Jaukiuose namuose – tautinio paveldo lobiai

Jau­kiuo­se na­muo­se – tau­ti­nio pa­vel­do lo­biai

Rad­vi­liš­kie­tė tau­to­dai­li­nin­kė Au­re­li­ja Nor­vai­šie­nė – tau­ti­nio pa­vel­do puo­se­lė­to­ja. „Mes, lie­tu­viai, tu­ri­me to­kius praei­ties lo­bius, kad ki­tos tau­tos ga­li tik pa­vy­dė­ti“, – sa­ko me­ni­nin­kė. Po­nios Au­re­li­jos su­kur­ti dar­bai – aus­tos, pin­tos, vy­tos tau­ti­nės juos­tos, rankš­luos­čiai – liu­di­ja, ko­kia tei­si ji yra.

A. Nor­vai­šie­nės pė­do­mis jau se­ka ir 15-me­tis sū­nus Kor­ne­li­jus. Ką jau kal­bė­ti apie Au­re­li­jos ma­mą, daug­kar­ti­nę mez­gi­mo čem­pio­na­tų da­ly­vę ir lau­rea­tę Olę Plun­gie­nę. Šios mo­ters raš­tuo­ti mez­gi­niai – iš­ti­sas tau­ti­nio pa­vel­do lo­by­nas.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Juos­tos, rankš­luos­čiai...

Jau­kūs Nor­vai­šų na­mai Rad­vi­liš­ky­je. Di­de­lia­me na­me gy­ve­na ke­lios me­ni­nin­kų kar­tos.

Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Rad­vi­liš­kio kraš­to va­do­vė, Šiau­lė­nų Mar­ce­li­no Šikš­nio gim­na­zi­jos pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja A. Nor­vai­šie­nė tie­sia ant sta­lo pin­ti­nes juos­tas – vi­so­kios spal­vos, raš­tai, il­gis. To­kios pa­čios ne­ras­tum, gal tik pa­na­šią.

Kū­rė­ja brau­kia pirš­tais per dar neuž­baig­tą juos­tą, vik­riai mė­to mar­gas­pal­vius siū­lus – jie tie­siog aky­se su­si­lie­ja į su­dė­tin­gą or­na­men­tą.

Pin­ti juos­tas, la­bai svar­bią tau­ti­nio kos­tiu­mo da­lį, Au­re­li­ja kaž­ka­da iš­mo­ko se­mi­na­re. Grį­žu­si pa­mė­gi­no pa­kar­to­ti, ir jai pa­vy­ko.

„Per­kan­du­si“ py­ni­mą, mo­te­ris su­si­ža­vė­jo au­di­mu. Au­di­mo stak­les įsi­gi­jo. Pra­dė­jus jas mon­tuo­ti na­muo­se, pa­ma­tė, kad gran­dio­zi­niam „apa­ra­tui“ per že­mos lu­bos.

Po ke­le­rių me­tų įsi­gi­jo dar vie­nas stak­les, ma­žes­nes, skir­tas rankš­luos­čiams aus­ti.

Tau­to­dai­li­nin­kė sa­ko, kad iš­mok­ti aus­ti už­ten­ka sa­vai­tės ki­tos. Ta­čiau pa­si­ruo­ši­mas au­di­mo pro­ce­sui, raš­to pa­rin­ki­mas, ei­lių su­skai­čia­vi­mas, siū­lų už­dė­ji­mas stak­lė­se, rei­ka­lau­ja iš­skir­ti­nio kruopš­tu­mo ir kant­ry­bės, ku­rios šiam dar­bui at­lik­ti pri­rei­kia net ke­lioms sa­vai­tėms.

Rad­vi­liš­kie­tė ran­ko­se tie­sia be­veik dvie­jų met­rų rankš­luos­tį – jis ly­giai toks, ko­kį aus­da­vo mū­sų pro­tė­viai.

"Si­dab­ro vai­ni­kė­lis"

Au­re­li­jos sū­nus Kor­ne­li­jus, Rad­vi­liš­kio Liz­dei­kos gim­na­zi­jos pir­mo­kas, – tau­ti­niais kū­ri­niais su­si­ža­vė­jo bū­da­mas tik de­šim­ties.

Pra­džia bu­vo Rad­vi­liš­kio mies­to kul­tū­ros cent­re vy­ku­siuo­se „Ama­tų dirb­tu­vių“ šiau­di­nių so­dų vė­ri­mo mo­ky­muo­se. Pir­mą­syk nuė­jo tri­se: ma­ma, sū­nus ir mo­čiutė.

