Kelionių herojai keliauja ir žemėlapyje

Ke­lio­nių he­ro­jai ke­liau­ja ir že­mė­la­py­je

„Ke­lio­nės – tai mir­ti­nas gink­las siau­rap­ro­tiš­ku­mui“, – ma­no Gin­ta­rė Ur­bi­kai­tė, ku­rian­ti per­so­na­li­zuo­tus že­mė­la­pius. No­ras smeig­tu­kais su­žy­mė­ti sa­vo ke­lio­nes išau­go į „I am Trip He­ro“ že­mė­la­pių kū­ry­bą. „Man – tai lais­va­lai­kis, o kartu ir pa­ti ge­riau­sia sa­vi­raiš­ka, ku­rios kar­tais pri­trūks­ta kas­die­nia­me tei­si­nin­kės dar­be“, – sa­ko iš Šiau­lių ki­lu­si mer­gi­na.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pri­me­na ge­riau­sius nuo­ty­kius

„Esu „I am Trip He­ro“ idė­jos su­ma­ny­to­ja, o nuo 8 iki 17 va­lan­dos – tei­si­nin­kė“, – trum­pai sa­ve api­bū­di­na 26-erių Gin­ta­rė. Jos gim­ta­sis mies­tas – Šiau­liai. Bai­gu­si Lie­po­rių gim­na­zi­ją, iš­vy­ko stu­di­juo­ti tei­sės moks­lų į Vil­nių ir li­ko gy­ven­ti sos­ti­nė­je. Tei­si­nin­ke dir­ba be­veik pen­ke­rius me­tus.

Idė­ja su­kur­ti pa­sau­lio, Eu­ro­pos bei Lie­tu­vos že­mė­la­pius Gin­ta­rei ki­lo dėl po­rei­kio su­si­žy­mė­ti ap­lan­ky­tas ša­lis.

Iš pra­džių Gin­ta­rė su­kū­rė pa­sau­lio že­mė­la­pį sau: pa­veiks­le smeig­tu­kais pa­žy­mė­jo ap­lan­ky­tas vie­tas ir pa­si­ka­bi­no na­mie. Pa­ma­tę drau­gai pa­no­ro to­kių že­mė­la­pių sa­vo na­muo­se. Vie­ni pa­pra­šė su­kur­ti pa­ste­li­nių spal­vų, ki­ti pa­no­ro „bė­gi­ko“ ant že­mė­la­pio, nes tu­ri tra­di­ci­ją kiek­vie­no­je ša­ly­je pa­bė­gio­ti po par­ką.

„Sma­giau­sia, jog drau­gai, pa­ma­tę to­kį že­mė­la­pį, kal­ba­si vien apie ke­lio­nes. Pri­si­me­na ge­riau­sius nuo­ty­kius ir vi­sai pa­mirš­ta kas­die­nes pro­ble­mas, blo­gą orą ir gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. No­riu, jog žmo­nės vie­ni ki­tus įkvėp­tų ir di­džiuo­tų­si sa­vo pa­sau­lio pa­ži­ni­mu ir tuo da­lin­tų­si su ap­lin­ki­niais“, – že­mė­la­pių idė­ją api­bend­ri­na kū­rė­ja.

Drau­gų įver­ti­ni­mas Gin­ta­rei bu­vo pa­ska­ta pa­vie­šin­ti su­kur­tus že­mė­la­pius. Taip pra­si­dė­jo ne­di­de­lis vers­las.

Sa­vo klien­tus Gin­ta­rė va­di­na Ke­lio­nių he­ro­jais. „Ke­lio­nių he­ro­jus – tai as­me­ny­bė, ku­pi­na pa­ži­ni­mo džiaugs­mo, at­vi­ra nau­jiems žmo­nėms ir nuo­ty­kiams. Tai žmo­gus, ku­ris nie­ka­da ne­lei­džia, jog lau­ki­mas tap­tų įpro­čiu, jis ri­zi­kuo­ja ir įgy­ven­di­na sa­vo sva­jo­nes čia ir da­bar, jis mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mu ir ke­lio­nė­mis“, – sa­ko mer­gi­na.

