Kaip Si­bi­ro me­džiotojai sėk­mę gau­do

Kaip Si­bi­ro me­džiotojai sėk­mę gau­do

Kur­tu­vė­nuo­se (Šiau­lių r.) vy­ku­sio­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­to, ant­ro­po­lo­go Do­na­to Bran­di­šaus­ko pa­skai­ta apie Ry­tų Si­bi­ro čia­bu­vių šiuo­lai­ki­nės me­džiok­lės ypa­tu­mus. Moks­li­nin­kas, 15 mė­ne­sių gy­ve­nęs su si­bi­rie­čiais el­nių au­gin­to­jais ir me­džio­to­jais, par­si­ve­žė dau­gy­bę įspū­džių, nuo­trau­kų ir iš­lei­do kny­gą.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Ant­ro­po­lo­gas, Šiau­rės tau­tų ty­ri­nė­to­jas Do­na­tas Bran­di­šaus­kas, Ry­tų Si­bi­re su el­nių au­gin­to­jais ir me­džio­to­jais gy­ve­nęs 15 mė­ne­sių, drą­siai tvir­ti­no, jog me­džiok­lė to­li­ma­ja­me kraš­te – gy­ve­ni­mo bū­das.

„Man te­ko gar­bė ir džiaugs­mas pa­gy­ven­ti su la­bai skir­tin­go­mis el­nių au­gin­to­jų ir me­džio­to­jų bend­ruo­me­nė­mis“, – pa­sa­ko­jo D. Bran­di­šaus­kas.

Ty­ri­mus moks­li­nin­kas pra­dė­jo Už­bai­ka­lė­je, vė­liau juos tę­sė Ja­ku­ti­jo­je ir Amū­ro kraš­te. Bend­ra­vi­mas su si­bi­rie­čiais su­gu­lė į už­ra­šus, ku­rie kar­tu su pie­ši­niais, nuo­trau­ko­mis, in­terp­re­ta­ci­jo­mis su­da­rė moks­lo vei­ka­lą. Per­nai D. Bran­di­šaus­kas pub­li­ka­vo kny­gą ang­lų kal­ba.

Si­bi­re gy­ve­na 40 di­des­nių ir ma­žes­nių tau­tų, kiek­vie­na tu­ri sa­vo kal­bą. Vie­nas iš svar­biau­sių Si­bi­ro tau­tų bruo­žų – di­džiu­lis pri­klau­sy­mas nuo el­nių ga­ny­mo, me­džiok­lės. Ypač me­džiok­lė Si­bi­re ta­po svar­bi su­griu­vus So­vie­tų Są­jun­gai, su­by­rė­jus inf­rast­ruk­tū­rai. Vie­nin­te­lis si­bi­rie­čių pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis ta­po gy­vū­nai ir tai­ga. So­viet­me­čiu, pa­sak pra­ne­šė­jo, Si­bi­ro tau­te­lės bu­vo per­se­kio­ja­mos, ko­lek­ty­vi­zuo­ja­mos, ver­čia­mos gy­ven­ti sės­liai.

Si­bi­re kai­mai at­kirs­ti nuo išo­ri­nio pa­sau­lio, ta­po au­to­no­miš­ki. „Vis­kas pri­klau­so nuo konk­re­taus žmo­gaus iš­gy­ve­ni­mo stra­te­gi­jos“, – pa­žy­mė­jo D. Bran­di­šaus­kas. La­bai svar­bios pa­si­da­rė ant­že­mi­nės trans­por­to prie­mo­nės. Si­bi­rie­čiai jiems rei­ka­lin­gos tech­ni­kos įsi­gy­ja iš įvai­rių šal­ti­nių, pa­vyz­džiui, ka­riš­kių. Se­ni, pri­tai­ky­ti Si­bi­rui tan­kai, sėk­min­gai kur­suo­ja tarp kai­mų.

Kai­me­lių gy­ven­to­jai yra vi­siš­kai pri­klau­so­mi nuo tai­gos. La­bai svar­būs, kaip trans­por­to prie­mo­nė, ta­po ir el­niai, kaž­ka­da even­kų pri­va­ti­zuo­ti iš ko­lū­kių. Žmo­gus, au­gi­nan­tis el­nius, tuo pa­čiu ga­li bū­ti ir sėk­min­gas me­džio­to­jas. El­niai ga­be­na man­tą, su­me­džio­tus gy­vū­nus, ga­li ei­ti per pel­kes, kop­ti į kal­nus, brau­tis per brūz­gy­nus. Ant el­nio ga­li­ma ir jo­ti. „Si­bi­rie­čiui el­nias – kaip lie­tu­viui žir­gas“, – sa­kė moks­li­nin­kas. 30 el­nių ban­da, iš ku­rių sep­ty­ni – rai­ti­niai, lei­džia šei­mi­nin­kui pui­kiau­siai iš­gy­ven­ti konk­re­čio­je te­ri­to­ri­jo­je.

