Žolelės išgarsino Pociūnėlius

Žo­le­lės iš­gar­si­no Po­ciū­nė­lius

„Tik ne­rei­kia nu­ra­šy­ti kai­mo! Čia, kaip ir mies­te, gy­ve­na daug darbš­čių, kū­ry­bin­gų žmo­nių. Aš di­džiuo­juo­si, kad esu iš kai­mo ir skau­du, kai gir­džiu apie kai­mą kal­bant ne­ga­ty­viai“, – sa­ko il­ga­me­tė Rad­vi­liš­kio ra­jo­no, Po­ciū­nė­lių kai­mo gy­ven­to­ja ir ak­ty­vi šios bend­ruo­me­nės na­rė, bu­vu­si Skė­mių se­niū­ni­jos se­niū­nė Ro­mual­da Rim­ku­vie­nė.

Ak­ty­vių po­ciū­nė­liš­kių su­bran­din­ta idė­ja – vai­si­nių ar­ba­tų ir prie­sko­ni­nių žo­le­lių ga­myk­lė­lė, į ku­rios veik­lą vie­naip ar ki­taip įsi­trau­kė ne­ma­ža da­lis vie­tos gy­ven­to­jų, jau gar­si­na Po­ciū­nė­lius vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Idė­ja pa­ga­vo pa­grei­tį

Min­tis už­siim­ti ko­kiu nors bend­ruo­me­ni­niu vers­lu, ku­ris, kaip sa­ko­ma, įtrauk­tų, vi­sus no­rin­čius, Po­ciū­nė­lių kai­mo bend­ruo­me­nė­je už­si­mez­gė gal prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Bend­ruo­me­nės „sraig­te­lis“ R. Rim­ku­vie­nė šian­dien šyp­so­si: idė­ja – ge­rai, bet ne ka­žin ką ir su­kur­si, jei nė­ra lė­šų.

Pra­dė­ti pa­dė­jo eu­ro­pi­niai pi­ni­gai. Jų dė­ka po­ciū­nė­liš­kiai įsi­ren­gė ko­ne kiek­vie­nam Po­ciū­nė­lių gy­ven­to­jui pra­var­čią obuo­lių spau­dyk­lą. Taip po tru­pu­čiu­ką „į rei­ka­lą“ įsi­trau­kė vi­si: vie­niems rei­kė­jo obuo­lių sul­čių, ki­tiems ne­bu­vo, kur dė­ti šių ru­dens gė­ry­bių.

Ta­čiau vien obuo­lių sul­čių spau­di­mu bend­ruo­me­nės ak­ty­vas nu­spren­dė neap­si­ri­bo­ti. Taip gi­mė nau­jas su­ma­ny­mas: žo­le­lių ir vai­sių džio­vi­ni­mas bei prie­sko­nių ir ar­ba­tų mi­ši­nių kū­ri­mas. Pa­tal­pas su­si­ra­do bu­vu­sia­me Po­ciū­nė­lių vai­kų dar­že­ly­je.

Po kruo­pe­lę, pa­si­tar­da­mi, su­da­ly­va­vę mo­ky­muo­se po­ciū­nė­liš­kiai ėmė­si veik­los. Šian­dien, praė­jus jau ne vie­ne­riems me­tams, kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Dan­guo­lė Ga­ruc­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si: idė­ja ir lik­tų tik idė­ja, jei­gu ne darbš­tuo­liai žmo­nės.

Ji ro­do pri­krau­tas vai­si­nių ar­ba­tų dė­žu­tes. Kom­bi­na­ci­jos, sa­ko, įvai­riau­sios: nuo ra­bar­ba­rų, mo­liū­gų, braš­kių, įvai­rių rū­šių mė­tų, im­bie­ro iki rau­do­nų­jų bu­ro­kė­lių. Kiek­vie­no mi­ši­nio ar­ba­ta – sa­vi­to sko­nio, sa­vi­tos spal­vos.

Su prie­sko­ni­nių au­ga­lų mi­ši­niais ly­giai taip pat: kiek­vie­nas pa­ga­min­tas tik iš Po­ciū­nė­liuo­se ar kai­mo apy­lin­kė­se užau­gin­tų žo­le­lių bei dar­žo­vių.

