
Naujausios
Altajuje – už ribos
Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas Vytautas Almanis naujausią knygą – „Už Ribos“ pristatys Šiaulių knygų mugėje. Prieš 30 metų sukurtą kūrinį rašytojas atidėliojo spausdinti. Vis dar buvo anksti.
Apie vaizduojamą mįslingą Altajaus kraštą ir autoriaus požiūrį – interviu „Šiaulių kraštui“.
– Kaip apibūdintumėte kūrinį jo neskaičiusiam žmogui?
– „Už Ribos“ – tai kažkas mistiško, stebuklingo. Kažkas už mūsų. Skiriama ne vien atradėjui. Juk visi norime kažką atrasti. Ir nebūtinai Altajuje. Galima čia pat. Pamatyti už ribos. Taip kilo mintis parašyti, kas yra už mūsų supratimo.
Nors iš pradžių buvau pasidavęs populiariam požiūriui – iškloti girdėtas mistines istorijas. Galiausiai pabandžiau pasakoti apie realų gyvenimą, jame ieškant atsakymo, kas dar yra už mūsų.
– Ieškojote, kas yra anapus ribos, kokia ji, kur ji baigiasi?
– Visokių gali būti įsivaizdavimų. Vieni ieškotojai Altajuje norėjo rasti Ribą kaip geografinę vietą. Kur baigiasi realybė ir prasideda nežinia, kas už mūsų supratimo.
– Ir būtent tai galima suvokti.
– Galima. Knygoje yra epizodas, kaip Altajuje pasimečiau su mažamečiu sūnumi Andriumi. Būdami vienudu. Jo ieškodamas patyriau neapsakomą įtampą. Galiausiai pasukau teisinga kryptimi, kai pamačiau vaiko pėdas akmenyje. Nors realybėje neįmanoma, juk nė dramblys neįspaustų akmens. Įvykis tapo mano asmenine patirtimi, po to ėmiau būti pastabesnis panašiems reiškiniams.
Tai vietiniams yra įprasta. Jie numato, kas bus priekyje. Ir nebūtinai kokie gudrūs taigiečiai, pavyzdžiui, filosofuojantys, pranašystes dėstantys. Iš tikro – ir pakeiksnoja, ir pageria. Paprasti, bet turintys suvokimą kitokį negu mūsų, atvykėlių, – laiko ir erdvės suvokimą.
Tai įmanoma ir ne vietiniams. Gyveni čia, kur laikas spaudžia: kur nors vėluoji, ko nors nespėji padaryti. Ten viskas dingsta. Kitaip būni – tik pats su savimi. Atrodo, taip galėtų ir metai praeiti.
Galima net sutikti žmogų, kurio nebėra. Pasimesti laike. Praeina savaitės, o atrodo, išėjai vakar ir jau grįžti. Kur dingsta laikas – jei mokėčiau paaiškinti, gal apginčiau kokį mokslinį darbą. Negaliu paaiškinti.
Yra populiarus suvokimas, kad reikia skaityti ypatingas knygas, ilgai medituoti, kaip Himalajų išminčiai daro, kad savotiškai keliautum laiku. Iš tikrųjų – ne. Pasitaiko iš nieko.
Knygoje yra skyrelis „Kai reikės – pašauks“. Nereikalinga nei žinojimas ar pažintys. Nebūtinas ir gudrumas.
Galima turėti ir planą patekti už tos Ribos. Bet nepasieksi. Turi atsitikti savaime.
Nerašiau ir nerašysiu, bet paatvirausiu. Yra vietų, kur gali net sutikti...
– Ar taip suprasti: už ribos kasdienio praktinio gyvenimo, už ribos žmogaus suvokimo, už ribos elementaraus pažinimo?
– Taip. Buitiniame gyvenime slegia rūpesčiai – kad kažkas nepadaryta, kad turi piniginių problemų. O kai Altajuje kyli į kalnus, vis mažiau visko. Vis numeti. Paskui net maistą numeti – nebereikalingas. Galiausiai žinodavome taip būsiant. Apskaičiuoji, kiek mėnesio kelionei reikės valgio, kiek suvalgai įprastai, susikrauni į kuprines. O paskutinę akimirką pusę galiausiai išimi. Nes jau žinai, kad nereikės. Galiausiai iš tos pusės dar pusę išdovanoji, ar paprasčiausiai palieki tuo metu negyvenamose tuščiose kalnų trobelėse.
– Ar už ribos prasideda antgamtiškas pasaulis, į kurį galima patekti dvasiškai tyram. Tad ne kiekvienas gali atsidurti.
– Taip, bedvasis niekad nepasijus. Bet jei tyras, gali neieškoti kažko už ribos, bet ten patenki to nežinodamas. Juk kai reikės – pašauks.
Altajuje dėkingos sąlygos dvasinei laisvei. Ten kiek bedirbtum uždirbtum, už tą pinigą nieko neprisipirksi. Todėl vietiniai savaime atsilaisvina nuo valdiškų darbų, nuo buities. Ne taip, kaip mūsų pasaulyje žmogus nori vis kaupti, turėti daugiau.
– Apginkit arba patvirtinkit – gal už tos ribos yra vien iliuzijos?
– Kaip čia pasakius, kad neatrodytų baisiai... Iliuzija – irgi tam tikra materija. Pasaulyje ar visatoje nėra tuščios erdvės. Beorės. Vakuumo.
Daug kas priklauso nuo suvokimo.
Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Rašytojas Vytautas Almanis priminė knygos „Už Ribos“ ištrauką: „Žmonės ieško nuo seniausių laikų: rojaus, presbiterio Joano karalystės [...} Kaip žmonijos istorijos ar mūsų pačių vaikystės pasaka ir tikrovė buvo neatskiriamos. Ar labai ryški ta riba tarp pasakos ir tikrovės? O gal jos iš viso nėra? Ant Beluchos ledynų (Altajuje – redakcijos pastaba) sutiktas žmogus išėjo į Šambalą. Jis tuo tiki, tai ir mes tikėkime, kad jis ją rado“.
Vytauto Almanio knygos „Už Ribos“ viršelio autorė – dukra Rita Almanis.
Knygos rašytojas pats ją iliustravo.