Jaunas kūrėjas ateitį mato gimtinėje

Jau­nas kū­rė­jas atei­tį ma­to gim­ti­nė­je

Prieš ke­le­rius me­tus bai­so­ga­lie­tis Ed­var­das Šim­ke­vi­čius grei­čiau­siai nė ne­gal­vo­jo, kad pa­si­mo­kęs kon­di­te­ri­jos su­bti­ly­bių Kau­ne ir ne­tgi Da­ni­jo­je bei pa­dir­bė­jęs vie­na­me iš ži­no­miau­sių ša­lies res­to­ra­nų, su­grįš į gim­tą­ją Bai­so­ga­lą (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) ir čia sėk­min­gai įsi­lies į šei­mos vers­lą.

22 me­tų kon­di­te­ris kal­ba apie di­de­lius pla­nus kon­di­te­ri­jos sri­ty­je ir neat­me­ta, kad jie bus įgy­ven­din­ti bū­tent gim­ta­ja­me mies­te­ly­je.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo obuo­lių py­ra­go

Re­tas Rad­vi­liš­kio ra­jo­no gy­ven­to­jas, jau ne­kal­bant apie bai­so­ga­lie­čius, nė­ra gir­dė­jęs apie ka­vi­nę „Pas Zi­tą“. Tai vie­nos šei­mos ke­lių kar­tų vers­las. Trum­piau ta­riant, ka­vi­nė – le­gen­di­nio Bai­so­ga­los res­to­ra­no „Kir­ši­nas“ vy­riau­sio­sios vi­rė­jos Zi­tos Šim­ke­vi­čie­nės idė­ja. Pas­kui į vers­lą įsi­lie­jo ir Z. Šim­ke­vi­čie­nės sū­nus Egi­di­jus su žmo­na, pro­fe­sio­na­lia vi­rė­ja Li­na.

Kai vers­las tik kū­rė­si, Egi­di­jaus ir Li­nos at­ža­la Ed­var­das Šim­ke­vi­čius bu­vo vai­kas ir grei­čiau­siai nė vie­nas iš šei­mos na­rių neį­ta­rė, kad, praė­jus dvy­li­kai me­tų nuo įsi­kū­ri­mo, bū­tent Ed­var­das taps ka­vi­nės pa­ži­ba ir pa­si­di­džia­vi­mu dėl jo ku­ria­mų de­ser­tų.

Šian­dien 22 me­tų vai­ki­nas su šyp­se­na pri­si­me­na lai­ką, kai su­pra­to, kad šir­dis links­ta bū­tent į kon­di­te­ri­ją. Kaip ki­taip, juo­kia­si, jei­gu užau­go tarp puo­dų.

Vis dėl­to tik­ro­ji tie­sa kiek ki­to­kia. Ed­var­do žo­džiais, „vis­kas pra­si­dė­jo nuo Ka­ziu­ko mu­gės“.

Pa­si­ro­do, Bai­so­ga­los gim­na­zi­jo­je kas­met yra ren­gia­ma Ka­ziu­ko mu­gė, ku­rio­je mo­ki­niai per per­trau­kas ga­li už­siim­ti vers­lu: par­da­vi­nė­ti vis­ką, ką tik mo­ka su­kur­ti, pa­da­ry­ti, su­gal­vo­ti.

Ta­da aš­tun­to­kas E. Šim­ke­vi­čius su­gal­vo­jo iš­kep­ti obuo­lių py­ra­gą ir jį par­duo­ti. Pre­ky­ba bu­vo to­kia sėk­min­ga, kad nau­ja­sis vers­las pen­kio­lik­me­čiam ke­pė­jui net ne­spė­jo at­si­bos­ti.

Ki­tais me­tais ap­si­spren­dė mu­gė­je ne­da­ly­vau­ti. Na, ne­bent tik kas pa­kvies­tų! Pak­vie­tė! Ir, o var­ge, per pir­mą per­trau­ką sal­du­my­nų mė­gė­jai iš­pir­ko vi­sus Ed­var­do su­kur­tus ke­pi­nu­kus!

