Ar „profesionalų“ Vyriausybė dirba profesionaliai?

„Šiau­lių kraš­to“ dis­ku­si­ja

Ar „pro­fe­sio­na­lų“ Vy­riau­sy­bė dir­ba pro­fe­sio­na­liai?

Sau­liaus Skver­ne­lio va­do­vau­ja­ma Vy­riau­sy­bė dir­ba jau me­tus. Kaip jos dar­bą ver­ti­na vi­suo­me­nė? Ar lū­kes­čiai pa­si­tei­si­no, ar su­du­žo? Ar vyk­do­mi pa­ža­dai stab­dy­ti emig­ra­ci­ją, ma­žin­ti skur­dą ir so­cia­li­nę at­skir­tį? Vie­ni „Šiau­lių kraš­to“ dis­ku­si­jos da­ly­viai sa­ko nesi­ti­kė­ję di­de­lių per­mai­nų per me­tus, ki­ti ne­gai­lė­jo kri­ti­kos „pro­fe­sio­na­lų“ Vy­riau­sy­bei.

Vy­riau­sy­bei ten­ka di­de­lis pa­si­prie­ši­ni­mas

Do­na­tas MOR­KŪ­NAS, Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, po­li­to­lo­gas:

– „Pro­fe­sio­na­lų“ Vy­riau­sy­bės at­žvil­giu vi­sa­da bu­vau skep­tiš­kas jau vien dėl to, kad ši­toks for­ma­tas lyg ir nei­gia po­li­ti­kos pra­smę ir reikš­mę. Ma­ža ži­no­ti, kaip da­ry­ti, svar­bu ži­no­ti, ką da­ry­ti. Ir ne tik ži­no­ti, bet ir no­rė­ti tai da­ry­ti. Tai yra po­li­ti­ka. Ir jaus­ti bend­rą at­sa­ko­my­bę. Ne tik as­me­ni­nę, bet ir už sa­vo po­li­ti­nes pa­žiū­ras, po­li­ti­nę gru­pę, par­ti­ją, nes tai, kaip tu veik­si, lems ne tik ta­vo as­me­ni­nę atei­tį, bet ir tos po­li­ti­nės, idė­ji­nės pa­krai­pos, ku­ria tu ti­ki ir ku­rią re­mi.

Ši­tai at­si­sklei­džia ir da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės veik­lo­je. At­sa­ko­my­bės ne­dau­gė­ja Vy­riau­sy­bės, ki­tų da­bar­ti­nės dau­gu­mos ly­de­rių veik­lo­je. Veik­lių ir efek­ty­vių spren­di­mų taip pat ne­pa­dau­gė­jo, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Vy­riau­sy­bė­mis. Ta­čiau ver­ti­nant jų veik­lą iki da­bar, ne­no­rė­čiau bū­ti ir la­bai griež­tas. Tik­rai ne­ver­ti­nu nei­gia­mai bent jau dėl dvie­jų prie­žas­čių.

Pir­ma prie­žas­tis – jie pa­ju­di­no ir dek­la­ra­vo to­kias pro­ble­mas ir to­kius sie­kius, ku­rių nė vie­na Vy­riau­sy­bė iki tol ne­ka­bi­no, ne­ban­dė spręs­ti. Ži­no­ma, taip at­si­ti­ko ne tik dėl da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės ge­ros va­lios, bet ir dėl to, kad ša­lis ir tau­ta jau ga­lu­ti­nai „pri­si­rpo“, net „per­si­rpo“. Bet ku­riuo at­ve­ju jie ban­do spręs­ti, ir gal dėl to vi­suo­me­nės ak­ty­vu­mas iš­si­lie­ja rei­ka­la­vi­mų, pro­tes­tų, pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo pa­vi­da­lu.

Vi­sa tai yra ge­rai, tik gal no­rė­tų­si, kad tie pro­tes­tai ir rei­ka­la­vi­mai bū­tų pa­ma­tuo­ti, so­cia­liai at­sa­kin­gi ir so­li­da­rūs. Jei­gu rei­ka­lau­ji at­ly­gi­ni­mų pa­kė­li­mo sa­vo pro­fe­si­nei gru­pei, tai kar­tu rei­ka­lauk to pa­ties ir ki­toms iš tų pa­čių šal­ti­nių fi­nan­suo­ja­moms pro­fe­si­nėms gru­pėms, vi­sam vie­ša­jam sek­to­riui. Ne­ga­li taip bū­ti, kad vie­niems rei­kia skir­ti tiek lė­šų at­ly­gi­ni­mams pa­kel­ti, kad jų vi­siš­kai ne­lik­tų ki­toms gru­pėms, taip pat fi­nan­suo­ja­moms iš biu­dže­to. Tu­riu min­ty­je kul­tū­rą, po­li­ci­ją, aukš­tą­jį moks­lą, me­di­ci­ną, švie­ti­mą. O da­bar daž­nai skam­ba taip: „Mums mak­si­ma­liai tiek, ir man vi­sai ne­rū­pi, kaip ki­tiems.“

Tai­gi, Vy­riau­sy­bė pa­ju­di­no ir suak­ty­vi­no vi­sus tuos tei­sin­gus vi­suo­me­nės, tau­tos tel­ki­mo ir vie­ni­ji­mo pro­ce­sus spren­džiant pro­ble­mas.

