J. Ivanauskas: Iš medžių persikėlėme į žemines

NUO­MO­NĖ

J. Iva­naus­kas: Iš me­džių per­si­kė­lė­me į že­mi­nes

„Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­ją, kaip tu­rė­tų bū­ti su­tvar­ky­ta pa­grin­di­nė Lie­tu­vos, ne tik Vil­niaus Lu­kiš­kių aikš­tė, kaip ją įpras­min­ti.

Jo­niš­ky­je gy­ve­nan­tis Žiem­ga­los kraš­to poe­tas, „Žiemgalos–Aukštaičių“ drau­gi­jos val­dy­bos, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių są­jun­gos na­rys Jo­nas IVA­NAUS­KAS ži­no­mas sa­vo kraš­tui ir žy­mioms as­me­ny­bėms su­kur­to­mis ei­lė­mis. Dau­ge­lio poe­zi­jos kny­gų au­to­rius ma­no, kad vi­sai Lie­tu­vai svar­bią Lu­kiš­kių aikš­tę, jei­gu ne­su­ge­ba­ma nor­ma­liai su­tar­ti ir at­si­žvelg­ti į tau­tos nuo­mo­nę, ge­riau pa­lik­ti to­kią, ko­kia yra, be pa­pil­do­mų ak­cen­tų.

– Ką ma­no­te apie kon­kur­są lai­mė­ju­sį Lu­kiš­kių aikš­tės me­mo­ria­lo pro­jek­tą? Ar jis ver­tas sto­vė­ti sos­ti­nės rep­re­zen­ta­ci­nė­je aikš­tė­je? Ir ką jis by­los at­va­žiuo­jan­tiems iš ki­tų mies­tų ar­ba ir už­sie­nio sve­čiams?

– Ši­tas bun­ke­ris ar­ba že­mi­nė Lie­tu­vos at­kū­ri­mo 100-me­čio ju­bi­lie­jui – tar­si ženk­las, kad lie­tu­vių tau­ta gy­ve­na že­mi­nė­se, to­dėl ga­li­ma ir kal­bą, ir tau­tos tra­di­ci­jas nai­kin­ti. Liūd­niau­sia, kad mes, pa­sku­ti­niai pa­go­ny­bės mo­hi­ka­nai XII–XIV am­žiaus eu­ro­pie­čių jau­se­no­je ir sam­pra­to­je bu­vo­me tar­si lau­ki­niai, gy­ve­nę me­džiuo­se. O štai, po ke­lių šimt­me­čių per­si­kė­lė­me į že­mi­nes. Tą ir ga­lė­tų by­lo­ti me­mo­ria­las iš už­sie­nio at­vy­ku­siems žmo­nėms.

– Ar Vy­čio pa­si­rin­ki­mas bū­tų ge­res­nis va­rian­tas? Gal ap­skri­tai ma­to­te kaž­ko­kį ki­tą sim­bo­lį, ku­ris vi­siems tik­tų?

– Ma­ny­čiau, kad, iš­sky­rus Vy­tį, iš pa­teik­tų pro­jek­tų Lu­kiš­kių aikš­tei ne­tin­ka nė vie­nas. Bet, ka­dan­gi Vy­čio pro­jek­tą nu­pir­ko Kau­no mies­tas, Vil­nius li­ko prie su­ski­lu­sios gel­dos – bun­ke­rio, ku­rio ap­lin­ko­je jau anks­čiau „Šiau­lių kraš­te“ pa­si­sa­kiu­sių­jų bu­vo pa­siū­ly­ta ve­džio­ti šu­nis ir vai­kus. Vil­nius – ne Kau­nas, jo gy­ven­to­jai mąs­to ki­taip.

– O gal Lu­kiš­kių aikš­tė­je ne­sta­ty­ti nie­ko? Ar bū­ti­nai vi­sur tu­ri bū­ti me­mo­ria­lų, skulp­tū­rų?

– Šiuo at­ve­ju, tai ir bū­tų ge­riau­sias va­rian­tas – aikš­tę pa­lik­ti to­kią, ko­kia ji yra, ypač kai prie­šais ją sto­vi bu­vę KGB rū­mai, o ant sie­nų iš­ra­šy­tos nu­kan­kin­tų­jų pa­var­dės pri­ver­čia stab­te­lė­ti ir su­si­mąs­ty­ti apie vie­ną iš liūd­niau­sių Lie­tu­vos is­to­ri­jos lai­ko­tar­pių. Ten kon­cent­ruo­ja­si praei­vių dė­me­sys.

– Ar pro­vin­ci­jos žmo­nėms rū­pi, kas ten Vil­niu­je bus ar ne­bus pa­sta­ty­ta?

– Man as­me­niš­kai rū­pi, nes Lie­tu­va tu­rė­tų at­skleis­ti sa­vo ta­pa­ty­bę per bend­rą­sias erd­ves, į ku­rias su pa­si­di­džia­vi­mu ga­lė­čiau nu­si­ves­ti sve­čią iš už­sie­nio.

Pats nu­vy­kęs į Vil­nių vi­sa­da praei­nu Ge­di­mi­no pro­spek­tu, ta pa­čia Lu­kiš­kių aikš­te, ap­lan­kau Ka­ted­ros aikš­tę, Ge­di­mi­no pi­lį. Ma­no marš­ru­tas su­ka­si mies­to cent­re.

– O gal vals­ty­bės šimt­me­čiui reik­tų ko­kios skulp­tū­ros Jo­niš­ky­je?

– Jei sos­ti­nė­je per ket­vir­tį am­žiaus ne­su­ge­bė­ta su­tvar­ky­ti Lu­kiš­kių aikš­tės, tai Jo­niš­kiui pri­reik­tų, ko ge­ro, vi­so šim­to me­tų. Jau kaip pa­vyz­dį tu­ri­me il­gus me­tus sta­to­mą ir ne­pas­ta­to­mą me­mo­ria­lą Sau­lės mū­šio vie­to­je Jau­niū­nų kai­me.

Kal­bi­no Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

Lo­re­tos RIPS­KY­TĖS nuo­tr.