Nelaimė visada šalia

Nelaimė visada šalia

Ne­lai­mė vi­sa­da ša­lia

Per ke­lias die­nas eis­mo in­ci­den­tai ša­lies ke­liuo­se nu­si­ne­šė net še­šių žmo­nių gy­vy­bes. Ko­ne vi­si bu­vo be at­švai­tų. Ug­nis pra­žu­dė lo­vo­je rū­kiu­sį vy­rą. O ki­tą šei­mą pa­li­ko be na­mų. Prie­žas­tis – ne­tvar­kin­ga kros­nis. Ką jau kal­bė­ti apie gir­tus prie vai­ro, apie mil­ži­niš­ką grei­tį, apie ne­pa­kan­tu­mą vie­nas ki­tam?

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas, Ku­žių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas To­mas REI­NYS sa­ko, kad mū­sų tau­tai trūks­ta ele­men­ta­raus są­mo­nin­gu­mo ir su­vo­ki­mo, kad ne­lai­mė ga­li bū­ti vi­sai ša­lia, o ne­si­sau­gan­čių­jų ir Die­vas ne­sau­go.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Sve­ti­mas skaus­mas – ne sa­vas

– Skau­dūs įvy­kiai, tra­giš­kos jų pa­sek­mės ir prie­žas­tys tar­si šauk­te šau­kia, kad ne­si­mo­ko­me iš sve­ti­mų klai­dų. Ne­jau­gi iš tie­sų gy­vy­bės ir svei­ka­tos kai­na yra to­kia men­ka, kad nė ne­pri­si­me­na­me, jog pa­žei­di­nė­da­mi tai­syk­les, ig­no­ruo­da­mi drau­di­mus, ga­li­me su­luo­šin­ti ne tik sa­vo, bet ir sa­vo ar­ti­mų­jų, pa­ga­liau vi­sai nie­kuo dė­tų žmo­nių li­ki­mus?

– Jei­gu jūs tik apie ne­lai­mes ir jų pa­sek­mes kal­bė­tu­mė­te, grei­čiau­siai tu­rė­tu­mė­te kal­bė­ti ne vien su ku­ni­gu. Yra be­ga­lė ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios rū­pi­na­si ne­lai­mių pre­ven­ci­ja, kont­ro­le, ku­rios apie tai kal­ba, aiš­ki­na, auk­lė­ja, ban­do įdieg­ti.

Ar dėl to, kas vyks­ta, tik są­mo­nin­gu­mo pas žmo­nes trūks­ta. Ma­nau, trūks­ta ir ti­kė­ji­mo, ir pa­si­ti­kė­ji­mo, ir dau­gy­bės ki­tų da­ly­kų. Ne­bė­ra sa­vęs sau­go­ji­mo, ki­to sau­go­ji­mo, ne­bė­ra gi­les­nio dė­me­sio at­krei­pi­mo.

Pa­žiū­rė­ki­me, kas gi vyks­ta ke­liuo­se. Ne­leng­va bū­tų ras­ti die­ną, per ku­rią ša­ly­je ne­bū­tų įvy­ku­si ava­ri­ja. Mir­tis ke­ly­je – tar­si įpras­ta, sa­vai­me su­pran­ta­ma. Sta­tis­ti­ka. Tar­si tai įvy­ko kaž­kur to­li to­li, o ne pa­šo­nė­je. Ir prie­žas­tys: mil­ži­niš­kas grei­tis, gir­tu­mas kaž­ko­dėl ne­šo­ki­ruo­ja ir ne­pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti, pa­si­mo­ky­ti iš sve­ti­mos klai­dos. Tik pa­si­klau­sy­ti, bet neiš­girs­ti. O neiš­gir­dus, elg­tis kaip ir anks­čiau.

Mes tu­ri­me de­šimt Die­vo įsa­ky­mų. Tu­ri­me ir Vai­ruo­to­jų de­ka­lo­gą, tai yra tuos pa­čius de­šimt įsa­ky­mų, kaip pri­va­lu elg­tis ke­ly­je, kaip rei­kia va­žiuo­ti, vai­ruo­ti, ei­ti.

