Darbo prasmė padėti žmonėms

Dar­bo pra­smė pa­dė­ti žmo­nėms

Kel­mės bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­jų cent­ro slau­gy­to­ja Ro­ma Kuo­rie­nė, jau 25 me­tus va­ži­nė­jan­ti dirb­ti į Šal­te­nių kai­mo me­di­ci­nos punk­tą, sa­ko, jog kai­mai kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę, gra­žė­ja, žmo­nės vis la­biau rū­pi­na­si sa­vo svei­ka­ta, po tru­pu­tį dau­gė­ja jau­nų šei­mų ir gims­tan­čių kū­di­kių.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Gy­do ir ga­li­my­bė iš­si­kal­bė­ti

Šal­te­nių me­di­ci­nos punk­tas įsi­kū­ręs bu­vu­sio­je Šal­te­nių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­ri bu­vo už­da­ry­ta prieš ke­le­rius me­tus. Dar­bo są­ly­gos ge­ros. Pa­tal­pos su­re­mon­tuo­tos. Ga­li­ma kur­ti kros­nį ar­ba pa­si­šildy­ti elekt­ri­niu šil­dy­tu­vu.

Bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Ro­ma Kuo­rie­nė čia kas­dien pra­lei­džia pu­sę dar­bo die­nos – nuo aš­tuo­nių ry­to iki vi­dur­die­nio. Me­di­ci­nos punk­te slau­gy­to­ja prii­ma vi­du­ti­niš­kai po še­šis pa­cien­tus.

Daž­niau­sia pa­si­kon­sul­tuo­ti ar­ba nu­si­pirk­ti vais­tų į me­di­ci­nos punk­tą atei­na vy­res­nio am­žiaus žmo­nės. Jie šian­die­ni­niuo­se kai­muo­se do­mi­nuo­ja. Dau­ge­lį kan­ki­na hi­per­to­ni­nė li­ga, aukš­tas krau­jos­pū­dis.

Ne vie­nam aiš­kiai ma­to­mi dep­re­si­jos po­žy­miai. Žmo­nės skun­džia­si ne­mi­ga, pa­di­dė­ju­siu jaut­ru­mu. Ypač da­bar, kai taip trūks­ta švie­sos ir pa­čios trum­piau­sios die­nos. Me­di­kė pa­ta­ria pa­var­to­ti leng­vų žo­le­lių pre­pa­ra­tų.

Kar­tais pa­cien­tui pa­de­da ir po­kal­bis su fel­če­re – taip kai­mo gy­ven­to­jai dar te­be­va­di­na kai­mo dak­ta­rė­les. Nes vie­ni­ši, vai­kus į emig­ra­ci­ją iš­lei­dę, o ant­rą­sias pu­ses Ana­pi­lin jau iš­ly­dė­ję žmo­nės ne­tu­ri su kuo iš­si­šne­kė­ti. Da­bar ir kai­me dau­ge­lis gy­ve­na už­da­rai, mie­liau bend­rau­ja su te­le­vi­zo­riu­mi ne­gu su kai­my­nais. O žmo­nėms rei­kia, kad kas nors bent iš­klau­sy­tų, pa­tar­tų ki­taip pa­žvelg­ti į si­tua­ci­ją.

Atei­na ir jau­nes­nių žmo­nių su­si­leis­ti vais­tų, per­si­riš­ti žaiz­dų, pa­si­kon­sul­tuo­ti dėl jų pa­čių ar­ba vai­kų ne­ga­la­vi­mų.

Nuo Švil­piš­kės iki Ūbe­siu­kų

R. Kuo­rie­nės ap­tar­nau­ja­ma te­ri­to­ri­ja – pla­ti. Nuo Švil­piš­kės kal­no, ku­ris yra Kel­mės apy­lin­kių se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je, iki Ūbe­siu­kų kai­mo, ku­ris pri­klau­so jau ki­tai – Šau­kė­nų se­niū­ni­jai.

Į šią te­ri­to­ri­ją įei­na apie 30 kai­mų. Kai prieš 25 me­tus me­di­kė pra­dė­jo dirb­ti, be­veik kiek­vie­na­me kai­me ir kiek­vie­nais me­tais bū­da­vo nau­ja­gi­mių. Per me­tus gim­da­vo bent po 20 kū­di­kių. Vė­liau si­tua­ci­ja blo­gė­jo ir blo­gė­jo, kol nau­ja­gi­mių, pa­ly­gin­ti su dar­bo pra­džia, su­ma­žė­jo net de­šimt kar­tų.

Da­bar, pa­sak po­nios Ro­mos, kai­mas šiek tiek at­si­gau­na. Šal­te­niai – prie­mies­tis, vos de­šimt ki­lo­met­rų nuo Kel­mės. Be to, prie ge­ro ke­lio. To­dėl čia dau­gė­ja jau­nų šei­mų. Jos per­ka iš­tuš­tė­ju­sias so­dy­bas, jas re­no­vuo­ja, pa­ver­čia mo­der­niais gy­ve­na­mai­siais na­mais, čia ku­ria­si ir gim­do vai­kus.