Ki­ta trans­por­to prie­mo­nė – ark­liai ja­ku­tai, su­ge­ban­tys pa­tys žie­mą iš­gy­ven­ti tai­go­je. Bet el­niai – kur kas iš­tver­min­ges­ni už ark­lius. Žie­mą ark­liai me­džiok­lėms ne­nau­do­ja­mi.

Si­bi­re moks­li­nin­ką ža­vė­jo neap­rė­pia­mi gam­tos to­liai, di­džiu­lės te­ri­to­ri­jos. Si­bi­ro šiau­rė­je su­telk­ta la­bai daug, maž­daug 80 pro­cen­tų, iš­ka­se­nų.

„Tik­riau­siai nie­kuo­met anks­čiau Si­bi­re ne­bu­vo taip in­ten­sy­viai vys­to­ma pra­mo­nė. Si­bi­ro šiau­rė­je var­giai su­ra­si žmo­gaus ne­gy­ven­tą ar in­dust­ri­jos įta­kos ne­pa­lies­tą vie­tą. Tai vie­nur, tai ki­tur vyks­ta ka­sy­bos, daž­nai ir dėl žmo­gaus kal­tės įsi­plies­kia gais­rai“, – sa­kė D. Bran­di­šaus­kas.

Moks­li­nin­kas iš­sky­rė ke­le­tą si­bi­rie­čių me­džiok­lės tai­syk­lių. Ry­tų Si­bi­ro čia­bu­viai tvir­ti­na, jog sėk­mės lai­ko­tar­piai pa­si­bai­gia: duo­da – imk ir ne­si­džiauk, ne­duo­da – ne­nu­si­mink. Ne­me­džiok dau­giau, ne­gu rei­kia. Su­žeis­tą žvė­rį sek ir su­rask.

„Kiek­vie­nam me­džio­to­jui svar­bu ne tik sėk­mę pa­gau­ti, bet ir ją iš­lai­ky­ti“, – pa­žy­mė­jo D. Bran­di­šaus­kas. Gy­vū­nas su­vo­kia­mas kaip ga­lin­tis su­pras­ti žmo­nių kal­bą, tu­rin­tis at­gim­ti ga­lin­čią sie­lą.

El­nių žmo­nė­mis va­di­na­mi even­kai-ero­čė­nai vis dar gy­ve­na tai­go­je, jiems rei­ka­lin­gos di­de­lės te­ri­to­ri­jos. El­nius even­kai nau­do­ja vi­sus me­tus vyks­tan­čio­je me­džiok­lė­je. Gy­ve­na me­džio­to­jai sto­vyk­la­vie­tė­se, pa­la­pi­nė­se, šil­do­si kros­ne­lė­mis, įren­gia pa­tal­pas mais­tui lai­ky­ti ir ap­sau­go­ti nuo plėš­rū­nų. Vie­na šei­ma ga­li me­džio­ti ir gy­ven­ti Lie­tu­vos dy­džio te­ri­to­ri­jo­je.

Lau­ki­nius el­nius even­kai jau­ki­na­si, pri­si­kvie­čia įvai­riais bū­dais. Va­sa­rą už­de­ga­mi lau­žai, kad el­niai ga­lė­tų dū­mais gin­tis nuo uo­dų, žie­mą sto­vyk­la­vie­tė­se pa­de­da­ma el­nių ska­nės­to – drus­kos.

Si­bi­rie­čiai nie­kuo­met ne­kal­ba apie me­džiok­lę, apie tai, ko­kio gro­bio no­rė­tų. Vi­sas gro­bis yra ge­ras, net ir ma­žiau­sias pri­trau­kia ki­tą, di­des­nį. Me­džio­ja­ma su šu­ni­mis, ty­ko­jant, sta­to­mos kil­pos, įren­gia­mi sa­vi­šau­džiai šau­tu­vai. Si­bi­ro me­džiok­lė­se nė­ra plėš­rū­niš­ku­mo, me­džio­to­jas nie­kuo­met ne­pa­sa­kys, jog su­se­kė žvė­rį ir jį „nu­dė­jo“.

