
Naujausios
Tęsiame žurnalisto Algimanto Savickio pasakojimus apie karo ir pokario metus.
Skiriu Valerijai, savo mamai, kuri gyvenime patyrė daug vargo ir sielvarto.
Karas vaiko akimis (17)
Algimantas SAVICKIS
Žurnalistas
Ketveri pasiaukojimo metai
Pokario metais su Juozu Straupiu jaunesniuoju mokėmės vienoje klasėje. Sėmėmės žinių Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje. Juozo tėvai Simono Daukanto gatvėje turėjo namą, buvo sodas.
Šeimininkas kieme surentė krepšinio lentą su lankeliu, žaisdavome. Pas Straupiuką dažniausiai lankydavausi aš ir bendraklasis Cezaris Danyla.
Visada po kojomis painiodavosi būrys tamsiaakių, tamsiaplaukių garbanių. Kartą Juozo pasiteiravau: iš kur tie vaikai? Draugas pasakė: „Tai – mano broliai ir seserys“. Ir to užteko, daugiau nebekamantinėjau. Tik po keliolikos metų sužinojau tiesą apie tuos vaikus.
1941-ųjų birželio 22-oji buvo saulėta. Geltonas rutulys ką tik pakilo virš horizonto. Varniai miegojo. Gydytojas Dovydas Kaplanas skubėjo pas ligonę į Telšių gatvę.
Grįžęs namo, jis rado apvogtą butą, ant stalo – nebaigta gerti stiklinė arbatos. Svarbiausia – nebuvo mamos. Vėliau gydytojas sužinos, kad jo mamą iš namų išvarė tos moters, kurią jis ką tik kėlė iš karsto ,sūnūs baltaraiščiai. Jie Feigę Kaplanienę ir nužudė.
Už geros valandos areštavo Dovydą Kaplaną. Kai jis bruku žengė per Varnius, ant šaligatvio būriavosi žmonės. Gydytojas juos visus pažinojo: vienų vaikus gydė, kitų – tėvus, juos pačius. Tačiau neatsirado nė vieno, kuris baltaraiščių paklaustų: „Kur vedate mūsų gydytoją?“ Kai kurie jų – net šypsojosi.
Lazda turi du galus. Baltaraiščiai surinko ir išvarė į stovyklas – getus visus žydų tautybės gydytojus (jų prieškarinėje Lietuvoje buvo per 80 procentų), prasidėjo „blusinių“ ir kokliušo epidemijos. Nebuvo gydytojų, nebuvo vaistų.
Pamenu – visi mūsų vienmečiai sirgo, tik mudu su seserimi – ne. Mama siuvo rūbus lietuvei, kuri gyveno su vokiečiu – „Arbaitsomto“ viršininku. Jis spręsdavo, ką išvežti į Vokietiją darbams, o ką palikti. Moteris iš sugyventinio gavo šimtgraminį buteliuką vaistų... Juos mes gerdavome (po porą lašų) su vandeniu arba cukrumi. Tą 1941-ųjų rudenį ir žiemą daug vaikų išmirė. Dalis lietuvių galabijo žydukus, o Dievas... Yra jis danguje.
Jau pirmomis dienomis naujoji valdžia atskyrė žydus nuo moterų ir juos sušaudė. Išliko tik vyrai – medikai. Profesija išgelbėjo ir D. Kaplaną. Jis gydė naujuosius viršininkus, jų šeimų narius.
Vėlyvą rudenį Dovydas žingsniavo neapšviesta ežero gatve, skubėjo į getą. Nuo Masčio košte košė šaltas rytys, lijo. Iš pat ryto nieko neturėjo burnoje. Žengdamas gatve jis pajuto svorį palto kišenėje. Sergančio vaiko, kurį jis lankė, tėvai į kišenę buvo įdėję lauktuvių. Atiduoti gydytojui tiesiai į rankas jie neišdrįso... o jeigu kas pamatys. Sužinos. Kai grįš pasidalins su Taube Jankevičiūte, medike studente, susipažino čia – Telšių gete. Mergina buvo iš Laukuvos. Riekę atiduos gydytojams Blatams, nes Marijam – nėščia.
Užsisvajojęs gydytojas net nepajuto, kaip greta išdygo brezentine burka apsivilkęs vyriškis. Jis į delną įbruko popieriaus skiautę ir dingo.
Likęs vienas virpančiais pirštais popieriaus lapelį ištiesino. Jame buvo parašyta: „Aš – draugas. Toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku – susitinkame rytoj.“ Ir viskas... nei vardo, nei parašo.
Kitą vakarą gydytojas sutiko prakaulų vyriškį, kuris pasakė: „Aš padėsiu, išvešiu jus iš Telšių. Kaip nepastebėtam palikti getą?“ D. Kaplanas pasakė, kad yra nuotekų vamzdynas, gal juo bus galima pasinaudoti. Sutarė, kad Dovydas apžiūrės ir jeigu gerai, po dviejų parų jie susitiks prie vamzdyno.