Bet ar daž­nas vai­ruo­to­jas – grei­čio mė­gė­jas, ne­blai­vus, chu­li­ga­niš­kai vai­ruo­jan­tis – mąs­to, kad elg­da­ma­sis nea­dek­va­čiai jis ga­li ne tik su­ža­lo­ti, su­luo­šin­ti sve­ti­mą nie­kuo dė­tą žmo­gų, bet ir įskau­din­ti jo, o ir sa­vo ar­ti­miau­sius žmo­nes, ku­riems rū­pi, ku­rie bi­jo pra­ras­ti ir ku­rie vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą ken­tės di­džiu­lę gė­lą.

Sa­vęs ne­sau­go­ji­mas be ga­lo su­si­jęs su ap­lin­ki­niais žmo­nė­mis. Tai nė­ra vien tik sau blo­gio da­ry­mas. Rei­kė­tų daug dau­giau ir gi­liau gal­vo­ti, kad skau­džių ne­lai­mių skai­čiai nė­ra vien sta­tis­ti­ka, nes kiek­vie­nas įvy­kis – tai žmo­nių, šei­mų li­ki­mai, su­luo­šin­ta svei­ka­ta, pra­ras­ta gy­vy­bė, ge­du­las ir skaus­mas.

Pa­gal­vo­ki­me apie tai as­me­niš­kai, pa­ban­dy­ki­me įsi­vaiz­duo­ti, ko­kia­me koš­ma­re po to­kio įvy­kio gy­ve­na ne tik nu­ken­tė­ju­sy­sis, jo ar­ti­mie­ji, bet ir ne­lai­mės kal­ti­nin­ko bran­gūs žmo­nės. Gal toks ap­mąs­ty­mas pa­dė­tų su­si­vok­ti, pa­si­mo­ky­ti iš sve­ti­mos klai­dos, iš­veng­ti nau­jos tra­ge­di­jos...

– Sa­ko­ma, kad ne­lai­mė­je skau­da tik ją pa­ty­ru­siems. Vi­siems ki­tiems ne­lai­mė tė­ra tik sta­tis­ti­ka?

– Yra toks po­žiū­ris, kad, jei ne­lai­mė mū­sų ar mū­sų šei­mos ne­pa­lie­čia as­me­niš­kai, tai ir ne­skau­da.

Ar­ti­mo mei­lės ne­bu­vi­mo la­bai jau daug yra mu­my­se. Tai suei­na ir į mū­sų Ti­kė­ji­mą, ir į Die­vą, ir į tai, ką ti­kė­da­mi mes tu­rė­tu­mė­me puo­se­lė­ti, ką tu­rė­tu­mė­me sau­go­ti, gerb­ti. Da­bar daug ver­ty­bių nu­stum­tos į ant­rą pla­ną ir ku­rioms mes ne­tei­kia­me prio­ri­te­to, ne­sta­to­me į pir­mą pla­ną, neak­cen­tuo­ja­me.

Mo­ra­lė. Atk­reip­ki­me dė­me­sį, kaip ji puo­se­lė­ja­ma, kaip žiū­ri­ma jos. Pag­rin­dai, be abe­jo­nės, pa­de­da­mi na­muo­se, šei­mo­je. Vai­kas ma­to pa­vyz­dį, ko­kios mo­ra­li­nės nor­mos ir prin­ci­pai yra jo šei­mo­je, kaip el­gia­si jo tė­ve­liai. Užau­gęs jis elg­sis taip, kaip el­gė­si ar el­gia­si jo tė­tis prie vai­ro, ar jis se­gė­jo sau­gos dir­žą, ar pa­gar­biai žiū­rė­jo į ki­tus eis­mo da­ly­vius, kaip jis kal­bė­jo, kaip el­gė­si su sa­vo šei­mos na­riais, kaip ma­ma ei­da­vo per pe­rė­ją ir kaip ve­dė ir sau­go­jo jį, ar bu­vo at­švai­tai, ar neig­no­ra­vo tai­syk­lių. Vai­kai yra tė­vų veid­ro­dis.

