TIKSLAS – „LĖŠŲ ĮSISAVINIMAS“!?.

Kas yra mal­da? Tai žmo­gaus po­kal­bis su Die­vu.

O kas kū­ry­ba? Tai Die­vo po­kal­bis su žmo­gu­mi.

To neį­ma­no­ma su­kiš­ti į val­di­nin­kų pa­rei­gy­bes ar de­pu­ta­tų bal­sa­vi­mu prii­ma­mas mies­to es­te­ti­kos tai­syk­les, rengtas sa­vi­val­dy­bės bo­by­čių ir val­di­nin­kė­lių, ku­rių Die­vas ne­paš­ne­ki­no. Kaip paaiš­kin­ti ka­bi­ne­tų dal­to­ni­kams, kuo ski­ria­si žyd­ra nuo gel­to­nos?

TIKS­LAS – „LĖ­ŠŲ ĮSI­SA­VI­NI­MAS“!?.

Šian­dien bul­va­ras nu­sė­tas kve­pian­čio­mis duo­bė­mis. Ne­nuos­ta­bu, ruo­šia­ma­si komp­lek­si­niam at­kar­pos re­mon­tui, kei­čia­ma po­že­mi­nių vamz­džių ar nuo­te­kų ka­na­li­za­ci­ja, to­dėl po­sė­džių sa­ly­tės taip pat pa­kvi­po pro­tin­gais žvilgs­niais ir dar pro­tin­ges­nė­mis šne­ko­mis.

Su nos­tal­gi­ja me­nu mies­to va­do­vus so­viet­me­ty­je, ku­rie to­kiems ple­piams mes­te­lė­da­vo po­pie­riaus ga­ba­liu­ką ir pieš­tu­ką su ne­dvip­ras­miš­ka fra­ze: „Jei ne taip, tai kaip?“. Šis me­to­das įga­lio­jo ma­ne ne­lo­ti, o tap­ti di­zai­no įran­gos ge­ne­ra­li­niu konst­ruk­to­riu­mi, kai per dvi sa­vai­tes gru­pe­lė anuo­me­ti­nio Šiau­lių K. Preik­šo pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to stu­den­tų, 1985 m. va­sa­ros pra­kti­kos me­tu, pa­tei­kė al­ter­na­ty­vą pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­to pa­siū­ly­mams. Mies­to va­do­vams be­li­ko ras­ti komp­ro­mi­są, kad tie­du pa­siū­ly­mai tap­tų vie­nu ir da­ry­tų mies­tui gar­bę.

Ne­ko­men­tuo­siu ar­chi­tek­to­ni­kos dės­nių, bet kaip di­zai­ne­ris jau­čiu pa­rei­gą pri­min­ti, kad anuo­me­ti­nis bul­va­ras spal­vo­mis ži­bu­riuo­da­vo šven­ti­niais va­ka­rais, nes kiek­vie­na­me bur­bu­le bu­vo įva­das spal­vo­toms lem­pu­tėms. Uni­ka­li iliu­mi­na­ci­ja bu­vo su­stab­dy­ta tik 2006 me­tais, kai pri­rei­kė nau­jų lem­pu­čių į se­nų­jų liz­dus. Tuo­me­ti­nis mies­to biu­dže­tas nu­ta­rė tą pa­da­ry­ti vė­liau. Vė­liau už­mir­šo. Atė­jo lai­kas pri­min­ti.

Per šven­tes vir­šu­ti­nė­se stul­pų da­ly­se at­si­ras­da­vo vė­jo ma­lū­nė­liai ar ažū­ri­niai ak­cen­tai, mies­to au­rai su­teik­da­vę sa­vi­tu­mo, o mums – pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mą: tai – ori­gi­na­lu ir ana­lo­gų ne­ži­no­ma! Me­nu 2008 me­tus, kai tie rin­ki­niai ty­liai ny­ko vie­na­me iš san­dė­lių.

