Ka­ras vai­ko aki­mis (20)

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (20)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Mei­lė...

Ona ir Sta­sys Nu­tau­tai Tel­šiuo­se pa­si­ro­dė 1944-ųjų va­sa­rą, lie­pos mė­ne­sį, ka­da Rau­do­no­ji ar­mi­ja užė­mė Šiau­lius ir Kau­ną. Jie Bi­ru­tės gat­vė­je, už ke­tu­rių na­mų, kur mes gy­ve­no­me, tu­rė­jo dvie­jų aukš­tų mū­ri­nį, mo­der­nų, iš ply­tų su­ręs­tą pa­sta­tą. Be­veik per vi­są pir­mą aukš­tą pui­ka­vo­si ve­ran­da – bal­ko­nas. Va­ka­rais šei­mi­nin­kai kar­tu su sve­čiais, daž­niau­sia vo­kie­čiais, klau­sy­da­vo­si pa­te­fo­no mu­zi­kos.

Už sa­vai­tės Nu­tau­tai Kęs­tu­čio gat­vė­je ati­da­rė an­tik­va­ria­to par­duo­tu­vę. Pre­kia­vo bal­dais, ta­pe­tais, pa­veiks­lais, va­zo­mis. Ma­ma vi­są lai­ką no­rė­jo įsi­gy­ti di­de­lį, per vi­są žmo­gaus ūgį, veid­ro­dį. Kad jai ne­reik­tų su veid­ro­džiu ran­ko­se tūp­čio­ti apie klien­tą. Mo­te­rys no­rė­jo vie­nu sy­kiu ma­ty­ti, kaip gu­li su­kne­lė ant krū­ti­nės ir šlau­nų...

Su ma­ma ap­si­lan­kė­me to­je par­duo­tu­vė­je. Bu­vo trys veid­ro­džiai iki že­mės. Man pa­ti­ko stik­li­nis: ir veid­ro­dis, ir rė­mai. Kraš­tuo­se ka­bė­jo ka­ro­liu­kai. De­ja, ne siu­vė­jos ki­še­nei toks daik­tas.

Žmo­nės kal­bė­jo, kad S. Nu­tau­to par­duo­tu­vę pre­kė­mis ap­rū­pi­na vo­kie­čiai.

Ona Nu­tau­tie­nė sky­rė­si iš vi­sų Tel­šių mo­te­rų. Tei­sin­giau – ant­ros to­kios Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je ne­bu­vo. Ji man pri­mi­nė ar­tis­tę iš vo­kie­čių ki­no fil­mų. Ren­gė­si kaip vo­kie­tės: su­kne­lė iki ke­lių, aukš­ta­kul­niai ba­tu­kai, plau­kai su­šu­kuo­ti pa­gal pa­sku­ti­nę Ber­ly­no ma­dą. Ji kas­dien puo­šė­si nau­ju si­jo­nė­liu, pa­lai­di­ne ar­ba su­kne­le, mū­vė­jo ki­tais ba­te­liais.

Nu­tau­tai su vie­ti­niais ne­bend­ra­vo, jų drau­gai buvo vo­kie­čių ka­ri­nin­kai ir vo­kie­tės, dir­bu­sios ka­ro li­go­ni­nė­se, įvai­riuo­se šta­buo­se. Pa­vyz­džiui, Res­pub­li­kos gat­vė­je gy­dy­to­jo Zin­ke­vi­čiaus dvie­jų aukš­tų na­me bu­vo įsi­kū­ręs Hit­le­rio par­ti­jos re­gio­no šta­bas. Jo dar­buo­to­jai ne­šio­jo ru­dą uni­for­mą. Ta­me na­me plu­šė­jo daug mo­te­rų.

Ta­da at­ro­dė to­li. Da­bar, prieš ra­šant šias ei­lu­tes, dar kar­tą pra­žings­nia­vau iki gy­dy­to Mi­kuls­kio na­mo Bi­ru­tės gat­vė­je. Užt­ru­kau tik sep­ty­nias mi­nu­tes.

1944-ųjų va­sa­rą pas Mi­kuls­kius ei­da­vo­me du kar­tus per sa­vai­tę. Ma­ma jai siu­vo si­jo­nus, blius­ku­tes, o daž­niau­siai – su­kne­les. Ma­ma tu­rė­jo ran­ką. Suk­ne­les siū­ti jai la­biau­siai se­kė­si. Ei­da­vo pri­ma­tuo­ti ir ma­ne ves­da­vo­si. Šei­mi­nin­kė sa­ky­da­vo: „Bū­ti­nai at­si­ves­ki­te Al­giu­ką“.