Vi­sa ki­ta – mo­kyk­la, dar­že­lis – tai yra tai, kur mo­ra­li­nės nor­mos yra ak­cen­tuo­ja­mos, aiš­ki­na­mos, bet pa­grin­dai pa­de­da­mi na­muo­se.

Baž­ny­čio­je mes, ku­ni­gai, kal­ba­me taip pat: jei­gu tė­ve­liai nė­jo ir nei­na į baž­ny­čią, ar vai­kas eis? Ir, de­ja, tu­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad baž­ny­čio­je mes su­lau­kia­me vis ma­žiau jau­nų žmo­nių... Aki­vaiz­du, kad ta­ry­bi­nė san­tvar­ka pa­da­rė sa­vo. To­ji kar­ta, ku­ri užau­go so­vie­ti­nė­je san­tvar­ko­je, kai baž­ny­čia bu­vo drau­džia­ma ir jei kaž­kas ėjo, tai daž­niau­siai tik slap­čio­mis, ir ku­rios vai­kai da­bar jau­ni žmo­nės – po­rei­kio lan­ky­tis baž­ny­čio­je, skir­tin­gai nei vy­res­nio­sios kar­tos at­sto­vai, ne­be­tu­ri. Neįs­kie­py­ta.

Tai­gi kal­bant apie mo­ra­li­nes ver­ty­bes ir nor­mas – jei tų de­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų ne­bu­vo įskie­py­ta, tai jų da­bar ir ne­pai­so­ma.

Sau­gant sa­ve – sau­gūs ap­lin­ki­niai

– Gal mo­ra­li­nes ver­ty­bes už­go­žia ma­te­ria­li­niai da­ly­kai?

– Ga­li­ma bū­tų taip ma­ny­ti. Ga­li­ma ap­kal­tin­ti vi­sa­me ka­me la­bai grei­tą plė­ti­mą­si, au­gi­mą, be­pro­tiš­ką sku­bė­ji­mą, ne­spė­ji­mą, ga­liau­siai ir sau lai­ko ne­ra­di­mą, vi­sa tai tur­būt su­si­ve­da į ne­lai­mes. Kai mes ne­be­sau­go­ja­me sa­vęs, kai ne­be­žiū­ri­me, bė­ga­me, gal­vo­da­mi, kad te­gu bus kaip bus, pa­skui ir bū­na taip, kad ei­da­mi per gat­vę neap­si­dai­rė­me, dir­žo neuž­si­se­gė­me, dar kaž­ko ne­pa­da­rėme.

Ir kur mes vi­si taip sku­ba­me, aš ne­ži­nau. Ne­tu­riu at­sa­ky­mo, kaip rei­kė­tų su­sto­ti, at­si­suk­ti į sa­ve, skir­ti sau lai­ko.

Ne­sa­kau, kad ne­sku­bė­da­mi ne­da­ry­tu­me klai­dų. Klai­dų bu­vo ir bus. Bet rei­kia steng­tis, kad jų bū­tų kuo ma­žiau, kad bū­tų „ne bus, kaip bus“, o gal­vo­ti apie tai, ką da­ro­me: jei vai­ruo­ja­me – ma­ty­ti pe­rė­jas, ste­bė­ti ke­lio ženk­lus – jie juk pa­sta­ty­ti ne tam, kad tik sto­vė­tų. Tai­syk­lės su­gal­vo­tos, kad bū­tų tvar­ka.

– Bet žmo­gaus (o gal tik lie­tu­vio?) pri­gim­tis yra to­kia, kad mes lin­kę tai­syk­lėms prieš­ta­rau­ti, jas ig­no­ruo­ti. Sa­ky­ki­me, jei ri­bo­ja­mas va­žia­vi­mo grei­tis, jis vis tiek vir­ši­ja­mas, jei ke­ly­je sto­vi pa­žei­di­mus kont­ro­liuo­jantis po­li­ci­nin­kas, į jį kaž­ko­dėl žiū­ri­ma, kaip į blo­gį. Ko­dėl, užuo­t pri­si­lai­kę tai­syk­lių, jas ig­no­ruo­ja­me?