Azar­to už­ka­bin­tas moks­lei­vis per ki­tą per­trau­ką nu­rū­ko į vie­tos par­duo­tu­vę ir nu­si­pir­ko sul­čių bei įvai­riau­sių vai­sių. Iš na­mų pa­sku­bo­mis pri­grieb­tu plak­tu­vu bu­vo su­plak­ti kok­tei­liai, ir jie ta­po vi­sos tų me­tų Ka­ziu­ko mu­gės le­gen­da.

Mo­kyk­li­nė­je mu­gė­je E. Šim­ke­vi­čius da­ly­va­vo iki pat gim­na­zi­jos bai­gi­mo.

Už­sie­nio mo­kyk­la užau­gi­no spar­nus

Bai­gęs vi­du­ri­nę, Ed­var­das ži­no­jo aiš­kiai: no­ri bū­ti kon­di­te­riu. Įs­to­jo į Kau­no mais­to pra­mo­nės mo­ky­mo cent­rą. Pa­si­mo­kė tik tris mė­ne­sius – pa­gal Erazmus+ pro­gra­mą kar­tu su dar de­vy­niais ko­le­go­mis iš­vy­ko į kon­di­te­rio mo­ky­mus Da­ni­jo­je, Ros­kil­dės mies­te.

Ed­var­das sa­ko, kad Da­ni­jo­je įgi­jo neį­kai­no­ja­mų ži­nių, ku­rios at­ri­šo ran­kas kon­di­te­ri­jo­je ir su­tei­kė jau­nam žmo­gui taip rei­ka­lin­go pa­si­ti­kė­ji­mo.

„Sup­ra­tau, kad da­nai tik­rai ren­gia kon­di­te­rius, ku­rie, skir­tin­gai nei pa­pras­ti ke­pė­jai, ga­li už­siim­ti de­ser­tų kū­ry­ba ir puo­ši­mu. Lie­tu­vo­je ruo­šia­mi ge­riau­siu at­ve­ju tik ban­de­lių ke­pė­jai“, – už­tik­rin­tai sa­ko į kon­di­te­ri­jos aukš­tu­mas spė­riu žings­niu žen­gian­tis bai­so­ga­lie­tis.

Įgi­jęs rei­ka­lin­gų ži­nių už­sie­ny­je ir su­grį­žęs į Lie­tu­vą, vai­ki­nas tar­si ga­vo lai­min­gą bi­lie­tą – pa­siū­ly­mą po­kal­biui dėl dar­bo Kau­ne įsi­kū­ru­sio „Har­mo­ny par­k“ res­to­ra­ne.

Iš ke­lių de­šim­čių dar­bo po­kal­by­je da­ly­va­vu­sių jau­nuo­lių res­to­ra­no va­do­vai pa­si­rin­ko bū­tent E. Šim­ke­vi­čių, ta­da dar nie­kam ne­ži­no­mą 20-me­tį vai­ki­ną iš Rad­vi­liš­kio ra­jo­no.

Pra­dė­jo dirb­ti pa­gal­bi­niu vir­tu­vės dar­buo­to­ju. Po me­tų Ed­var­dui pa­siū­ly­ta res­to­ra­no kon­di­te­rio vie­ta.

Įtam­pa, E. Šim­ke­vi­čiaus žo­džiais, bu­vo di­džiu­lė, stre­so – daug. Ta­čiau Ed­var­do pa­tir­ties ga­lė­tų pa­vy­dė­ti kiek­vie­nas apie kon­di­te­ri­ją sva­jo­jan­tis jau­nuo­lis.

Vis dėl­to po dve­jų me­tų bai­so­ga­lie­tis su­pra­to: jo šir­dis links­ta prie kū­ry­bos.

„Jau­čiau­si įspraus­tas į rė­mus, nes te­ko da­ry­ti tai, kas jau su­kur­ta, kas iš­mė­gin­ta ir pri­gi­ję. O man no­rė­jo­si kur­ti sa­vo. No­rė­jo­si sa­vaip de­rin­ti pro­duk­tus, sa­vaip puoš­ti de­ser­tus“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ro­jaus obuo­liu­kai ant tor­to

Tai­gi po dve­jų me­tų dar­bo Kau­ne Ed­var­das ap­si­spren­dė: at­si­suks į šei­mos vers­lą, juk ket­vir­tos ku­li­na­rų Šim­ke­vi­čių kar­tos pa­li­kuo­nis!

