
Naujausios
A. Adomaitis: Nereikia lįsti į bunkerį
„Šiaulių kraštas“ tęsia diskusiją, kaip turėtų būti sutvarkyta pagrindinė Lietuvos, o ne tik Vilniau Lukiškių aikštė, kaip ją įprasminti.
Akmenėje gyvenantis tapytojas, skulptorius, medžio drožėjas Antanas ADOMAITIS žinomas kaip šio gimtojo miestelio puošėjas. Jis yra siūlęs Naujosios Akmenės, Papilės viešųjų erdvių sutvakymo vizijas, turi ir šalies sostinei idėją. Būtent nuo jos akmeniškis pradėjo pokalbį, paklaustas, ar Lukiškių aikštėje reikalingas Vytis ar koks kitas akcentas, pavyzdžiui, bunkeris.
– Iš tikrųjų turiu savo pasiūlymą, esu išsiuntęs į Vilnių. Tik ne į patį Lukiškių aikštės sutvarkymo idėjų konkursą, o atsiliepęs į kvietimą teikti „Idėją – Lietuvai“.
Suvokdamas, kad Lietuvos sostinės aikštė turi atrodyti labai lietuviškai. Pradedant nuo mūsų tautos, valstybės formavimosi pradžios ir tęsiant iki šių dienų.
Iš dabartinių architektų darbų vienintelis Vytis yra kiek arčiau mano supratimo. Atskleidžiamas kovingumas. Bet tai tik vienas aspektas, o neišryškinama visa tautinė dvasia.
Labiau pritarčiau, kad Lukiškių aikštėje stovėtų Vytis, bet tik iš bėdos. Tuo tarpu bunkeris – būtų tragedija.
Jau dvidešimt septinti metai nepriklausomybės laike gyvename, kai turime formuoti ir kelti jos dvasią, o ne savo dvasią sukišti į bunkerį. Negali būti nė minties. Valstybės augimo laike nereikia bunkerių. Jei į juos sulįsime ir širdimi. Galime pereiti į susigūžimo susitraukimo būseną, o to galbūt norėtų koks okupantas.
Net jei perkeltine prasme aiškintume bunkerio prasmę Lukiškėse, tai pripažindami, kad dar neesame išsivadavę iš sovietinės dvasios: biurokratizmo, neteisybės. To išsigandę ir tūnome tame bunkeryje. Lyg slepiamės nuo valdininkų, biurokratų apgaudinėjimų ir vagysčių. Tad prie bunkerio derėtų pakabinti lentelę: „Dar mes slepiamės nuo sovietizmo“.
Tad man bunkeris visiškai nepriimtinas, nes nesu iš besislepiančių. Tik tiek, kad piešiu paveikslus ir neinu kariauti.
Tad nei Vytis, nei bunkeris netinka Vilniaus centrinėje aikštėje. Reikia surasti gilesnių prasmių. Nebūtinai karinių, agresyvių. Juk visai netoli stovi paminklas Gediminui. Su pasikartojančiu skulptūriniu elementu – arklys. Ir kardas, vienur nuleistas, kitur būtų pakeltas. Taip tauta gyvename kaip kančioje, kaip pasipriešinime. Nėra viltingų simbolių. O kur tautos atgimimo simboliai? Jie turi būti.
Kaip aš juos siūlau pateikti? Pradėkime iš tolo. Yra toks vardas Lietuvonis. Senovės lietuvių mitologijoje – tai dievas, teikiantis lietų. Nors yra ne viena Lietuvos vardo kilmės versijų, tačiau man labiau atrodo, kad nuo dievaičio vardo. Tai kodėl to dievaičio simbolio negalima pastatyti Lukiškėse. Savo piešinyje pavaizdavau Lietuvonį didelį – tokį kaip fontaną. Galingas skulptūros pavidalo, bet ažūrinis, tad gana lengvas. Simbolizuotų lietų, nes fontanas nuolat veiktų. Lašų dulksnoje galima teikti visokias projekcijas.
Lietuvonio aplinkoje galimi ir kiti tautos dvasią atskleidžiantys akcentai. Vytis galėtų figūruoti vos ne centrinėje vietoje, bet kitokių gabaritų ir kitaip pavaizduotas.
Bet negali būti bunkerio. Jis tik žemintų mūsų tautos atgimimą. Nebeturime lįsti į bunkerį. Tuo labiau, kai nėra jokios fizinės agresijos.
Užrašė Vytautas Ruškys
Vytauto RUŠKIO nuotr.