„Aš galiu paimti tris“, – atsisveikindamas pasakė nepažįstamasis.
Iš vamzdžio išlindo Dovydas Kaplanas, jo sesuo Manė ir studentė Taubė. Juozas Straupis jau skubėjo užstumti dangtį, bet iš šulinio pasigirdo maldaujamas balsas nepalikti – dar išlindo vyras ir dvi moterys: sutuoktiniai gydytojai Blatai ir jos mama Todosienė.
Kai vyko į Telšius Juozas žmonai Bronislavai sakė, kad parveš... tris, o dabar jau buvo šeši. Svarstyti nebuvo kada, reikėjo skubėti – suguldė į vežimą „lyg silkes bačkoje“ ir išdardėjo į namus – į Šernelės kaimą Žemaičių Kalvarijos apylinkėje, Plungės rajone. Čia ūkininkai valdė 80 ha žemės.
„Vidurnaktį atsibudau nuo pašalinių garsų. Kažkas kalbėjosi. Kalbėjosi kitaip, negu šeimynykščiai. Pasidarė įdomu: išlipau iš lovos ir atidariau duris – stojo mirtina tyla. Tėvai tada pasakė, kad pasiklydo pakeleiviai ir prisakė niekam nepasakoti“, – savo prisiminimuose rašo Straupių vyresnėlė, Birutė Jaraminienė.
Juozas ir Bronislava Straupiai žydus slėpė bunkeryje, įrengtame klėtyje, po vištininku, o paslapčiomis nuo šeimynos naktimis ūkininkas kasė slėptuvę name po alkieriumi – miegamuoju. Tą žiemą, jis labai sumenko, atrodė išsekęs: dieną dirbdavo ūkio darbus, o naktimis kasė slėptuvę.
Dar ne kartą J. Straupis vyko į Telšius, jis pargabeno 20 žmonių. Pasak dukters, motina atleido mergą ir pati ėmė virti didžiausius puodus pietums, kas savaitę iškepdavo po 12 kepalų duonos. Ir tik gerokai vėliau Birutė sužinojo didžiąją šeimos paslaptį.
„Vieną rytą po pusryčių pasekiau: žiūriu – mama į dubenį deda pusmarškonę košę, pripila puodynę rūgusio pieno, paima šaukštus. Viską sudėjo į rėtį, kuriuo nešdavo vištoms lesalą, po prijuoste paslėpė duonos ir išskubėjo. „O kam vištoms šaukštai?“ prirėmiau mamą vištininke prie sienos.
Ji pasisodino, viską papasakojo ir prisaikdino – jei kas sužinos, pražūsime visi. Neleido sakyti ir mažesniems – broliui Juozui ir seseriai Jadvygai. Išgelbėti žydai slėpėsi po alkieriumi, ir tik pavojui užėjus, būdavo išvedami į bunkerį po vištų laktomis“.
Kai prispirdavo didelės bėdos, išgelbėtus žydus priglausdavo Juozas ir Adolfina Kerpauskai bei Antanas ir Stefanija Strikaičiai. Visus metus Žemaičių Kalvarijoje pas mokytoją, Straupiėnės seserį Emiliją Korzienę išgyveno Taubė Jankevičiūtė.
Žmonės sako, kad nelaimės „nevaikšto“ po vieną. Dar viena problema iškilo naujakuriams, ypač Blatams...
„Babunėlė“ su mama, abi ne veiduose, kaitė didžiulius katilus vandens. Keista, pagalvojau, gyvulius girdydavo nešildytu prūdo vandeniu ir vis bėgiodavo į vištininką. Vakare alkieriuje ilgai negeso šviesa – išgirdau, kad gimė labai daili mergaitė: motina aimanavo, o tėvas sugalvojo išeitį – nunešti kūdikį daugiavaikei Stulpinų šeimai. Padėjo prie durų, o pats pasislėpęs už namo kampo, laukė. Išgirdęs kūdikio verksmą, tarpduryje pasirodė Stulpinas. Kitądien tėvams ir papasakojo nakties įvykį. Abu jį ramino ir prižadėjo būti pamestinukės krikštatėviais“- savo prisiminimuose rašo B. Jereminienė.
Taip 1942-ųjų žiemą vištidės bunkeryje gimė Izra Blataitė.
J. Straupis išgelbėjo ir kitą Blatų dukterį Leibą, kurią ligi geto buvo spėję atiduoti Telšiuose gyvenančiai Dausienei.
1944-ųjų rudenį Raudonoji armija užėmė Žemaičių Kalvariją. Žydai gavo dokumentus ir vėl tapo laisvais žmonėmis.
