Ar Vytis, ar medis?

„Šiau­lių kraš­to“ dis­ku­si­ja

Ar Vy­tis, ar me­dis?

Vil­niaus Lu­kiš­kių aikš­tės me­mo­ria­lo kon­kur­so re­zul­ta­tai įžie­bė aist­ras ir su­si­prie­ši­ni­mą ne tik sos­ti­nė­je. Rep­re­zen­ta­ci­nė­je vals­ty­bės aikš­tė­je įam­žin­ti ko­vo­to­jų už Lie­tu­vos lais­vės at­mi­ni­mą iš­rink­tas skulp­to­riaus And­riaus La­ba­šins­ko pro­jek­tas, ne­va pri­me­nan­tis par­ti­za­nų bun­ke­rius. Pi­lie­ti­nės ini­cia­ty­vos įkvėp­ta rea­lis­ti­nė Arū­no Sa­ka­laus­ko Vy­čio skulp­tū­ra, nors su­rin­ko pus­šim­čiu dau­giau vi­suo­me­nės bal­sų, li­ko ant­ra.

„Šiau­lių kraš­tas“ sa­vo pa­šne­ko­vų klau­sė, ko­dėl dėl na­cio­na­li­nio sim­bo­lio toks su­si­prie­ši­ni­mas, ar rei­kia Lu­kiš­kių aikš­tei Vy­čio?

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

Šią va­sa­rą tuo me­tu re­konst­ruo­ja­mo­je Lu­kiš­kių aikš­tė­je Vil­niu­je sto­vė­jo „Vy­čio“ pa­ra­mos fon­do skulp­tū­ros kar­to­ni­nis ma­ke­tas. Vy­tis čia iš­ki­lo vyks­tant dis­ku­si­joms, ko­kio at­mi­ni­mo ženk­lo šio­je vie­to­je rei­kia.

„Ge­riau pa­pras­tas me­dis“

Šiau­lie­tis me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus KIN­ČI­NAI­TIS:

– Kaip me­no­ty­ri­nin­kas, Tarp­tau­ti­nės me­no­ty­ri­nin­kų aso­cia­ci­jos na­rys, kaip Kul­tū­ros ta­ry­bos na­rys, esu prieš to­kią skulp­tū­rą.

Vis­ką da­riau, kad ne­bū­tų to­kio mo­nu­men­to, ku­ris pri­me­na ca­ri­nės Ru­si­jos pa­mink­lus ir šio­je aikš­tė­je sto­vė­ju­sį Le­ni­no pa­mink­lą. To­kio, ku­ris ab­sor­buo­ja vi­są aikš­tės erd­vę, pri­me­ta sa­vo rūs­ty­bę, di­dy­bę ir mus, lais­vus žmo­nes, pri­ver­čia lenk­tis, kaž­ką gar­bin­ti ir ver­gau­ti mo­nu­men­tams.

Yra XXI am­žius ir vie­šo­sios erd­vės vi­siš­kai ki­taip su­pran­ta­mos, ir žmo­gus ki­taip su­pran­ta­mas. Džiaug­tis sa­vo lais­ve, ne­prik­lau­so­my­be ga­li­ma ir ki­to­kio­mis for­mo­mis. To­dėl šiaip ne taip bu­vo įveik­ta ta Vy­čio ini­cia­ty­va ir su­reng­tas ki­tas kon­kur­sas. Pa­tys prie to pri­si­dė­jo­me.

Ki­ta ver­tus, Lie­tu­vo­je nė­ra nė vie­no skulp­to­riaus, ku­ris iš­ma­ny­tų ele­men­ta­rią ark­lio, žir­go ana­to­mi­ją ir su­ge­bė­tų su­kur­ti adek­va­čia rai­te­lio skulp­tū­rą. Čia ga­lė­jo bū­ti tik siau­bin­ga pa­ro­di­ja rai­te­lio skulp­tū­rų, ku­rios sto­vi kiek­vie­na­me Ita­li­jos mies­te. Tuš­čia­vi­du­ris barš­ka­las, ku­ris nei plas­tiš­kai, nei dar kaip nors ne­ga­li bū­ti il­ga­la­lai­kis. Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio da­tai ku­ria­mas, o liks rū­di­jan­tis, vie­na­lai­kis ir su pa­se­nu­sia plas­ti­ka.

Šiuo at­ve­ju ge­riau te­bū­nie pa­pras­tas me­dis, žo­lė ar pra­skren­dan­čio paukš­čio gies­mė ne­gu to­kia mū­sų ini­cia­ty­va.