Ki­tas ar­gu­men­tas – jiems ten­ka įveik­ti la­bai di­de­lį, stip­rų pa­si­prie­ši­ni­mą tiek spren­di­mų at­žvil­giu, tiek ir in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je jų at­žvil­giu. Pa­lai­ky­mo, pri­ta­ri­mo, pa­ra­mos pra­ktiš­kai nė­ra. Yra tik kai ka­da pa­grįs­tas, o kai ka­da ir vi­siš­kai ne­pag­rįs­tas puo­li­mas. Gai­la sa­ky­ti, bet tai yra la­bai mū­siš­ka, lie­tu­viš­ka. Ge­riau­sias pa­vyz­dys, kaip pa­si­reiš­kia šis mū­sų bruo­žas, – Lu­kiš­kių aikš­tės mo­nu­men­to pa­si­rin­ki­mas. Tuoj į ba­ri­ka­das ei­si­me dėl pa­mink­lo, ku­rio pro­jek­tai vie­nas už ki­tą pa­trio­tiš­kes­ni.

„Val­džia gy­ve­na kaip re­zer­va­te“

Arū­nas PET­RAI­TIS, spor­to tre­ne­ris, spor­to is­to­ri­kas, žur­na­lis­tas:

– Ver­ti­nu ga­na re­zer­vuo­tai. Vil­čių bu­vo dau­giau. Ma­nau, kad se­kant es­tų pa­vyz­džiu rei­kia ne­bi­jo­ti di­des­nių iš­šū­kių ir pra­dė­ti re­for­mas ten, kur jų la­biau rei­kia. Ne nuo al­ko­ho­lio, ku­ris vals­ty­bė­je tik­rai nė­ra to­kia pro­ble­ma, o nuo ko­rup­ci­jos ma­ži­ni­mo, tei­sin­gu­mo sis­te­mos, ku­ri de­ra­mai ne­vei­kia, per­tvar­kos.

Švie­ti­mas pa­ga­liau pri­bren­do per­mai­noms. Jei­gu pas mus ša­ly­je dau­giau aukš­to­jo moks­lo pro­gra­mų ne­gu Suo­mi­jo­je, tai yra pro­ble­ma. Va­di­na­si, dar ne­sa­me at­si­kra­tę so­vie­ti­nio pa­li­ki­mo.

Ma­tau, kad Vy­riau­sy­bei dar daug ten­ka ko­vo­ti su so­vie­ti­niu, naf­ta­li­ni­niu pa­li­ki­mu. Ir tai nė­ra leng­va, nes ta sis­te­ma, ku­ri dau­gy­bę me­tų vei­kė, prie­ši­na­si, mi­nis­te­ri­jos yra „ap­li­pu­sios“ įvai­riais biu­rok­ra­ti­niais da­ri­niais. Vals­ty­bės bė­da, kad biu­rok­ra­ti­ja už­go­žia dau­gy­bę žmo­nėms ak­tua­lių klau­si­mų. Ma­nau, su­si­do­ro­ti su šiuo pa­li­ki­mu ir yra Vy­riau­sy­bės iš­šū­kis.

No­rė­čiau, kad jie drą­siau im­tų­si re­for­mų ir ne­bi­jo­tų bū­ti ne­po­pu­lia­rūs tarp gal­būt tur­tin­ges­nių žmo­nių, nes vi­sų pir­ma rei­kia gal­vo­ti, ko­dėl žmo­nės taip ma­siš­kai iš­va­žiuo­ja iš Lie­tu­vos. Ne­su­val­do­mi emig­ra­ci­jos srau­tai yra di­džiau­sia mū­sų pro­ble­ma. Tai yra eko­no­mi­nė emig­ra­ci­ja, va­di­na­si, vals­ty­bė­je nė­ra eko­no­mi­nio pa­grin­do čia lik­ti ir kur­ti sa­vo atei­tį.

Yra per di­de­lis ato­trū­kis tarp val­džios ir pa­pras­tų žmo­nių. Val­džia gy­ve­na kaip re­zer­va­te, mė­gau­ja­si pra­ban­ga, iš­skir­ti­nu­mu, ne­bau­džia­mu­mu ir ne­sup­ran­ta, kaip rei­kia iš­gy­ven­ti iš 500 eu­rų ar ma­žiau al­gos. Kol val­džia neiš­moks įlįs­ti į pa­pras­to žmo­gaus kai­lį, bi­jau, kad pro­ble­mos mū­sų ša­ly­je iš­liks.