Šį pa­va­sa­rį vai­ki­nas su­grį­žo į Bai­so­ga­lą. Tai bu­vo di­de­lis džiaugs­mas vi­siems šei­mos na­riams. Ed­var­do ma­ma Li­na Šim­ke­vi­čie­nė sa­ko jau ir anks­čiau su any­ta bei su­tuok­ti­niu pa­si­šnibž­dė­da­vu­si, „kaip čia tą vai­ką į sa­vo vers­lą įtrauk­ti...“

Ta­po šei­mos ka­vi­nės „Pas Zi­tą“ kon­di­te­riu. Ir, juo­kia­si, ėmęs iš pe­ties imp­ro­vi­zuo­ti. Šei­mos na­riai, ne­pai­sant ir ne vi­sa­da sėk­min­gų kū­ri­nių, tik pri­ta­rė, lei­do ne­var­žo­mam iš sa­vo klai­dų mo­ky­tis.

Taip gi­mė gar­sie­ji jau­no­jo kon­di­te­rio tor­tai, sau­sai­niai, ki­ti gar­du­my­nai. Šian­dien juos ska­nau­ja ne tik ka­vi­nės Bai­so­ga­lo­je lan­ky­to­jai, bet ir tie, ku­rie, pa­ra­ga­vę ne­pra­ri­jo lie­žu­vio, už­si­sa­kė Ed­var­do tor­tų gim­ta­die­niams, krikš­ty­noms ar ves­tu­vėms.

Bai­so­ga­lie­tis ne­ven­gia ir „iš­va­žiuo­ja­mų­jų de­gus­ta­ci­jų“ Rad­vi­liš­ky­je ir ra­jo­no bend­ruo­me­nė­se – iš jų žmo­nės su­ži­no še­dev­rų sko­nį, įver­ti­na gro­žį.

Ta­čiau ne tik gar­džiai­siais ke­pi­niais gar­sė­ja mū­sų he­ro­jus. Grei­čiau ne sko­nis val­gy­to­jų akis pri­kaus­to, o vaiz­das. Ne­ vel­tui sa­ko­ma, kad žmo­nės val­go aki­mis.

„De­ser­tų puo­šy­ba yra ma­no di­džio­ji silp­ny­bė. Puoš­da­mas kad ir tor­to ga­ba­lė­lį lei­džiu sau su­gaiš­ti – svar­bu, kad žmo­gus, ku­riam jį pa­tiek­siu, bū­tų su­ža­vė­tas“, – sa­ko kon­di­te­ris.

Jis pri­si­pa­žįs­ta, kad kai ku­rie ka­vi­nės lan­ky­to­jai ge­ro­kai nu­stem­ba pa­ma­tę pa­puoš­tus ska­nės­tus, esą ar to­kio ly­gio puo­šy­ba įma­no­ma ne­di­de­lė­je gy­ven­vie­tė­je!

Ir iš­ties Ed­var­do pa­puoš­ti de­ser­tai – tar­si me­no kū­ri­niai. Vien pa­puo­ši­mui nau­do­ja­ma ar­ti dvie­jų de­šim­čių įvai­rių ele­men­tų: vai­sių, uo­gų, ka­ka­vos svies­to, gy­vų gė­lių ir ne­tgi žir­nių dai­gų – jie ska­nės­tui su­tei­kia gy­vy­bės. Ma­ža to, tor­to ga­ba­lė­lis api­purš­kia­mas auk­so dul­kė­mis. Taip įmant­riai pa­puoš­tas de­ser­tas pa­tie­kia­mas ant la­vos ak­mens plokš­te­lės.

Bai­so­ga­lie­tis su kiek­vie­nu ra­gau­to­ju no­riai pa­bend­rau­ja, pa­pa­sa­ko­ja de­ser­to ir jo puo­šy­bos su­bti­ly­bes, pa­si­tei­rau­ja, ar pa­ti­ko.

„Žmo­nės kar­tais at­sar­giai žiū­ri: ir nuo ko gi čia rei­kė­tų pra­dė­ti ra­gau­ti? Jiems, sa­ko, gai­la me­no kū­ri­nį ar­dy­ti“, – šyp­so­si nuo­šir­dus vai­ki­nas, čia pat dė­lio­da­mas kon­ser­vuo­tus ro­jaus obuo­liu­kus gre­ta ne­se­niai jo gal­vo­je gi­mu­sio „Alias­kos jo­gur­to tor­to“.