Pa­vel­do da­lis – šiau­di­niai so­dai – ma­ža­me­tį taip sudomi­no, kad ne­dve­jo­da­mas įni­ko juos ver­ti.

Sū­naus už­si­de­gi­mo pa­ska­tin­ti tė­vai ko­ky­biš­kų šiau­dų so­dams įgy­da­vo pas ūki­nin­kus, vė­liau ru­gių ėmė au­gin­ti ir pa­tys.

Per­nai Kor­ne­li­jus, vai­kams ir jau­ni­mui skir­ta­me res­pub­li­ki­nia­me „Si­dab­ro vai­ni­kė­lio“ kon­kur­se pri­sta­tęs sa­vo so­dus, lai­mė­jo pir­mąją vie­tą.

Šiuo me­tu vai­ki­nas plu­ša ties vy­ti­nė­mis juos­to­mis ir vis drą­siau sė­da prie au­di­mo stak­lių. Šie­met „Si­dab­ro vai­ni­kė­lio“ kon­kur­se jis ke­ti­na pri­sta­ty­ti tau­ti­nius rankš­luos­čius.

Raš­tuo­ti mez­gi­niai

O da­bar apie 78 me­tų mo­čiu­tę Olę Plun­gie­nę, iš­ti­ki­miau­sią tau­ti­nio pa­vel­do puo­se­lė­to­ją ir ki­tų šei­mos na­rių dar­bų įkvė­pė­ją bei ver­tin­to­ją.

Megz­ti O. Plun­gie­nė pra­dė­jo gal ko­kių 14 me­tų. Tai ne iš ma­mos, ku­ri bu­vo pui­kiai įval­džiu­si nė­ri­mo vą­še­liu me­ną, o iš kai­my­nės, ku­ri įsi­gi­jo raš­tuo­tą megz­ti­nį.

To mez­gi­nio raš­tas paaug­lei Olei ta­da taip pa­ti­ko, kad pa­ban­dė jį at­kar­to­ti. Iš pra­džių se­kė­si sun­kiai, bet pa­plu­šė­ju­si ke­lias die­ne­les no­ri­mą raš­tą iš­ga­vo.

Mez­gi­mo neat­si­sa­kė ir iš gim­to­jo Anykš­čių ra­jo­no 1964 me­tais per­si­kė­lu­si gy­ven­ti į Rad­vi­liš­kį, kur įsi­dar­bi­no fel­če­re grei­to­jo­je. Mez­gė vai­kams, kai­my­nams, o ir vi­sai ne­pa­žįs­ta­miems, ori­gi­na­liais raš­tais džiu­gin­da­ma bei ste­bin­da­ma.

O. Plun­gie­nės ko­le­gė, tau­to­dai­li­nin­kė, pa­ma­čiu­si, kad mez­gi­niai – vis su tau­ti­niais ak­cen­tais, pa­ska­ti­no ją sto­ti į Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą.

Mo­te­ris vir­ba­lų iš ran­kų ne­pa­lei­džia ir šian­dien. Da­bar mie­liau mez­ga ma­žes­nius daik­tus – ko­ji­nes, pirš­ti­nes, rie­ši­nes, ba­te­lius kū­di­kė­liams, ki­tas ma­lo­nias smulk­me­nas.

Mez­gė­ja klo­ja ant sta­lo sa­vo dar­bus: vi­si ori­gi­na­lūs, vi­sų raš­tai skir­tin­gi, ant­ro ana­lo­giš­ko mez­gi­nio ne­ras­tum.

Tau­ti­nis pa­vel­das – tau­tos iš­skir­ti­nu­mas

„Jei­gu no­ri­me iš­lik­ti, kaip kaž­kuo iš­si­ski­rian­ti tau­ta, tu­ri­me sau­go­ti tai, ką mū­sų pro­tė­viai su­kū­rė. O jei­gu no­ri­me su­pa­na­šė­ti, iš­nyk­ti, su­nai­kin­ti sa­vo iden­ti­te­tą, ga­li­me ne­sau­go­ti, bet ar ta­da mes, lie­tu­viai, bū­si­me ver­ti pa­gar­bos?“ – sa­ko A. Nor­vai­šie­nė.