Gin­ta­rės ku­ria­mi že­mė­la­piai yra per­so­na­li­zuo­ti. Kur­da­ma ji pir­miau­sia įsi­vaiz­duo­ja ke­liau­nin­ką: kaip jis ke­liau­ja, su kuo ke­liau­ja, koks jo bū­das. Kar­tais gal­vo­ja apie na­mus, ku­riuo­se pa­veiks­las ka­bės.

Vie­nus ke­liau­to­jus įsi­vaiz­duo­ja la­bai rim­tus, dir­ban­čius at­sa­kin­gus dar­bus, o sa­vait­ga­liais iš­le­kian­čius ati­trūk­ti nuo kas­die­ny­bės, ki­tus – lais­vus kaip vė­jas. Vi­sa tai ir at­si­spin­di že­mė­la­piuo­se. Ga­liau­siai lie­ka įgy­ven­din­ti tech­ni­nius spren­di­mus: su­ma­ke­tuo­ti, at­spaus­din­ti, su­kli­juo­ti, su­riš­ti, ap­vy­nio­ti ir pri­sta­ty­ti.

Že­mė­la­piai, sa­ko Gin­ta­rė, yra uni­ka­laus di­zai­no: vie­ni kla­siš­kai ori­gi­na­lūs, ki­ti hips­te­riš­kai links­mi. Vie­nuo­se žai­džia­ma su spal­vo­mis, ki­tuo­se at­si­ran­da įvai­rių for­mų, užuo­mi­nų, jos at­spin­di konk­re­taus ke­liau­to­jo po­mė­gius, bū­dą.

„Pa­gei­da­vi­mų su­lau­kiu la­bai įvai­rių, ma­no Ke­lio­nių he­ro­jai yra be ga­lo kū­ry­bin­gi ir įdo­mūs žmo­nės“, – sa­ko Gin­ta­rė.

Šiuo me­tu ji ku­ria ke­lio­nių že­mė­la­pį gol­fo aist­ruo­liams su gol­fo žai­di­mo at­ri­bu­ti­ka. Ki­tas Ke­lio­nių he­ro­jus ke­liau­ja su mo­to­cik­lu, tad jam la­bai svar­bu, kad že­mė­la­py­je at­si­spin­dė­tų mo­to­cik­las.

Gin­ta­rė sten­gia­si že­mė­la­pius į na­mus at­vež­ti pa­ti. Tai ga­li pa­da­ry­ti tik Vil­niu­je ar­ba kar­tais – Šiau­liuo­se: „Ne kar­tą ma­čiau be­si­šyp­san­čius ir be ga­lo lai­min­gus žmo­nes. Su­si­ti­kus kal­bos ne­ju­čio­mis pra­de­da lie­tis apie ke­lio­nes ir pa­tir­tus nuo­ty­kius, o tai iš­ties įkve­pia.“

Svei­kiau­sia pri­klau­so­my­bė

Gin­ta­rė yra ap­lan­kiu­si 18 ša­lių ir 38 jų mies­tus. Sa­vą­jį že­mė­la­pį yra pa­pil­džiu­si links­miau­sio­mis nuo­trau­ko­mis iš ke­lio­nių.

„Ma­ty­da­ma kas­dien prieš akis pa­ka­bin­tą že­mė­la­pį, su­pran­tu, jog pa­sau­lis toks di­de­lis, to­dėl „ke­lio­nė“ vi­sa­da yra ge­riau­sia idė­ja. Ju­dė­da­ma iš vie­nos vie­tos į ki­tą, pa­jun­tu lais­vę, o gal­vo­je ima kun­ku­liuo­ti tūks­tan­čiai min­čių ir idė­jų. Ke­lio­nės iš­lais­vi­na.“

Gin­ta­rei ke­lio­nės – svei­kiau­sia pri­klau­so­my­bė. Ją do­mi­na vis­kas: kur gy­ve­na Ka­lė­dų Se­ne­lis, kaip at­ro­do dy­ku­ma, ko­kio dy­džio dan­go­rai­žiai Ara­bų Emy­ra­tuo­se ar ar­ba­tos plan­ta­ci­jos Šri Lan­ko­je.