Kai­mo bend­ruo­me­nės pa­si­di­džia­vi­mas – cu­ka­tai. Tai mo­liū­gų, mor­kų ar bu­ro­kė­lių grie­ži­nė­liai, iš­mir­ky­ti sa­vo sul­čių ir cuk­raus si­ru­pe. To­kius gar­dė­sius, sa­ko jų su­ma­ny­to­jos, ypa­č mėgs­ta vai­kai.

Įmant­rių­jų ar­ba­tų mi­ši­nių au­to­rė, po­ciū­nė­liš­kė Vi­da Pet­rai­tie­nė – vie­na iš tų sa­va­no­rių, ku­rios die­na ne­re­tai ir pra­si­de­da ir bai­gia­si kai­mo ga­myk­lė­lė­je.

Da­bar čia ir­gi ver­da dar­bas: po­nia Vi­da su­ka­si tarp ar­ba­tų rin­ki­nių, sve­ria juos ir de­da į pa­kuo­tes, ri­kiuo­ja dė­žė­se, ki­ta sa­va­no­rė Da­nu­tė Džiau­gie­nė dai­liais ku­be­liais pjaus­to ir džio­vin­ti ruo­šia ar­ba­tos mi­ši­niams skir­tus obuo­lius. Ais­tė Pet­raus­kai­tė plu­ša ki­to­je pa­tal­po­je – jos už­duo­tys ne ma­žiau svar­bios.

Po­ciū­nė­lių kai­mo bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rė R. Rim­ku­vie­nė ne­gai­li gra­žių žo­džių kol kas tik „už ačiū“ plu­šan­čioms sa­va­no­rėms. Be jų kai­mo vers­liu­kas bū­tų neį­ma­no­mas – juk čia dau­giau­siai ran­kų dar­bas.

Kiek­vie­nas nau­jas mo­te­rų su­gal­vo­tas ar­ba­tos ar prie­sko­nių mi­ši­nys at­sa­kin­gai de­gus­tuo­ja­mas ne tik gy­ven­to­jų, bet ir Po­ciū­nė­lių bend­ruo­me­nės ta­ry­bo­je. Iš­sa­ko­mos nuo­mo­nės: ko vie­nam ar ki­tam mi­ši­niui stin­ga, ko per daug, o ką gal­būt ir iš vi­so de­rė­tų išim­ti.

Vai­siai ir dar­žo­vės – tik sa­vo

Pir­mi­nin­kės Dan­guo­lės žo­džiais, idė­ja kur­ti kaž­ką bend­ra ir iš to šiek tiek už­si­dirb­ti, dau­gu­mą vie­ti­nių gy­ven­to­jų, ku­rių Po­ciū­nė­liuo­se ir kai­mo apy­lin­kė­se – ar­ti 700, pa­ste­bi­mai su­vie­ni­jo bend­ram tiks­lui. Vie­ni no­riai su­ti­ko pa­dė­ti ren­kant vais­ti­nes žo­le­les iš vie­tos miš­kų ir pie­vų, ki­ti neat­si­sa­kė pa­rem­ti dar­žo der­liu­mi, tre­ti pa­plu­šė­ti ga­mi­nant mi­ši­nius.

„Aiš­ku, kad kai­mo žmo­gus vai­sių ir dar­žo­vių bū­ti­nai už­siau­gi­na sau ir vai­kams. Ir ži­no­ma, už­siau­gi­na tiek, kad dar ir lie­ka. Ko­dėl tai, kas lie­ka, ne­pa­nau­do­jus mū­sų ar­ba­toms ir prie­sko­nių mi­ši­niams?“, – sa­ko D. Ga­ruc­kie­nė.

Taip bend­ruo­me­nės sau­gyk­lo­je – dy­kai ar už ne­di­de­lę kai­ną – au­ga mor­kų, mo­liū­gų, svo­gū­nų, obuo­lių, ki­tų dar­žo­vių ir vai­sių kal­nai. Jei ko vis dėl­to pri­trūks­ta, pa­gal­bos ten­ka ieš­ko­ti pas vie­ti­nius au­gin­to­jus, ūki­nin­kus. Ir jie dar nie­ka­da nė­ra at­si­sa­kę pa­dė­ti.

Kai­mo vers­lo su­ma­ny­to­jams svar­bu, kad vis­kas bū­tų užau­gin­ta svei­kai. To­dėl ir pra­šo kai­my­nų tik tų vai­sių ir dar­žo­vių, ku­rias jie au­gi­no sa­vo sta­lui.