Aš sku­bė­da­vau pa­si­šo­ki­nė­da­mas, nes ma­nęs lauk­da­vo šo­ko­la­do ply­ta. Nuo gat­vės iki stik­li­nės na­mo ve­ran­dos rei­kė­da­vo ženg­ti per lau­ki­nių vy­nuo­gių tu­ne­lį. Man at­ro­dė, kad brau­nuo­si pas mie­gan­čią ka­ra­lai­tę. Mi­kuls­kie­nė mus vi­sa­da pa­si­tik­da­vo ant laip­te­lių. Ma­ne pa­ky­lė­da­vo, ta­čiau nė kar­to ne­pa­bu­čia­vo. Ji my­lė­jo vai­kus, nes sa­vų ne­ga­lė­jo tu­rė­ti – bu­vo per­si­rgu­si džio­va.

Kam­ba­ry­je ma­ne pa­so­din­da­vo į odi­nį fo­te­lį. Aš ja­me net nu­skęs­da­vau. Iš al­pu­lio – už­si­merk­da­vau. Mi­kuls­kiai ne kar­tą kal­bi­no ma­mą ati­duo­ti ma­ne jiems. Jie sa­ky­da­vo, kad vie­ni­šai mo­te­riai gy­ven­ti su dviem vai­kais sun­ku. Ant­ra – ateis ru­sai, neaiš­ku, kaip jie elg­sis su lie­tu­viais. O jie iš­va­žiuos į Vo­kie­ti­ją, nes gy­dy­to­jas dir­bo ka­ro li­go­ni­nė­je. Siū­lė ma­mai ne tik pi­ni­gų, bet ir auk­si­nių daik­tų. Ma­ma nie­ka­da ne­sa­ky­da­vo: „Ne“. Ji pa­gal­vos, pa­si­tars su tė­vais. Tuo ei­li­nis po­kal­bis ir baig­da­vo­si.

Kai grįž­da­vo­me na­mo, pa­ma­čiu­si ma­no ran­ko­se šo­ko­la­do ply­tą, se­ne­lė sa­ky­da­vo: „Džio­va lie­ka džio­va. Ne­su gir­dė­ju­si, kad kas nuo jos iš­si­gy­dy­tų. Val­gy­da­mi tą šo­ko­la­dą... už­si­krė­si­te“. Iš­mes­ti į pa­maz­gų ki­bi­rą? Gai­la. Išei­tį ra­do se­ne­lis. Jis tą šo­ko­la­do ply­tą su­lau­žė – ir su­bė­rė į ver­dan­tį pie­ną. Da­bar šo­ko­la­dą ra­ga­vo vi­sa šei­ma.

Vėl ti­pen­da­mi pas Mi­kuls­kius (rei­kė­jo praei­ti pro Nu­tau­tų na­mą) pa­ma­tė­me ant va­re­lių su­kniu­bu­si vo­kie­čių ka­ri­nin­ką. Jis vė­mė. Mo­te­ris glos­tė vy­res­nio­jo lei­te­nan­to gal­vą, iš jos krū­ti­nės ver­žė­si ai­ma­na: „Kurt... Kurt... Kurt...“

Ma­ma, tai ma­ty­da­ma, pa­sa­kė: „Varg­šė... Įsi­my­lė­jo...“

Daug lie­tu­vių mer­gi­nų ir mo­te­rų bu­vo įsi­my­lė­ju­sios vo­kie­čių ka­riš­kius. Ma­ma siu­vo dau­giau kaip de­šim­čiai mo­te­rų, ku­rios gy­ve­no su vo­kie­čiais. Ir čia nie­ko nuo­sta­baus. Jie sky­rė­si nuo lie­tu­vių. Bu­vo gra­žiai ap­si­ren­gę, vi­sa­da nu­si­sku­tę, iš­si­kve­pi­nę ode­ko­lo­nais. Ka­ro mo­kyk­lo­se juos la­vi­no ne tik taik­liai šau­dy­ti, va­do­vau­ti žmo­nė­mis, bet ir šok­ti, kaip asis­tuo­ti mo­te­rims. Ži­no­ma, ta mei­lė bu­vo trum­pa­lai­kė, nes fron­tai rei­ka­la­vo pa­pil­dy­mo, au­kų. Mė­nuo, ki­tas ir šie ding­da­vo, mei­lė iš­ga­ruo­da­vo.

Nu­tau­tai tu­rė­jo ir duk­rą. Ji už ma­ne bu­vo vy­res­nė. Mer­gy­tė die­nų die­nas vie­na strik­sė­da­vo gat­vė­je prie na­mų, žais­da­vo kla­sę. Ma­tyt, drau­gau­ti su mu­ži­kų vai­kais drau­dė.