O suo­liu­kų me­džio rit­mi­ka? Ana­lo­go ne­te­ko pa­ste­bė­ti nei vie­no­je pa­sau­lio ša­ly­je. Ji – anuo­me­ti­nės „Ven­tos“ tech­no­lo­gi­nis kū­ri­nys, kas­dien glos­to­mas sau­lės, lie­taus ir snie­go, ku­riam jau su­ka­ko virš tris­de­šimt me­tų... Šiau­lių sti­lis­ti­ką nai­kin­ti – nu­si­kal­ti­mas.

Be­lie­ka pa­ly­gin­ti der­lių – anuo­me­ti­nių dvie­jų sa­vai­čių ir da­bar­ti­nio be­vil­tiš­kai už­si­tę­su­sio ma­ra­to­no im­po­ten­ci­ją, pra­si­dė­ju­sią sau­sy­je... Ir skir­tin­gus tiks­lus: anuo­met – mies­to gy­vy­bės įpras­mi­ni­mą, da­bar – ju­ri­di­nį jo­va­lą: bul­va­ras ta­po „tran­zi­ti­ne gat­ve“, o „vie­šos erd­vės“ vie­šo­se dis­ku­si­jo­se „vie­šais tua­le­tais“ at­si­duo­da. Ne­sis­mul­kin­ki­me.

Kau­nie­čių pro­jek­ti­niai pa­siū­ly­mai ma­žai pa­ki­to nuo pir­mų­jų pri­sta­ty­mų, vie­nin­gai kri­ti­kuo­tų tiek ar­chi­tek­tų, tiek mies­to gy­ve­ni­mo lo­gi­kos, tiek anuo­me­ti­nių šios bul­va­ro da­lies au­to­rių. Be­lie­ka varg­šus pro­jek­tuo­to­jus gin­ti tei­giant, kad atei­viai vyk­do pro­jek­ti­nę už­duo­tį, ku­rios po­pie­rius sva­res­nis už lo­gi­ką, es­te­ti­ką ir kū­ry­bi­nes vi­zi­jas...

Ne pa­slap­tis, kad mi­nė­tą pro­jek­ti­nę už­duo­tį pa­rengė ka­bi­ne­ti­nės vei­kė­jos, te­be­gau­nan­čios al­gas už bro­ką. Be­ne ke­lis me­tus šios da­lies au­to­rius, tol ti­tu­la­vo ap­si­šau­kė­liais, kol kaž­kur Vil­niu­je, pas „kaž­ko­kias kva­do drė­mai­tes“ šį mė­ne­sį su­ži­no­jo mū­sų pa­var­des. Ju­ri­di­nės int­ri­gos dės­nin­gai te­be­sig­rę­žia prieš jų vir­tą ju­ri­di­nį jo­va­lą. Juk mus, kū­rė­jus, sau­go ne tik Die­vas ar eti­kos tai­syk­lės, bet ir Eu­ro­pos ar­chi­tek­tū­ri­nio pa­vel­do ap­sau­gos kon­ven­ci­ja, ir Ber­no kon­ven­ci­jos 6 pa­rag­ra­fas, ir bū­si­ma tri­ša­lė su­tar­tis tarp sa­vi­val­dy­bės, bul­va­ro au­to­rių bei da­bar­ti­nių pro­jek­tuo­to­jų, ir bū­ti­ny­bė pro­jek­tą de­rin­ti su gy­vais au­to­riais, ne tik su a.a. skulpt. K. Kas­pe­ra­vi­čiu­mi...

Mi­ni­ma pro­jek­ti­nė už­duo­tis – ne vie­nin­te­lis ka­bi­ne­ti­nis bro­kas, ku­rio ko­šę ka­bins mies­to atei­tis ir biu­dže­tas. Juk jos fo­nas – „Eu­ro­pos in­ves­ti­ci­jos“, ku­rias anks­čiau ar vė­liau už­sie­nio in­ves­tuo­to­jai su pro­cen­tais pa­rei­ka­laus grąžin­ti...

Koks tiks­las? Įsi­sa­vin­ti lė­šas!? Rū­pūs mil­tai!..

Vilius Puronas