Ji pa­mi­ni šiau­di­nius so­dus. Ko­kią iš­ki­lią reikš­mę jie tu­rė­jo kiek­vie­no lie­tu­vio na­muo­se! A. Nor­vai­šie­nės se­ne­lių, O. Plun­gie­nės tė­vų tro­bo­je, pa­me­na, vi­sa­da ka­bė­da­vu­si su­ver­ta šiau­di­nė žvaigž­dė – gy­vy­bės sim­bo­lis. Se­ną­ją žvaigž­dę, per me­tus ap­dul­kė­ju­sią ir pa­ru­da­vu­sią, O. Plun­gie­nės tė­vai kiek­vie­nas Ka­lė­das pa­keis­da­vo nau­ja – gel­to­no šiau­do kū­ri­nys at­gim­da­vo, įneš­da­mas į vi­dų tar­si sau­lės švie­sos.

Šiau­di­nius so­dus lie­tu­viai ka­bin­da­vę ir virš nau­ja­gi­mio lop­šio, ir per ves­tu­ves.

O juos­tas, tas, ku­rios šian­dien pi­na­mos Nor­vai­šų na­muo­se, se­no­vė­je lie­tu­viai nau­do­da­vo ne tik dra­bu­žiams pa­puoš­ti, nau­ja­gi­miui per­riš­ti, bet ir prie ūkio.

Au­re­li­jai ap­mau­du, kad šian­die­nos lie­tu­vai­čiams vis ma­žiau rūpi tau­tos pa­vel­das: ar kas da­bar šluos­to­si aus­ti­niais rankš­luos­čiais, ar tie­sia aus­ti­nius už­klo­tus ant sa­vo lo­vų?

Lai­mė, sa­ko pa­šne­ko­vė, dar iš­li­kęs pa­pro­tys tau­ti­niu rankš­luos­čiu pa­si­tik­ti jau­na­ve­džius.

Ki­tais at­ve­jais aus­ti­nis rankš­luos­tis pa­nau­do­ja­mas ne­bent kaip ta­ke­lis ant sta­lo. Ar­ba įsi­gy­ja­mas do­va­noms, skir­toms daž­niau­siai už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams.

Au­re­li­ja tau­ti­nio pa­vel­do klo­dus sa­vait­ga­liais pri­sta­to Pak­ruo­jo dva­re, ji de­monst­ruo­ja au­di­mą.

„Aš ma­nau, kad tu­ri­me la­bai sau­go­ti tai, kas yra su­kur­ta se­niai se­niai. Juo­lab kad to­kio tau­ti­nio pa­vel­do, to­kios is­to­ri­nės praei­ties, ko­kią tu­ri­me mes, lie­tu­viai, dau­giau ne­tu­ri nė vie­na Eu­ro­pos vals­ty­bė“, – to­kiais kū­rė­jos žo­džiais bai­gia­me pa­sa­ko­ji­mą apie gra­žią tau­to­dai­li­nin­kų šei­mą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Rad­vi­liš­kio kraš­to tau­to­dai­li­nin­kų va­do­vė Au­re­li­ja Nor­vai­šie­nė (de­ši­nė­je) įsi­ti­ki­nu­si, kad tau­ti­nis pa­vel­das net ir šiais ma­si­nio nau­do­ji­mo lai­kais yra la­bai svar­bus, nes jis – tau­tos in­di­vi­dua­lu­mo, iš­skir­ti­nu­mo pa­grin­das. Šiai nuo­mo­nei pri­ta­ria ir kū­rė­jos ma­ma tau­to­dai­li­nin­kė Olė Plun­gie­nė.

Au­re­li­jos Nor­vai­šie­nės ran­koms pa­klūs­ta au­di­mo stak­lės – šim­tai tar­pu­sa­vy­je per­si­pi­nan­čių siū­lų ne­tru­kus virs raš­tuo­tu rankš­luos­čiu.

Olės Plun­gie­nės mez­gi­niai – ko­ji­nės, pirš­ti­nės, ki­tos gro­žy­bės.

Mez­gi­mo vir­ba­lų Olė Plun­gie­nė „neuž­me­ta“ anė die­nai.

Šiau­di­niai Kor­ne­li­jaus Nor­vai­šos so­dai. Vai­ki­no kū­ri­niai – tau­ti­nio pa­vel­do da­lis.

Gau­si rad­vi­liš­kie­čių šei­ma: Au­re­li­ja ir Vi­das Nor­vai­šai, jų at­ža­los Kor­ne­li­jus, Beat­ri­čė, Vil­hel­mas bei Au­re­li­jos ma­ma Olė Plun­gie­nė.