Sei­mo Pir­mi­nin­ko įver­ti­ni­mas

Di­džiau­sia do­va­na jau­na­jam ku­li­na­rui – pa­ten­kin­ti žmo­nės.

Spa­lio 2 die­ną Bai­so­ga­lo­je vie­šė­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis. Po vi­zi­to ra­jo­no įmo­nė­se E. Šim­ke­vi­čius po­li­ti­ką pa­vai­ši­no sa­vo „Tri­jų šo­ko­la­dų tor­tu“.

Kuk­lus vai­ki­nas gal­vo­ja, kad de­ser­tas Sei­mo Pir­mi­nin­kui pa­ti­ko – V. Pranc­kie­tis no­riai bend­ra­vo ir ne­tgi klau­si­nė­jo apie tor­to su­dė­tį, gy­rė pa­puo­ši­mus. Toks įver­ti­ni­mas, pa­sak Ed­var­do, įkve­pia dar la­biau gi­lin­tis į tai, ką da­ro.

„Ži­no­ma, be dar­bo nie­ko ne­bus. O ir ne­sėk­mių neiš­veng­siu", – sa­ko E. Šim­ke­vi­čius ir ne­sle­pia: nu­de­gin­ti pirš­tai, su­kri­tęs bisk­vi­tas ar ne­sus­tin­gu­si že­lė yra kon­di­te­rių kas­die­ny­bė, ta­čiau ne prie­žas­tis ne­be­da­ry­ti, tai, kas pa­tin­ka.

Sus­to­ti per­spek­ty­vus vai­ki­nas ne­ža­da. Jo sva­jo­nė – ka­da nors tu­rė­ti kon­di­te­ri­jos ce­chą, ku­ris bend­ra­dar­biau­tų su už­sie­niu.

Gal toks ce­chas įsi­kur­tų Bai­so­ga­lo­je?

E. Šim­ke­vi­čius ne­sa­ko ne: ne­di­de­lis mies­te­lis, anot jo, pui­ki ni­ša vers­lui. Juo­lab kad Lie­tu­va – ma­žy­tė, tai­gi gar­sas apie iš­skir­ti­nius ga­mi­nius ga­li pa­sklis­ti žai­bo grei­tu­mu.

„Jei pa­siilgs­tu mies­to, nu­va­žiuo­ju. Bet gy­ven­ti ir dirb­ti aš no­riu čia“, – už­tvir­ti­na pa­šne­ko­vas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ed­var­das Šim­ke­vi­čius sa­ko, kad grį­ži­mas į gim­tą­jį mies­te­lį – jo­kia au­ka, kaip ga­li­ma bū­tų pa­gal­vo­ti. At­virkš­čiai, tai di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė, nes ver­tin­to­jai – pa­žįs­ta­mi žmo­nės.

Puo­šy­bos pro­ce­sas: ne­tru­kus Ed­var­do kep­ti de­ser­tai virs me­no kū­ri­niais.

Dar­bas baig­tas: ga­li­ma gro­žė­tis ir ska­nau­ti.

Šei­mios vers­lo da­ly­viai: kon­di­te­ris Ed­var­das Šim­ke­vi­čius, gre­ta jo – ka­vi­nės vers­lo su­ma­ny­to­ja Ed­var­do mo­čiu­tė Zi­ta Šim­ke­vi­čie­nė, vi­rė­ja Ed­var­do ma­ma Li­na ir tė­tis, ka­vi­nės "Pas Zi­tą“ di­rek­to­rius Egi­di­jus Šim­ke­vi­čius.

Vik­to­ro PRANC­KIE­ČIO „Fa­ce­book“ pa­sky­ros nuo­tr.

Nuot­rau­ką, ku­rio­je Sei­mo pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis „Tri­jų šo­ko­la­do tor­to“ su­bti­ly­bes ap­ta­ria su Ed­var­du Šim­ke­vi­čiu­mi, po­li­ti­kas įsi­dė­jo į sa­vo so­cia­li­nę pa­sky­rą. Jau­nam kū­rė­jui tai ne­men­kas pri­pa­ži­ni­mas.