Lu­kiš­kių aikš­tė bu­vo tur­gaus aikš­tė, o ją rep­re­zen­ta­ci­ne pa­da­rė so­vie­ti­nė val­džia, pa­sta­čiu­si Le­ni­no pa­mink­lą. Da­bar yra no­ras vie­ną mo­nu­men­tą pa­keis­ti ki­tu, o ta aikš­tė ga­li tu­rė­ti ir vi­siš­kai ki­tą funk­ci­ją.

Ko­dėl vis nė­ra su­ta­ri­mo? Su­ta­ri­mas yra, kai yra au­to­ri­ta­ri­nė vi­suo­me­nė. Kai yra tota­li­ta­riz­mas, ta­da at­si­ran­da ir mo­nu­men­tai.

De­mok­ra­ti­nė vi­suo­me­nė jau sa­vo prie­lai­do­se yra skir­tin­ga, įvai­rių so­cia­li­nių gru­pių su sa­vo ver­ty­bė­mis. De­mok­ra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je ne­ga­li bū­ti ap­jun­gian­čių mo­nu­men­tų – skir­tin­gos vie­šo­sios erd­vės yra skir­tos skir­tin­giems po­rei­kiams. Bet vi­sų pir­ma yra pa­gar­ba skir­tin­giems sko­niams, es­te­ti­kai, su­pra­ti­mui.

Kai vie­na gru­pė pri­me­ta ki­tai sa­vo su­pra­ti­mą, neiš­ven­gia­mai ky­la konf­lik­tas.

Rei­kia įver­tin­ti, kad mes gy­ve­na­me de­mok­ra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je kas­dien vyks­ta gin­čas, at­vi­ra dis­ku­si­ja. Ne­bi­jo­ki­me dis­ku­si­jos, džiau­ki­mės, kad ga­li­me dis­ku­tuo­ti. Ki­taip bū­tų mir­ti­na ty­la.

Vil­nius ro­do tik ato­trū­kį nuo Lie­tu­vos

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ, kon­cer­ti­nės įstai­gos Šiau­lių vals­ty­bi­nio ka­me­ri­nio cho­ro „Po­li­fo­ni­ja“ va­do­vė:

– Vil­nius tu­ri tai, ką jis no­ri tu­rė­ti. Jis tu­ri „len­ciū­gė­lį“ po til­tu virš Ne­ries, tu­ri „vamz­dį“, da­bar tu­rės aikš­tė­je kal­niu­ką šu­nims ve­džio­ti, vai­kams žais­ti. Jis to­kius da­ly­kus ren­ka­si – to­kie da­bar­ti­niai šio mies­to prio­ri­te­tai.

Man, kaip re­gio­no gy­ven­to­jai, vi­sai vis tiek, ką jie to­je aikš­tė­je sta­tys. Nu­va­žiuo­ju į Vil­nių daž­nai, bet į tą aikš­tę nei­nu. Praei­nu tik pro Teat­ro ir mu­zi­kos aka­de­mi­ją, pro pa­sta­tą, ant ku­rio sie­nos įam­žin­tos KGB nu­kan­kin­tų žmo­nių pa­var­dės – tai ma­ne la­bai vei­kia. O aikš­tė – nie­kaip ne­vei­kia.

Jei­gu pro­vin­ci­jos žmo­gus at­va­žiuo­ja į Vil­nių, tai pa­pras­tai at­va­žiuo­ja į San­ta­ros kli­ni­kas iš­girs­ti, kad jam jau ket­vir­ta sta­di­ja ir nie­ko ne­be­ga­li­ma pa­da­ry­ti, kad vis­kas pa­vė­luo­ta. Žmo­gus ty­li nu­del­bęs akis ir ne­drįs­ta pa­sa­ky­ti, kad pa­vė­luo­ta dėl to, jog pro­vin­ci­jo­je ge­rų dak­ta­rų ne­li­ko, o ir prie vi­du­ti­nio ne­la­bai priei­ti pa­vyks­ta.

Pro­vin­ci­jos žmo­gus iki tos aikš­tės nė ne­nuei­na, ir iki ka­vi­nės ne­nuei­na, nes ten pa­val­gy­ti kai­nuos tiek, kiek sa­vo kai­me pa­val­gy­ti sa­vai­tę. Jis – tik į San­ta­riš­kes ir at­gal į trau­ki­nį ar au­to­bu­są na­mo –  lauk­ti sa­vo pa­bai­gos. Tai koks skir­tu­mas tiems žmo­nėms, ką ten Vil­nius tu­rės?

Bet jei­gu fi­ni­šo tie­sio­jo­je li­ko Vy­tis ir bun­ke­ris, tai gal rei­kė­jo rink­tis Vy­tį? At­vi­rai kal­bant, man tas ba­ro­ki­nis ark­lys nė­ra gra­žus, bet tai nors kaž­koks sim­bo­lis. O tas bun­ke­ris – nė ne bun­ke­ris – kaž­ko­kia kal­ve­lė vai­kams su ro­gė­mis va­ži­nė­ti žie­mą.