Nė­ra gar­bės ir oru­mo su­vo­ki­mo

Juo­zas BIN­DO­KAS, ak­to­rius, fo­tog­ra­fas:

– Man daug kas pa­tin­ka Vy­riau­sy­bės veik­lo­je, nes ji lie­čia es­mi­nius da­ly­kus. Po­li­ti­ka pa­sta­ruo­ju me­tu ne­la­bai do­miuo­si, bet man pa­tin­ka po­ky­čiai me­di­ci­no­je, nors ir ne­po­pu­lia­rūs. Man pa­tin­ka Vy­riau­sy­bės po­zi­ci­ja dėl al­ko­ho­lio var­to­ji­mo ma­ži­ni­mo. Aiš­ku, su­var­žy­mai nie­ka­da nie­ko ge­ro ne­duo­da, bet tur­būt ki­to ke­lio nė­ra, rei­kia nuo to pra­dė­ti. Kol kas mes kaip ne­tu­ri­me vai­ra­vi­mo kul­tū­ros, taip ne­tu­ri­me ir al­ko­ho­lio var­to­ji­mo kul­tū­ros.

O dėl ei­lių pas gy­dy­to­jus ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad jos la­bai di­de­lės, ma­nau, ne­pag­rįs­tai es­ka­luo­ja­ma ši pro­ble­ma. Gal pas spe­cia­lis­tus ir di­des­nės ei­lės, bet taip bu­vo vi­sa­da, ne tik prie šios Vy­riau­sy­bės.

Ne­ga­li­ma ti­kė­tis grei­tų po­ky­čių. Ša­lis bu­vo nu­gy­ven­ta ir per me­tus ar dve­jus ne­ga­li at­si­sto­ti. Vis­kas tu­ri bū­ti da­ro­ma ma­žais žings­ne­liais. Tu­ri­me pa­si­keis­ti ir pa­tys, tu­ri at­si­ras­ti są­ži­nė, kad pri­siek­da­mi prieš Die­vą lai­ky­tu­mė­mės sa­vo žo­džio. O da­bar kol kas dar ne­sa­me tam su­bren­dę, nė­ra gar­bės ir oru­mo su­vo­ki­mo. Atei­da­mi į po­li­ti­ką, atei­na tvar­ky­ti sa­vo šei­mos ir sa­vo kla­no rei­ka­lų.

„Dau­giau yra ne­pro­fe­sio­na­lu­mo ne­gu pro­fe­sio­na­lu­mo“

Vig­man­tas BUT­KUS, li­te­ra­tū­ro­lo­gas, eseis­tas:

– Vy­riau­sy­bė­je yra ir nor­ma­laus, ru­ti­ni­nio dar­bo, ku­ris vyks­ta mums net ne­ma­tant, tar­kim, kraš­to ap­sau­gos ar už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rai dir­ba sa­vo dar­bą be kaž­ko­kių su­krė­ti­mų ir, įsi­vaiz­duo­ju, kad ge­rai dir­ba. Bet yra ir per­len­ki­mų, pa­vyz­džiui, svei­ka­tos mi­nist­ro kai ku­riuo­se ne vi­sai ap­gal­vo­tuo­se poel­giuo­se.

Bend­ra su­ma ga­lė­tų bū­ti ge­res­nė. Dau­giau yra ne­pro­fe­sio­na­lu­mo ne­gu pro­fe­sio­na­lu­mo. Re­for­mas su­vo­kiu kaip gi­lu­mi­nius pro­ce­sus, o da­bar vyks­ta pa­vir­ši­niai po­ky­čiai. Re­for­ma – kai sis­te­ma, struk­tū­ra yra kei­čia­ma iš es­mės, da­bar gi re­for­mo­mis pa­va­di­na va­jus. Va­jus atei­na ir praei­na, pa­lik­da­mas gal dau­giau blo­gų da­ly­kų ne­gu ge­rų.

Tai, kas yra da­ro­ma dėl aukš­to­jo moks­lo, bu­vo se­niai pri­bren­dę, ta­čiau ma­tau daug ne­su­si­kal­bė­ji­mo tarp Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos ir Sei­mo Švie­ti­mo ko­mi­te­to. Vie­ni ei­na į kai­rę, ki­ti į de­ši­nę, o iš­va­das da­ry­kis pa­ts. Ne­la­bai su­pra­si, kur yra nuei­ta, nes mi­nis­te­ri­jos po­zi­ci­ja, man at­ro­do, yra ra­di­ka­les­nė, griež­tes­nė, va­ka­rie­tiš­kes­nė, o Sei­mo žmo­nių po­zi­ci­ja ki­to­kia, net ne­ži­nau, kaip ją įvar­din­ti, gal tau­tiš­kes­nė.

Kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad net val­dan­čio­sios Sei­mo po­zi­ci­jos na­riai kal­ba apie vie­ną ar ki­tą mi­nis­te­ri­ją, tar­si ji bū­tų ne jų.

Ko nu­si­pel­nė­me, tą ir tu­ri­me. Nie­kas čia nea­tei­na ir už mus ne­pa­da­ro ir ne­pa­da­rys. Ką pa­da­ry­si­me, iš­si­rink­si­me, tą ir tu­rė­si­me. Blo­gai, kad yra per daug en­tu­zias­tų, ku­rie no­ri, bet ne­ga­li, ir per ma­žai tų, ku­rie gal ga­lė­tų pa­da­ry­ti, bet ne­no­ri. Per daug yra en­tu­ziaz­mo, ku­ris nie­kuo ne­pag­rįs­tas kaip ne­tik­ras pi­ni­gas. Daug to­kių – ir mies­to, ir ša­lies val­džio­je.

„Gal pas mus trūks­ta pro­tin­gų žmo­nių?“

Ni­jo­lė PRAS­CE­VI­ČIE­NĖ, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tė, smui­ko mo­ky­to­ja eks­per­tė:

– Nė­ra rei­ka­lo pul­ti, nes praė­jo tik me­tai. Chao­sas yra vi­so­je Lie­tu­vo­je, bet ko­kio­je sri­ty­je, ir čia ar aš, ar jūs bū­si­te jų vie­to­je, nie­kas ne­ga­lės kaž­ko iš kar­to pa­keis­ti. Žmo­nėms trūks­ta pi­ni­gų bet ko­kio­je sri­ty­je.

Ne­su nei la­bai ge­ros, nei la­bai blo­gos nuo­mo­nės apie Vy­riau­sy­bę. Ma­nau, kad dar vis­kas atei­ty­je.

Mums vis ne­si­se­ka iš­si­rink­ti val­džios. Bet ar ne nuo žmo­nių pri­klau­so iš­rink­tie­ji? Ma­nau, kad pro­ble­ma yra pa­čio­je tau­to­je. Esa­me nu­gy­ven­ti per ši­tiek me­tų, ir bet ku­riai Vy­riau­sy­bei sun­kiai se­ka­si kaž­ką pa­keis­ti. Ta­čiau jei­gu pa­ly­gin­ti su Lat­vi­ja, Es­ti­ja, tai gir­di­me, kad ten lyg ir vis­kas ge­riau. Tai ko­dėl neim­ti ge­ros pa­tir­ties iš jų, ko­dėl ne­ban­dy­ti kaž­ką pri­tai­ky­ti sau, juk tai to­kie pat kraš­tai, iš to­kios pat si­tua­ci­jos kaip ir mes?

Gal pas mus trūks­ta pro­tin­gų žmo­nių? Ar­ba jie tie­siog ne­si­ro­do, ne­si­reiš­kia. Ma­nau, kad Vy­riau­sy­bė­je rei­kia žmo­nių pro­fe­sio­na­lų, sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tų. Tik tos sri­ties spe­cia­lis­tas ga­li spręs­ti, kas rei­ka­lin­giau­sia ša­liai, o ne žmo­nės, atė­ję iš vi­sai ki­tų sri­čių. Rei­kia ieš­ko­ti žmo­nių, tu­rin­čių di­de­lę pa­tir­tį, kom­pe­ten­ci­ją, tik ta­da kas nors kei­sis.

Man la­bai juo­kin­ga, kad mi­nist­rai tu­ri la­bai daug pa­ta­rė­jų, pa­dė­jė­jų. Čia vi­siš­ka ne­są­mo­nė. Va­di­na­si, ir va­ly­to­ja ga­li bū­ti mi­nist­re, jei­gu tu­rės pa­kan­ka­mai pa­ta­rė­jų. Jei­gu jau ap­sii­mi va­do­vau­ti kaž­ku­riai mi­nis­te­ri­jai, tu­ri pa­ts daug nu­si­ma­ny­ti to­je sri­ty­je, bū­ti pa­si­kaus­tęs, o ne pa­si­kliau­ti pa­ta­rė­jais. Ga­li bū­ti vie­nas ar du pa­ta­rė­jai, bet ne taip, kaip yra da­bar. Štai čia yra pi­ni­gų švais­ty­mas.

Mes tik triukš­mau­ja­me, pu­to­ja­me, bet vis­kas kaip sto­vė­jo vie­to­je, taip ir sto­vi.

Kal­bė­jo­si Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.