Žiema – geras laikas kelti inkilus ir kvieti paukščius į miestą

Žie­ma – ge­ras lai­kas kel­ti in­ki­lus ir kvie­sti paukš­čius į mies­tą

Ne­ma­žai paukš­čių rū­šių ne­ven­gia ar­ti­mos žmo­gaus kai­my­nys­tės ir ga­li įsi­kur­ti vi­sai ša­lia mū­sų – mies­tuo­se, gy­ven­vie­tė­se, so­duo­se. Ta­čiau dėl žmo­gaus veik­los paukš­čiai ne­ten­ka tin­ka­mų pe­rė­ti vie­tų – miš­kuo­se tai vyks­ta dėl me­džių kir­ti­mo, o mies­tuo­se – dėl mo­der­nė­jan­čių mū­sų pa­sta­tų ir ma­žė­jan­čių bei per­tvar­ko­mų ža­lių­jų plo­tų, ku­riuo­se lie­ka vis ma­žiau vie­tų paukš­čiams įsi­kur­ti.

Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių, pa­ste­bė­jus paukš­čių įvai­ro­vės ma­žė­ji­mo ten­den­ci­ją, bu­vo im­ta­si prie­mo­nių – in­ki­lai ke­lia­mi ne tik miš­kuo­se ar so­duo­se, bet ir mies­tuo­se pla­nuo­jant nau­jus gy­ve­na­muo­sius ra­jo­nus, par­kus ar ki­tas vie­šą­sias zo­nas, ar net ša­lia pre­ky­bos cent­rų. Nors paukš­čiai pe­rė­ti grįž­ta pa­va­sa­rį, me­di­niams in­ki­lams kel­ti tin­ka­mas lai­kas yra ru­duo ir žie­ma – me­die­na iki pa­va­sa­rio iš­si­vė­di­na nuo įvai­rių kva­pų, in­ki­las su­si­vie­no­di­na su ap­lin­ka (pa­pil­kuo­ja) ir tam­pa tin­ka­mes­nis paukš­čio slėp­tu­vei.

Ko­kiems paukš­čiams ga­li­me pa­dė­ti iš­kel­da­mi jiems in­ki­lus?

Tur­būt dau­ge­lis esa­me įpra­tę prie inki­lų, ko­kius daž­niau­siai mū­sų tė­vai ir se­ne­liai iš­kel­da­vo so­duo­se, kad pa­va­sa­rį juo­se įsi­kur­tų var­nė­nai. To­kius in­ki­lus pa­da­ry­ti ga­na leng­va, už­ten­ka ke­le­to lent­ga­lių ir šiek tiek meist­ra­vi­mo įgū­džių. Prik­lau­so­mai nuo in­ki­lo dy­džio, pa­va­sa­rį to­kiuo­se in­ki­luo­se mie­lai įsi­ku­ria var­nė­nai, ne­re­tai – di­džio­sios ar­ba mė­ly­no­sios zy­lės, kark­laž­virb­liai, na­mi­niai žvirb­liai, pa­pras­to­sios ar dū­mi­nės rau­do­nuo­de­gės, juo­die­ji čiur­liai ar kai ku­rie ki­ti paukš­čiai.

Bran­džia­me miš­ke, par­ke, se­na­me so­de ar jo pa­kraš­ty­je iš­kė­lus di­de­lį in­ki­lą, ja­me ga­li ap­si­gy­ven­ti na­mi­nės pe­lė­dos. Šie nak­ti­niai paukš­čiai skelb­ti te­ri­to­ri­ją ir po­ruo­tis (ūbau­ti) pra­de­da dar žie­mos pa­bai­go­je. O ba­lan­dį – ge­gu­žę jų jau­nik­liai pa­lie­ka in­ki­lus ir tol, kol ne­skrai­do, lai­ko­si ne­to­li in­ki­lo esan­čių me­džių ša­kų tank­mė­je, tam­siu pa­ros me­tu ga­li­ma gir­dė­ti jų čirp­sė­ji­mą.