Ar kas po dve­jų me­tų be­pri­si­mins, kad tai yra lais­vės ko­vų sim­bo­lis?

Taip sa­vo ran­ko­mis – pa­čių lie­tu­vių ran­ko­mis – yra su­nai­ki­na­ma tau­tos at­min­tis, iš­mu­ša­mas ak­muo ir lie­ka sky­lė. O kai vals­ty­bės pa­ma­tuo­se lie­ka sky­lė, tai per ją į vals­ty­bės pa­sta­tą lan­džio­ja kas tik no­ri.

Man rū­pi ne Vil­nius ir ne aikš­tė – pa­čios Lie­tu­vos iden­ti­te­tas. Mums iš po ko­jų iš­mu­ši­nė­ja pa­čią Lie­tu­vą vi­so­se sri­ty­se. Juk jau iš bran­dos eg­za­mi­nų brau­kia­ma lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, lie­tu­vių kal­ba men­ki­ni­ma.

Vil­nius per švies­me­čius ati­trū­kęs nuo rea­laus gy­ve­ni­mo. Yra ten ge­ro me­no, ge­rų da­ly­kų, bet tai, ką da­ro su vie­šo­sio­mis erd­vė­mis, ką da­bar vi­siems trans­liuo­ja, kaip po­zi­cio­nuo­ja lais­vės su­pra­ti­mą, tai ro­do tik ato­trū­kį nuo vi­sos Lie­tu­vos, nuo sa­vo že­mės.

Tau­ta už Vy­tį, tai ko­dėl ne­da­ro­me?

Ar­chi­tek­tas Vy­te­nis RU­DO­KAS, ku­ris kū­rė rep­re­zen­ta­ci­nės Šiau­lių mies­to Pri­si­kė­li­mo aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą:

– Esu iš prin­ci­po pik­tas dėl to, kas vyks­ta su Lu­kiš­kių aikš­te. Klau­si­mą ki­taip kel­čiau, ar vals­ty­bei rei­kia rep­re­zen­ta­ci­nės aikš­tės ir vals­ty­bi­nio lyg­mens pa­mink­lo vi­sų kar­tų ko­vo­to­jams už Lie­tu­vos lais­vę at­min­ti?

Vi­sos val­džios ža­dė­jo sta­ty­ti to­kį pa­mink­lą, bet kuo to­liau, tuo la­biau nuo jo tols­ta.

Kon­kur­sas su­žlug­dy­tas są­mo­nin­gai – po­teks­tė vi­sai aiš­ki, kad ne­bū­tų nei rep­re­zen­ta­ci­nės aikš­tės, nei pa­mink­lo, o bū­tų vi­sai kas ki­ta. Tuo jau­nu skulp­to­riu­mi, ku­ris pa­siū­lė bun­ke­rį, tik pa­si­nau­do­ta.

Vis­kas da­ro­ma, kad bū­tų su­nai­kin­tas vals­ty­bės sta­tu­sas, vals­ty­bės prie­vo­lė įam­žin­ti ko­vo­to­jų už lais­vę at­mi­ni­mą, ati­duo­ti pa­gar­bą tiems, ku­rie dar gy­vi. Tas įsi­pa­rei­go­ji­mas ne­vyk­do­mas ir bė­ga­ma nuo jo.

Vy­tis bu­vo ku­ria­mas iš apa­čios, ta pi­lie­ti­nė ini­cia­ty­va bu­vo kaip vie­nin­te­lis šan­sas išei­ti iš tos si­tua­ci­jos, bet ir jį su­ge­bė­jo su­nai­kin­ti.

Rep­re­zen­ta­ci­nės aikš­tės su­tvar­ky­mas įvar­dy­tas ko­mu­na­li­niu už­da­vi­niu, ir su­tvar­kė – įren­gė ta­ke­lius. O kur vals­ty­bi­nio lyg­mens nu­ro­dy­mai? Aikš­tė jau ne vi­sa­ver­tė – tai skve­ras, o ne aikš­tė, į ku­rią vi­sa tau­ta atei­tų. Aikš­tės sta­tu­sas jau de­val­vuo­tas.

At­sa­ky­ki­me pir­miau­sia į klau­si­mą, kas yra tos aikš­tės už­sa­ko­vas? Sa­vi­val­dy­bė, ša­lies val­džia ar tau­ta? At­kur­ki­me hie­rar­chi­ją. Jei­gu tau­ta sa­ko, mes no­ri­me Vy­čio, Vy­čio pa­ra­mos fon­das lai­ku iš­kė­lė tą idė­ją, Sei­mas pri­ta­rė, tai ko­dėl da­bar dar gin­či­ja­mės ir ne­da­ro­me?

