Vyčio aikštė – kiekviename mieste

Vy­čio aikš­tė – kiek­vie­na­me mies­te

„Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­ją, kaip tu­rė­tų bū­ti su­tvar­ky­ta pa­grin­di­nė Lie­tu­vos, o ne tik Vil­niaus Lu­kiš­kių aikš­tė, kaip ją įpras­min­ti.

Al­vy­das TA­MO­ŠIŪ­NAS, kraš­to­ty­ri­nin­kas, kraš­to is­to­ri­ja ir ypač 1919 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vo­mis be­si­do­min­tis rad­vi­liš­kie­tis, ap­do­va­no­tas už kraš­to­ty­ri­nės me­džia­gos sklai­dą, daž­nas ra­jo­ne lei­džia­mo kul­tū­ros ir is­to­ri­jos žur­na­lo „Rad­vi­liš­kio kraš­tas“ pub­li­ka­ci­jų au­to­rius.

Ar­ši dis­ku­si­ja, ki­lu­si dėl Vy­čio Lu­kiš­kių aikš­tė­je, dar kar­tą pa­de­monst­ruo­ja, kad se­niai praei­ty­je ki­lę sim­bo­liai te­be­vai­di­na mil­ži­niš­ką vaidmenį mū­sų da­bar­ti­nia­me gy­ve­ni­me.

Kai kas sa­ko, kad Vy­tis yra per daug to­li­ma praei­tis ir ma­žai ži­no­ma is­to­ri­ja.

Tie, kas taip sa­ko, ko ge­ro, ne­sup­ran­ta, kas ap­skri­tai yra is­to­ri­ja ir ko­kia jos pa­skir­tis.

O juk iš prin­ci­po is­to­ri­ja nė­ra moks­las apie praei­tį. Tai yra moks­las apie tai, kaip praei­tis su­pran­ta­ma, ana­li­zuo­ja­ma, in­terp­re­tuo­ja­ma mū­sų lai­kais ir kaip per tuos ver­ti­ni­mus pa­siek­ti nau­jų tiks­lų atei­ty­je.

Vy­tis yra rak­tas į mū­sų iden­ti­te­tą ir sa­vas­tį. Su šiuo sim­bo­liu mū­sų tė­vai, se­ne­liai ir pro­tė­viai ko­vo­jo vi­sais lai­kais. Ir ti­kiu, kad bū­tent šis sim­bo­lis vie­ni­jo ir pa­lai­kė tuos, ku­rie ko­vo­jo už mū­sų atei­tį.

Taip, da­bar Vy­tis dau­giau yra sim­bo­lis ant is­to­ri­nės vė­lia­vos. Bet juk kaž­ka­da la­bai se­niai pir­ma­jam au­to­riui ir ki­lo min­tis pa­tal­pin­ti ant rau­do­no au­dek­lo kaž­ko­kio­mis įkve­pian­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis pa­ma­ty­tą lie­tu­vių rai­te­lį, šuo­liuo­jan­tį ant žir­go.

Ir mums da­bar skulp­tū­ros au­to­rius su­da­ro ga­li­my­bę tą rai­te­lį pa­ma­ty­ti.

Ste­bint dis­ku­si­ją, man ne­tgi ki­lo min­tis: ko­dėl kiek­vie­na­me mies­te ir mies­te­ly­je neį­ren­gus kad ir ne­di­de­lės Vy­čio aikš­tės, kad ir su sim­bo­li­niu Vy­čio mo­nu­men­tu?

At­vyks­ti į ne­pa­žįs­ta­mą mies­tą ir pra­de­di ap­žiū­rė­ti jį nuo vie­ti­nės Vy­čio aikš­tės... Tai ga­lė­tų bū­ti nau­ja idė­ja Lie­tu­vai!

Už­ra­šė Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

As­me­ni­nė nuo­tr.