Po­ciū­nė­liš­kių su­rink­tas ar­ba­tas – ne­tgi aš­tuo­nis jų mi­ši­nius! – jau ska­na­vo ne tik Rad­vi­liš­kio ra­jo­no gy­ven­to­jai. Ne pir­mus me­tus jie pri­sta­to­mi ir mu­gė­se bei šven­tė­se įvai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se.

Mo­te­rys pa­ten­kin­tos, kad, da­vu­sios pir­kė­jams pa­ra­gau­ti vie­no­kios ar ki­to­kios ar­ba­tos prieš ją įsi­gy­jant, su­lau­kia ne­ma­žai pa­gy­ri­mų dėl jų gai­vu­mo, ma­lo­naus sal­džia­rūgš­čio sko­nio, kvap­u­mo.

O ma­lo­niau­sias mo­men­tas tuo­met, kai įsi­gi­ję vie­no­kį ar­ba ki­to­kį de­ser­ti­nės ar­ba­tos mi­ši­nį, žmo­nės su­grįž­ta ir pra­šo ly­giai to­kio pa­ties, o kar­tu – ir kaž­ko nau­jo.

Da­bar Po­ciū­nė­lių ar­ba­tų ce­che pa­ts dar­bo įkarš­tis – mo­te­rys įtemp­tai ruo­šia­si spar­čiai ar­tė­jan­čiai Ka­lė­dų karš­ti­nei.

Po­ciū­nė­lių bend­ruo­me­nei bręs­ta ir dar vie­na idė­ja – įsi­gy­ti pro­fe­sio­na­lią vai­sių ir dar­žo­vių džio­vyk­lą (šiuo me­tu džio­vi­na ne­di­delėje bui­ti­nė­je) ir gal­būt bent kaž­kiek pa­di­din­ti pa­ga­mi­na­mos pro­duk­ci­jos apim­tis.

Tie­sa, kol kas šiai idė­jai, pa­šne­ko­vių žo­džiais, dar teks ge­ro­kai pa­tau­py­ti.

„Nes­va­jo­ja­me, kad Po­ciū­nė­liuo­se pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja ka­da nors bus pre­kiau­ja­ma di­džiuo­siuo­se pre­ky­bos cent­ruo­se. Džiaug­tu­mė­mės, jei jos bū­tų ga­li­ma įsi­gy­ti nors ne­di­de­lė­se par­duo­tu­vė­lė­se“, – bend­ruo­me­nės vers­lo vi­zi­ją api­bend­ri­na šios veik­los ini­cia­to­rės.

Įma­no­ma vis­kas

Bu­vu­si il­ga­me­tė Skė­mių se­niū­nė po­ciū­nė­liš­kė R. Rim­ku­vie­nė sa­ko, kad bend­ra veik­la kai­mą su­vie­ni­jo.

„Jei sa­ky­čiau, kad plu­ša vi­si iki vie­no, me­luo­čiau. Vi­sur yra to­kių, ku­rie mie­liau žiū­ri pro lan­gą ir skep­tiš­kai ap­ta­ri­nė­ja. Tai liū­di­na. Bet sma­gu, kad skep­ti­kų nė­ra la­bai daug, dau­giau tų, ku­rie yra už­si­de­gę“, – sa­ko po­nia Ro­mual­da.

O kaip su gir­tuok­liais, ku­rių, tei­gia­ma, kai­me gau­su? Paš­ne­ko­vėms toks klau­si­mas at­ro­do ne vi­sai są­ži­nin­gas: nė­ra taip, kad kai­me bū­tų ma­siš­kai gir­tau­ja­ma. Ma­ža to, esą ne­va­lia nuo­mo­nės apie kai­mą su­si­da­ry­ti iš ke­lių su­tik­tų žmo­nių. Taip pat ir mies­te – juk, pa­sak mo­te­rų, nu­vy­kus į ko­kį did­mies­tį ir pa­ma­čius kon­tei­ne­ry­je „plu­šan­tį“ varg­šą žmo­gų, var­gu ar tei­sin­ga da­ry­ti iš­va­dą, kad mies­te vi­si taip gy­ve­na.

R. Rim­ku­vie­nė pa­si­ren­gu­si ap­gin­ti ne­re­tai, jos žo­džiais, ne­pag­rįs­tai ap­šne­ka­mą kai­mą: čia gy­ve­na la­bai daug darbš­čių žmo­nių.

