominiu savarankiškumu, bet ir išsilavinimu, socialiniu ir politiniu aktyvumu, gebėjimu pasirūpinti savimi ir atsidėti pajamų ateičiai. Dėl šių priežasčių vidurinioji klasė yra ne tik valstybės demokratijos, bet ir ūkio stabilumo pagrindas. Daugelis mokslininkų viduriniajai klasei priskiria misiją būti liberalios demokratijos socialiniu pagrindu. Vidurinioji klasė, anot jų, turėdama pakankamą ekonominį kapitalą, yra suinteresuota ramiu pilietišku gyvenimu ir vengia radikalizmo ir eksperimentavimo politikoje. Ekonominis pakankamumas ir stabilumas skatina piliečius domėtis valdžios darbu bei formuoja jauseną, kad jie patys gali ir turi valstybės politikoje dalyvauti. Taigi vidurinioji klasė apibūdinama ne tik ekonominiu, bet ir politiniu išprusimu. Dėl to šią grupę žmonių mažiau paveikia politiniai „gelbėtojai“ ar populistinės spekuliacijos.