Bronislava ir Juozas Straupai per antrąjį pasaulinį karą išgelbėjo 9 žydų šeimas, kuriose buvo 26 žmonės. Kaip tokiam žygdarbiui ryžosi ūkininkai? Ne kartą Juozo klausė žydai. „Taip reikėjo... Net atsigulęs girdėdavau žodžius, it kas ragintų: padėk... padėk... Nesupratau kas tai buvo: įsakymas, paliepimas ar prašymas. Ką galėjau tą dariau“, – kukliai atsakydavo žemaitis.
Straupius kiekvieną dieną, valandą, minutę slėgė įtampa: ar kas nepamatys, neprasitars, neišduos... Šimtai klaustukų. O ką jautė tie, kurie slėpėsi? Juodą neviltį. Hitlerininkai nesustodami veržėsi per Rusijos platybes. Mano tėvai ir kiti žydai nusiraminimą rasdavo tik darbe ir maldoje. Eiti į laukus ir ten plušėti – negalėjo. Jie triūsė namuose: padėjo ruošoje, siuvo, mezgė. Vyrai kibo į medį – drožė, – prisimena tėvų pasakojimą Kaplanaitė – Lilija Kuzminskienė.
Daugumą išgelbėtų žydų, kurie po karo gyveno Telšiuose, pažinau. Pavyzdžiui, M. Blatienė ilgus metus gydė mano senelę.
Žemaitijos sostinė – ne Maskva. Beveik kiekvieną savaitę sutikdavau gydytoją D. Kaplaną. Po tarnybos Kalno gatve skubėdavo namo, o aš pas komandos draugą J. Tereškiną, kuris gyveno prie Tamsiojo skverelio. Po to abu bėgdavome į futbolo treniruotę.
Gydytojas D. Kaplanas buvo gražus. Gal vyrui šis žodis netinka. Geriau – inteligentiškas. Telšiuose tik du atitiko šį apibūdinimą. Vyskupas Petras Maželis ir gydytojas. Gali baigti kelis aukštuosius mokslus, tačiau plūgo rankenos vis tiek kyšo iš kišenių. Lemia: tėvai, seneliai ir proseneliai, auklėjimas iš mažų dienų. D. Kaplanas buvo kilęs iš aukštaitijos, iš Ukmergės. Jo tėvelis buvo advokatas.
Žydai tarpusavyje labai bendravo, vieni kitiems padėdavo kilus gaisrui, susirgus, Anapilin iškeliavus giminaičiui. Ir ne tik žydas žydui.
Pamenu vasarą per pačius karščius, senelio augintas bekonas nulūžo koją. Beveik visų metų triūsas perniek. Kur dėti mėsą? Šaldiklių ir šaldytuvų žmonės neturėjo. Išmesti! Iš kur Varėjus sužinojo apie senelius ištikusią nelaimę, palipėjo į antrą aukštą (direktoriaus šeima gyveno pirmame aukšte) ir pasakė: „Kazimierai, kai veterinarijos gydytojas apžiūrės gyvulį, suantspauduos skerdieną, atvežk į restoraną, priimsime.“
„Visiems žydams, kuriuos Juozas Straupis išgelbėjo, jis buvo „Tėvelis“, o man asmeniškai ir senelis. Kitų senelių neturėjau, juos nužudė fašistai. Jis mane labai mylėjo: kai baigdavo darbus – čiupdavo į glėbį ir mudu valandų valandas žaisdavome. Buvo ir daugiau mažų vaikų, tačiau mūsų gelbėtojas buvo „nusižiūrėjęs“ mane. Mudviejų šilti santykiai išliko per visą gyvenimą. Kokį Juozo charakterio bruožą išskirčiau? Gerumą! To žmogaus gyvenime buvo daug sunkių dienų. Niekas negirdėjo jo pakėlusio balsą. Savo ir mūsų problemas sprendė tyliai, pasitardamas su gyvenimo drauge – žmona Bronislava. Toks jis išliko visų mūsų atmintyje“, – pasakė gydytoja Lilija Kaplanaitė – Kuzminskienė, dabar gyvenanti Kaune.
Daugelio žmonių, dalyvavusių tuose įvykiuose, jau nėra gyvų, iškeliavo Anapilin. Bet liko jų vaikai, anūkai ir jie mini gerus Bronislavos ir Juozo Straupių darbus. Dėkoja visa žydų tauta, žemaičio pavardė įrašyta „Pasaulio teisuolių lentoje“ Yad Vashem sode, Izraelyje.
„Tėvelis“ septyniasdešimtmečio šventėje – ( iš kairės) šventės kaltininkas Juozas Straupis, Bronislava Straupienė, Dovydas Kaplanas ir Taubė Kaplanienė.
Lilijos Kuzminskienės nuotr.