„Gy­ve­ni­me bu­vo daug ga­li­my­bių. Aš pa­si­rin­kau gy­ven­ti kai­me. Ir nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau. Sa­kau be iro­ni­jos: aš di­džiuo­juo­si, kad esu iš kai­mo, kad kiek­vie­ną čia pa­žįs­tu, kad ga­liu su kiek­vie­nu pa­si­svei­kin­ti, jei pri­reik­tų, kreip­tis ir pa­gal­bos“, – sa­ko po­ciū­nė­liš­kė.

O veik­los Po­ciū­nė­liuo­se, anot pa­šne­ko­vės, tik­rai ne­trūks­ta. Vei­kia bend­ruo­me­nės įsteig­tas Vai­kų die­nos cent­ras, vyks­ta dau­gy­bė ren­gi­nių vie­tos Kul­tū­ros na­muo­se, po­pu­lia­rūs šach­ma­tų tur­ny­rai, krep­ši­nio tre­ni­ruo­tės Po­ciū­nė­lių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Žmo­nės no­riai da­ly­vau­ja vi­suo­ti­nė­se ap­lin­kos šva­ri­ni­mo tal­ko­se. Ką jau kal­bė­ti apie kiek­vie­ną pa­va­sa­rį ren­gia­mas šei­mos šven­tes, ku­rio­se kiek­vie­nas bend­ruo­me­nės na­rys vai­ši­na­mas tra­di­ci­ne ko­še, o vai­kams lei­džia­ma pa­ska­nau­ti ba­to­no su kai­me iš­vir­ta uo­gie­ne.

R. Rim­ku­vie­nei įstri­go vie­nos gar­baus am­žiaus po­ciū­nė­liš­kės poel­gis.

Prieš ke­le­rius me­tus gy­ven­vie­tės šva­ri­ni­mo tal­ko­je da­ly­va­vo 20–30 žmo­nių. Tvar­kė kai­mo ap­lin­ką vi­si iš pe­ties. Po tal­kos vie­na se­no­lė tal­ki­nin­kams at­ne­šė ki­bi­rą ką tik iš­vir­tų ce­pe­li­nų.

„Ji pa­sa­kė, kad pa­dė­ti ne­be­ga­li dėl pra­stos svei­ka­tos, to­dėl no­ri pa­vai­šin­ti bent jau ce­pe­li­nais. Tas poel­gis su­jau­di­no iki aša­rų, jis pa­ro­dė, koks svar­bus žmo­nėms yra bend­ruo­me­niš­ku­mas“, – prisiminė po­ciū­nė­liš­kė.

Ro­mual­da įsi­ti­ki­nu­si, kad net tik Po­ciū­nė­liai ga­lė­tų pa­gar­sė­ti sa­vo veik­la, ly­giai taip pat sa­vo gim­ti­nę ga­lė­tų gar­sin­ti ir ki­tų Lie­tu­vos kai­mų gy­ven­to­jai, ap­ti­kę ori­gi­na­lių idė­jų ir už­si­de­gę bend­ram tiks­lui.

„Kai­me įma­no­ma vis­kas, svar­bu tik, kad žmo­nės su­si­telk­tų bend­ram tiks­lui ir sėk­mė bus ga­ran­tuo­ta“, – sa­ko R. Rim­ku­vie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Po­ciū­nė­lių bend­ruo­me­nės ak­ty­vas – pir­mi­nin­kė Dan­guo­lė Ga­ruc­kie­nė (de­ši­nė­je) ir jos pa­va­duo­to­ja, bu­vu­si Skė­mių kai­mo se­niū­nė Ro­mual­da Rim­ku­vie­nė. Vi­du­ry­je – Vi­da Pet­rai­tie­nė.

Ver­da ga­my­bos pro­ce­sas. Vie­na iš šei­mi­nin­kių Da­nu­tė Džiau­gie­nė smul­ki­na vai­si­nėms ar­ba­toms skir­tus obuo­lius.

Dau­ge­lio mi­ši­nių kū­rė­ja, il­ga­me­tė ka­dai­se Po­ciū­nė­lių val­gyk­los vi­rė­ja Vi­da Pet­rai­tie­nė.

Po­ciū­nė­lių kai­mo žmo­nių vers­lo va­rik­lis – ta­ry­bos na­rė Ro­mual­da Rim­ku­vie­nė (iš kai­rės), Vi­da Pet­rai­tie­nė, Ais­tė Pet­raus­kai­tė, Da­nu­tė Džiau­gie­nė, pir­mi­nin­kė Dan­guo­lė Ga­ruc­kie­nė.