Jei toks in­ki­las (pa­kan­ka­mo dy­džio ir su pa­kan­ka­mai di­de­le an­ga) iš­kel­tas ne­to­li van­dens tel­ki­nio, ja­me taip pat ga­li įsi­kur­ti ir di­die­ji dan­čias­na­piai ar­ba kly­kuo­lės. Tai van­dens paukš­čiai, ku­rie pe­rė­ji­mui ren­ka­si uok­sus ar dre­ves me­džiuo­se, to­dėl ir me­di­niai in­ki­lai jiems pui­kiai tin­ka. Atė­jus lai­kui, vi­sai ma­ži jau­nik­liai, sek­da­mi mo­ti­nos pa­vyz­džiu iš­šo­ka iš uok­so, ir suau­gęs paukš­tis juos nu­ve­da iki ar­ti­miau­sio van­dens tel­ki­nio. Dar ku­rį lai­ką ne­to­li „iš­si­lai­pi­ni­mo“ vie­tos ga­li­ma ste­bė­ti dan­čias­na­pį ar­ba kly­kuo­lę su bū­riu ma­žų pū­kuo­tų jau­nik­lių.

Mies­tuo­se, gy­ve­na­mų­jų dau­gia­bu­čių ra­jo­nuo­se, taip pat pe­ri ne­ma­žai paukš­čių rū­šių (juo­die­ji čiur­liai, kark­laž­virb­liai, na­mi­niai žvirb­liai, dū­mi­nės rau­do­nuo­de­gės ir kt.). Pas­ta­rai­siais me­tais šie paukš­čiai yra vis la­biau iš­stu­mia­mi dėl re­no­va­ci­jos. Jiems pa­dė­ti ga­li­me pa­sta­tuo­se iš­sau­go­da­mi jų esa­mas liz­da­vie­tes ar­ba įreng­da­mi nau­jas. Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Ai­ri­jo­je, Len­ki­jo­je ir ki­to­se ša­ly­se pa­sta­ruo­ju me­tu vis daž­niau pa­sta­to­mi ir at­ski­ri sta­ti­niai, skir­ti juo­die­siems čiur­liams, šikš­nos­par­niams. Įreng­tas at­ski­ras sta­ti­nys su in­ki­lais paukš­čiams bei šikš­nos­par­niams yra pa­to­gus tiek gy­vū­nams, tiek ir gy­ven­to­jams – paukš­čiai ne­trik­do­mi ga­li pri­skris­ti prie sa­vo liz­da­vie­čių, mai­tin­ti jau­nik­lius, o gy­ven­to­jai ga­li džiaug­tis kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čių paukš­čių po­lė­kiu ir bal­sais.

To­kiais sta­ti­niais pra­de­da do­mė­tis ir so­cia­liai at­sa­kin­gos Lie­tu­vos įmo­nės.Pa­vyz­džiui, ša­lia vie­no gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­lo, esan­čio gam­tos ap­sup­ty­je Kau­ne, Lam­pė­džiuo­se, yra su­pro­jek­tuo­tas spe­cia­lus sta­ti­nys juo­die­siems čiur­liams. Sta­ti­nys ša­lia gy­ve­na­mų­jų bu­tų pro­jek­to „Lam­pė­džio ta­kas“ bus pa­sta­ty­tas ar­tė­jan­tį pa­va­sa­rį, prieš paukš­čiams su­grįž­tant. Dau­gia­vie­tis in­ki­las bus iš­kel­tas nuo­ša­liau nuo na­mų bei gy­ve­na­mo­sios zo­nos.

Vil­niaus mies­te Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja pa­sta­ruo­ju me­tu įgy­ven­di­no ke­lias in­cia­ty­vas, siek­da­ma glo­bo­ti paukš­čius ir iš­kel­da­ma in­ki­lus mies­to par­kuo­se ir ža­lio­se zo­no­se. Pas­ta­rą­ją va­sa­rą Ute­no­je ant tri­jų mo­kyk­lų sto­gų bu­vo iš­kel­ti spe­cia­lūs in­ki­lai juo­die­siems čiur­liams. Ini­cia­ty­vą fi­nan­sa­vo Ute­nos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. Ti­ki­ma­si, kad atei­nan­tį pa­va­sa­rį čia ap­si­gy­vens paukš­čiai, ku­rių liz­da­vie­tės bu­vo su­nai­kin­tos dau­gia­bu­čių re­no­va­ci­jos me­tu. Sie­kiant iš­sau­go­ti paukš­čius ša­lia mū­sų, rei­ka­lin­ga gy­ven­to­jų bei na­mų sa­vi­nin­kų ini­cia­ty­va bei pa­stan­gos.

Bi­ru­tė Stu­kie­nė, Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja

Sta­ti­nio juo­die­siems čiur­liams pro­jek­tas.

Vi­liaus Paš­ke­vi­čiaus nuo­tr.

Juo­dasis čiur­lys.

Na­mi­nė pe­lė­da.