– Drįs­tu teig­ti, kad si­tua­ci­ja po tru­pu­tį kei­čia­si. Po tru­pu­tį. Ig­no­ra­vi­mas – tik kai ku­rių gru­pių pro­ble­ma.

Gal ig­no­ra­vi­mas – tai vėl­gi anks­tes­nės san­tvar­kos pa­li­ki­mas? Pa­žiū­rė­ki­me, koks se­niau bu­vo po­žiū­ris į tei­sė­sau­gos pa­rei­gū­ną. Ko­rum­puo­tas, ky­ši­nin­kas, ne­są­ži­nin­gas ir t.t. Bet šian­dien po­li­ci­ja juk jau vi­sai ki­to­kia, pa­si­ti­kė­ji­mas ja spar­čiai au­ga. Ir po­li­ci­jos el­ge­sys iškalbingas.

Da­bar ke­ly­je ma­ty­da­mas pa­rei­gū­ną dau­ge­lis jį su­tin­ka gan drau­giš­kai – juk jei ne­da­rai nie­ko blo­go, prieš­prie­šos nė­ra. Ne­rei­kia nė te­le­vi­zi­jos žiū­rė­ti, nei laik­raš­čių skai­ty­ti, nei sta­tis­ti­ka do­mė­tis, ki­to­kį pa­rei­gū­ną mes ma­to­me kas­die­ny­bė­je.

– Prieš ke­lias sa­vai­tes per vie­ną pa­rą ke­liuo­se žu­vo še­ši žmo­nės. Dau­gu­ma – pės­tie­ji. Ak­cen­tuo­ta, kad žmo­nės bu­vo be at­švai­tų. Kiek dar me­tų rei­kės kal­bė­ti apie tai, kad at­švai­tas ga­li iš­gel­bė­ti gy­vy­bę, ir jis nė­ra daik­tas, ku­rį ga­li­ma lai­ky­ti ki­še­nė­je, ran­ki­nė­je ar­ba stal­čiu­je?

– Vy­riau­sia­sis po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas yra pa­sa­kęs, kad tiek, kiek jau eis­mo da­ly­viams iš­da­ly­ta at­švai­tų, kiek­vie­nam už­tek­tų ma­žiau­siai po du ir ant abie­jų ran­kų. Kur jie dings­ta ir kur jie pa­de­da­mi? Žmo­nės mėgs­ta aiš­kin­tis: aš ne­vaikš­tau tam­siuo­ju pa­ros me­tu, tik štai vie­ną kar­tą rei­kė­jo ei­ti. Tas kar­tas bu­vo lem­tin­gas.

Pri­myg­ti­nai ra­gi­nu tė­vus ska­tin­ti sa­vo at­ža­las ne­šio­ti at­švai­tus, iš­lei­džiant už­dė­ti, pri­seg­ti, pri­ka­bin­ti. Bet vėl­gi: ko­dėl vai­kas tu­rė­tų ne­pa­mirš­ti at­švai­to, jei ma­ma jo ne­si­ne­šio­ja ar­ba ne­šio­ja­si ran­ki­nė­je? Mū­sų vai­kai el­gia­si taip, kaip el­gia­mės mes.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos ka­pe­lio­nas To­mas Rei­nys sa­ko, kad ne­sau­go­da­mi sa­vęs žmo­nės skriau­džia ne tik sa­ve, bet ir ap­lin­ki­nius, ir ar­ti­miau­sius žmo­nes.

Ku­ni­gas To­mas Rei­nys: „Vai­kai yra tė­vų veid­ro­dis. Jie tai­syk­lių ir mo­ra­li­nių nor­mų lai­ky­sis tiek pat, kiek lai­ko­si jų tė­vai“.