Ko­dėl gin­či­ja­mės ne dėl to, koks Vy­tis rei­ka­lin­gas, o ko­dėl jo rei­kia – ko­dėl vėl esa­me su­grą­ži­na­mi į pra­džią, kai tau­ta se­niai nu­bal­sa­vo už Vy­tį?

Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je taip pat tu­ri iš­kil­ti pa­mink­las ko­vo­to­jams už lais­vę. Ma­nau, jog pir­miau­sia rei­kia su­for­mu­luo­ti už­da­vi­nį, ko no­ri­me iš to pa­mink­lo? Kai kal­ba­me tik apie pa­slau­gos pir­ki­mą, kai sa­ko­me atei­ki­te ir pa­sa­ky­ki­te, ko­kio pa­mink­lo rei­kia, tai nie­ko ir ne­tu­ri­me.

„Lais­vės bū­viu ge­riau rū­pin­ki­mės“

Šiau­lie­tis skulp­to­rius Gin­tau­tas LU­KO­ŠAI­TIS:

– Vy­tis vi­sų pir­ma yra ženk­las, o ženk­las vi­sa­da yra plokš­tu­mi­nis, ne­kin­tan­tis da­ly­kas. Čia ir yra Vy­čio skulp­tū­ros idė­jos silp­no­ji vie­ta.

Kai ark­lį pa­da­rai tu­ri­niu, tai jau ne­bė­ra Vy­tis. Skulp­tū­ra yra ma­to­ma vi­sais ra­kur­sais ir nea­ti­tin­ka vals­ty­bės her­bo, vals­ty­bės ženk­lo kon­tū­ro.

Ne­pa­si­žiū­rė­ta ati­džiai į tai, kas yra Vy­tis? To­dėl da­bar jau kal­ba­ma apie Lais­vės ka­rį. Jei­gu jis at­si­stos aikš­tė­je, tai bus rai­te­lis su ka­la­vi­ju, bet ne Vy­tis. Au­to­riai pa­tys neiš­siaiš­ki­no, ką jie da­ro.

Ne­kal­bu apie tai, ge­ra ar blo­ga skulp­tū­ra, bet pa­ti idė­ja silp­na. Nors yra ir ki­tų jos va­rian­tų, ku­riuo­se nė­ra to­kio na­tū­ra­liz­mo. Tas na­tū­ra­lis­ti­nis ark­lys man nie­kaip neį­si­pai­šo į aikš­tės erd­vę. Skulp­tū­rą pa­da­ry­ti rei­kė­tų kaip aukš­čiau­sio skam­be­sio ope­rą, o nė­ra tos aukš­čiau­sio­sios ope­ros.

Bet ir bun­ke­rio idė­ja man ne iki ga­lo aiš­ki.

Kad pe­ša­mės, na­tū­ra­lu. Sa­ko: „Tau­ta ma­no“. Bet tau­ta su­si­de­da iš įvai­rių žmo­nių, ir ta­da pra­de­da­me aiš­kin­tis, kas dau­giau Tė­vy­nę my­li? Kas dau­giau rė­kia, tas ir gir­di­mas. Vie­ta yra tar­si vie­na, vi­si mo­kes­čius mo­ka­me, tai ko­dėl už ma­no mo­kes­čius tu­rė­tų sto­vė­ti pa­mink­las, ku­ris man ne­pa­tin­ka?

Kai bu­vo ka­ra­liai, tai nu­spręs­da­vo, ką to­kio­se rep­re­zen­ta­ci­nė­se vie­to­se sta­ty­ti, ir nie­kas ne­si­gin­či­jo, nes ka­ra­lius iš Die­vo. Kai yra de­mok­ra­ti­nė vals­ty­bė ir tu­ri­me sta­ty­ti vie­ni­jan­čius ob­jek­tus, tai tie pa­mink­lai tam­pa ne­be pa­mink­lais, o bė­da.

Gal ge­riau pa­čia lais­ve, kaip gy­ve­ni­mo bū­viu, la­biau rū­pin­ki­mės. Bė­da – ne pa­mink­las, ku­ris at­sistos ar neat­sis­tos aikš­tė­je, bė­da – kad mi­li­jo­nas žmo­nių iš­va­žia­vo iš Lie­tu­vos.

O pa­mink­lą pa­li­ki­me atei­nan­čiai kar­tai. Gal po dvi­de­šimt me­tų at­si­ras ge­nia­lus me­ni­nin­kas, ku­ris pa­siū­lys idė­ją, tin­kan­čią vi­siems.