Vie­nos sa­vo ke­lio­nės neišs­kir­tų: vi­so skir­tin­gos ir sa­vaip ža­vios, su sa­vo is­to­ri­jo­mis, nu­ti­ki­mais ir su­tik­tais žmo­nė­mis.

Ke­liau­to­jai ša­lis nė­ra tik lan­ky­ti­ni ob­jek­tai ar vieš­bu­tis vi­du­ry­je dy­ku­mos: „Man ša­lis – tai žmo­nės, aš ir Tu, to­dėl vi­sa­da la­bai sma­gu pa­kal­bė­ti su vie­ti­niais, pa­bū­ti tarp jų, pa­jaus­ti, ko­kia yra jų kas­die­ny­bė. To­dėl ša­lį man la­biau­siai at­sklei­džia jos žmo­nės.“

Kiek­vie­ną kar­tą, prieš iš­vyk­da­ma į nau­ją ša­lį, Gin­ta­rė pa­si­do­mi, koks yra jos tra­di­ci­nis sal­du­my­nas, o nu­vy­ku­si bū­ti­nai jo pa­ra­gau­ja. Sa­ve va­di­na pri­klau­so­ma ne tik nuo ke­lio­nių, bet ir nuo sal­du­my­nų. Sma­li­žės nuo­mo­ne, kol kas tik­rų ita­liš­kų pis­ta­ci­jų sko­nio „ge­la­to“ (le­dų) dar nie­kas ne­pra­len­kė.

„Ke­lio­nės – tai mir­ti­nas gink­las siau­rap­ro­tiš­ku­mui, – įsi­ti­ki­nu­si Gin­ta­rė. – Sup­ra­tau, jog ke­lio­nės man nė­ra vien tik pra­mo­ga ar ato­sto­gos, tai ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Vi­sos ša­lys tu­ri sa­vo kla­jok­lių, gal­būt aš vie­na iš jų. Kiek­vie­na nak­tis, pra­leis­ta su­si­spau­dus se­na­me „Volks­wa­gen“ au­to­bu­siu­ke, kiek­vie­na „įdo­my­bė“, su­val­gy­ta iš pa­gar­bos tos ša­lies kul­tū­rai ir dėl „ge­ro kad­ro“, kiek­vie­na iš­vaikš­čio­ta aikš­tė, įlip­ti kal­nai ir ap­lan­ky­ti mies­tai tik pa­tvir­ti­no ma­no įta­ri­mą, jog esu iš tų žmo­nių, ku­rie mo­ko­si in­tui­ty­viai. Ke­lio­nės lei­džia pa­žin­ti ne tik žmo­nes, bet ir pa­čiam sa­ve.“

Da­bar mer­gi­na pla­nuo­ja ap­lan­ky­ti Af­ri­ką.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ke­lio­nė smeig­tu­kais po že­mė­la­pį pri­me­na įsi­min­ti­niau­sias aki­mir­kas.

Gin­ta­rė Ur­bi­kai­tė že­mė­la­pį pri­tai­ko prie ke­liau­to­jo po­mė­gių.

Kiek­vie­nas že­mė­la­pis – vis ki­toks.

Nau­ja ke­lio­nė – nau­jas smeig­tu­kas.

Mar­ti­nos RAČ­KAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Gin­ta­rei Ur­bi­kai­tei že­mė­la­pių kū­ry­ba – lais­va­lai­kis, o kar­tu ir ge­riau­sia sa­vi­raiš­ka, ku­rios kar­tais pri­trūks­ta kas­die­nia­me tei­si­nin­kės dar­be.