Me­džiok­lė pra­si­de­da jai dar ne­pra­si­dė­jus, pa­vyz­džiui, su­sap­na­vus ar iš­vy­dus tam tik­rus ženk­lus. Šer­me­nys ga­li už­da­ry­ti me­džiok­lės sėk­mės ke­lią. Jei me­džio­to­jas el­gia­si ne­de­ra­mai, gy­vū­nas ga­li bet ka­da pra­dė­ti me­džio­ti me­džio­to­ją.

Si­bi­re nie­ko keis­ta me­džio­jan­čios mo­te­rys. Net ir gar­baus am­žiaus mo­te­rys yra pui­kios me­džio­to­jos vaikš­čio­to­jos.

„Vaikš­čio­ji­mas ap­skri­tai Si­bi­re yra la­bai svar­bus. Bū­ti ge­ru me­džio­to­ju reiš­kia nuo­la­ti­nį vaikš­čio­ji­mą, su­tam­pan­tį su me­džio­to­jo vi­di­ne ga­lia, ener­gi­ja. Re­tas si­bi­rie­tis me­džio­to­jas at­si­gu­la į lo­vą ir lau­kia mir­ties, daž­niau­siai sten­gia­si bent kiek pa­ju­dė­ti ir gar­bin­go am­žiaus su­lau­kęs“, – pa­žy­mė­jo Do­na­tas Bran­di­šaus­kas.

Vaikš­čio­ti po tai­gą – kaip laik­raš­tį skai­ty­ti. Pa­sak moks­li­nin­ko, nuei­ni 20-30 ki­lo­met­rų, ir ži­nai, kas tai­go­je vyks­ta, ko­kie gy­vū­nai gy­ve­na. Vie­ti­niai spė­ja orus.

Pag­rin­di­nis žie­mos me­džiok­lės tiks­las – su­kaup­ti kai­lių. Me­džio­ja­mi sa­ba­lai (pa­ts ver­tin­giau­sias – tam­sios spal­vos sa­ba­las su spe­cia­liu po­vil­niu), jei su­gau­na­ma sėk­mė – su­me­džio­ja­ma lū­šis. Vo­ve­rės pa­sta­rai­siais me­tais ne­te­ko sa­vo ver­tės. Sa­ba­lų kai­liai – pa­grin­di­nis me­džio­to­jų gry­nų­jų pi­ni­gų šal­ti­nis. Su­me­džio­to lo­kio kai­lis nau­do­ja­mas kaip pa­klo­tas. Iš brie­džio ka­no­pų siu­va­mas apa­vas.

„Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­tiks­lin­ti, jog me­džio­to­jas me­džio­ja ne sa­ba­lą, lū­šį ar vo­ve­rę, bet konk­re­tų, in­di­vi­dua­lų gy­vū­ną. Kiek­vie­na me­džiok­lė – var­žy­tu­vės, nes ne vi­si gy­vū­nai skir­ti me­džio­to­jui. Be to, tai­go­je me­džio­to­jas ga­li pa­si­kliau­ti tik sa­vo ži­nio­mis“, – pa­sa­ko­jo moks­li­nin­kas.

Me­džiok­lė – pa­grin­di­nis mais­to šal­ti­nis. Pir­miau­sia val­go­mos su­me­džio­to žvė­ries ža­lios ke­pe­nys. Sten­gia­ma­si su­nau­do­ti vi­sas žvė­ries kū­no da­lis. Di­de­lis de­li­ka­te­sas – brie­džio lū­pa.

Donato BRANDIŠAUSKO nuotr.

Si­bi­rie­čiai ži­no, kaip pa­gau­ti me­džiok­lės sėk­mę.

Au­to­rės nuo­tr.

Si­bi­re, su čia­bu­viais el­nių au­gin­to­jais ir me­džio­to­jais Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­tas, ant­ro­po­lo­gas Do­na­tas Bran­di­šaus­kas gy­ve­no il­giau ne­gu me­tus.

Donato BRANDIŠAUSKO nuotr.

Me­džiok­lė Si­bi­re – gy­ve­ni­mo bū­das.

Vie­nos iš ne­ra­šy­tų tai­syk­lių – ne­me­džio­ti dau­giau, ne­gu rei­kia, ne­me­džio­ti dėl pi­ni­gų.