Šiuo me­tu kai­me – apie 30 iki­mo­kyk­li­nu­kų. Ne­ma­žai ir mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų. Kaip ty­čia jų pra­dė­jo dau­gė­ti tuo­met, kai už­da­rė mo­kyk­lą.

„Ma­no ap­tar­nau­ja­ma­me kraš­te vis­kas kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę, – pa­sa­ko­ja me­di­kė. – Anks­čiau kai­muo­se ma­ty­da­vau dau­giau skur­do, gir­ta­vi­mo, ap­si­lei­di­mo. Ne­pa­sa­ky­čiau, jog šie da­ly­kai da­bar vi­siš­kai iš­ny­ko. Pa­si­tai­ko vis­ko: ir blu­sų, ir utė­lių, ir glin­dų, ir ap­si­lei­di­mo bei ne­tvar­kos. Ta­čiau tai tik pa­vie­niai at­ve­jai.“

Iki vi­dur­die­nio bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja dir­ba me­di­ci­nos punk­te. Po­pie­ti­nis lai­kas skir­tas pat­ro­na­žui. Ji lan­ko šei­mas, ku­rio­se ką tik gi­mė kū­di­kiai, ku­rios au­gi­na ma­žus vai­kus. Kai­mo me­di­kės pa­rei­ga – kartkartėmis ap­lan­ky­ti neį­ga­liuo­sius, na­muo­se slau­go­mus li­go­nius, grį­žu­sius iš li­go­ni­nės žmo­nes, tad dar­bo ne­trūks­ta.

Anks­čiau kai­mo me­di­kėms skir­da­vo dvi­ra­čius. Ta­čiau jais ap­suk­ti pla­čias te­ri­to­ri­jas ne­bu­vo leng­va. Da­bar po­nia Ro­ma pas li­go­nius va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liu.

Iš teis­mo – į me­di­ci­nos punk­tą

R. Kuo­rie­nė džiau­gia­si tu­rė­da­ma vi­są bend­ruo­me­nės slau­gy­to­jos eta­tą. Tad dar ap­si­mo­ka va­ži­nė­ti dar­buo­tis iš Kel­mės į kai­mą. Me­di­kę ža­vi ir ki­ta jos dar­bo pu­sė – ga­li­my­bė pa­dė­ti žmo­nėms.

Apie to­kį dar­bą sva­jo­jo nuo pat vai­ky­tės. Ta­čiau pui­kiais pa­žy­miais bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą sua­be­jo­jo – gal stu­di­juo­ti tei­sę. Kad su­pras­tų, ko iš tik­rų­jų no­ri, me­tus pa­dir­bė­jo po­sė­džių sek­re­to­re teis­me. Po šios pa­tir­ties vis ­dėl­to nu­spren­dė, jog jos pa­šau­ki­mas me­di­ci­na.

Bai­gė Šiau­lių me­di­ci­nos mo­kyk­lą. O vė­liau, jau dirb­da­ma, su­kū­ru­si šei­mą ir au­gin­da­ma vai­kus, bai­gė vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­ly­bę Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog bu­vo la­bai sun­ku au­gin­ti duk­ras, dirb­ti ir dar mo­ky­tis. Ta­čiau sva­jo­nė to­bu­lė­ti pa­čiai, dau­giau ži­no­ti ir dau­giau pa­tar­ti žmo­nėms su­tei­kė stip­ry­bės.

„Man la­biau­siai pa­tin­ka pro­fi­lak­ti­ka. No­riu pa­dė­ti žmo­nėms ne­su­sirg­ti, kuo il­ges­nį sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ką pra­leis­ti svei­kiems, ne­ka­muo­ja­miems skaus­mų ar ki­to­kių ne­ga­la­vi­mų. Sva­jo­ju ka­da nors gau­ti dar­bo Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­re“, – vi­lia­si me­di­kė.

Ji džiau­gia­si, kad Šal­te­niuo­se yra cuk­raus ir cho­les­te­ro­lio krau­jy­je ma­ta­vi­mo apa­ra­tai. Vie­tos gy­ven­to­jai, nie­kur ne­va­žiuo­da­mi, ga­li pa­si­tik­rin­ti, ar cuk­rus ir cho­les­te­ro­lis ne­vir­ši­ja leis­ti­nos nor­mos.

Au­to­rės nuo­tr.

Jau 25 me­tus Šal­te­nių me­di­ci­nos punk­te dir­ban­ti Ro­ma Kuo­rie­nė pri­pra­to prie šio kraš­to žmo­nių, kiek ga­lė­da­ma sten­gia­si jiems kas­dien pa­dė­ti.