Kaip ne­keis­ta, bet mer­gai­tė vi­sa­da vil­kė­da­vo tą pa­čią su­kne­lę – bal­tą šil­ki­nę su mė­ly­nais taš­ke­liais.

Pa­si­bai­gus ka­rui, po ge­ro pus­me­čio vėl ap­si­lan­kiau Mi­kuls­kių na­me, čia įren­gė vai­kų dar­že­lį. Už na­mo, kie­me, bu­vo ne­ma­žas so­das. Žo­džiu – erd­vės iki va­liai. Ta­čiau ne jis įstri­go at­min­ty­je. Atė­jęs į dar­že­lį ne­ra­dau odi­nio fo­te­lio ir ki­tų bal­dų. Sė­dė­da­vo­me prie že­mų sta­le­lių ir lauk­da­vo­me pie­tų: daž­niau­siai pie­niš­kos kruo­pie­nės. Ji vi­sa­da bū­da­vo pri­svi­lu­si ir... jei­gu su sriu­ba į del­ną įbruk­da­vo juo­dos duo­nos rie­kę, tai reiš­kė, kad bul­vi­nės ko­šės su pa­da­žu ne­ma­ty­si­me.

Dar­že­lio gru­pė­je bu­vo­me įvai­raus am­žiaus vai­kai. Vy­res­nie­ji ap­val­gy­da­vo ma­žes­niuo­sius. Lėkš­tės bu­vo di­de­lės, o vi­ra­lo ma­žai. Dič­kiai čiup­da­vo mū­sų lėkš­tes, sriu­bą su­pil­da­vo į sa­vą­ją ir jas pri­spjau­dy­da­vo. Kas ją ta­da be­val­gys?

Grum­da­vo­mės kumš­čiais. Muš­da­vo­mės be­veik kas­dien. Ne­san­tai­kos prie­žas­tis bu­vo vie­na – nu­sa­vin­tas mais­tas: sriu­ba, duo­nos rie­kė, šaukš­tas ko­šės. Na­mo pa­rei­da­vau gum­buo­tas.

Ma­ma, pa­ma­čiu­si ma­ne, ai­ma­nuo­da­vo. Se­ne­lis ra­miau rea­guo­da­vo: „Jūs kaip gai­džiai: die­ną pe­ša­tės, o nak­tį ant vie­nos lak­tos tu­pi­te. Po­kai­čio gre­ta mie­ga­te“. Kad ir muš­da­vo­mės – pyk­čio vie­nas ki­tam ne­tu­rė­jo­me. To­kia bu­vo po­ka­rio vai­kų gy­ve­ni­mo die­not­var­kė.

Gru­pė­je bu­vo­me įvai­rių tau­ty­bių vai­kai: ru­siu­kai, žy­du­kai, lie­tu­viu­kai. Bu­vo ir du vo­kie­tu­kai. Mes – in­ter­na­cio­na­lis­tai. Dai­nuo­da­vo­me įvai­rių tau­tų dai­nas. Kar­tą auk­lė­to­jai sa­kiau, kad ga­liu pa­dai­nuo­ti vo­kiš­ką dai­ną. Ji į tai: „Pra­šau“. Užt­rau­kiau: „Bis­ki ajer, bis­ki brot, bis­ki fi­ken, das ist gut...“

Pa­ju­tau, kaip kais­ta dai­ni­nin­ko au­sis, mo­ky­to­ja nu­tem­pė ma­ne kam­pan. Po va­lan­dos ji pa­si­tei­ra­vo: „Kas taip ne­gra­žiai ta­ve iš­mo­kė dai­nuo­ti?“ Vai­kai pri­ti­lę klau­sė­si – ką iš­duo­siu. Pa­sa­kiau, kad se­ne­lis ma­ne iš­mo­kė taip dai­nuo­ti.

Se­ne­lis man bu­vo au­to­ri­te­tas. Pa­gal­vo­jau, kad ir auk­lė­to­jai jis toks... Auk­lė­to­ja pa­sa­kė: „Ry­toj į dar­že­lį ateik su se­ne­liu.“

Atė­jau su ma­ma. Į mo­ky­to­jos pe­da­go­gi­nius iš­ve­džio­ji­mus ji pa­sa­kė: „Kur jūs gy­ve­na­te? Dan­gu­je? Nie­ko ne­ma­to­te? Vai­kai vi­są šį „gro­žį“ siurb­te su­siur­bia. Ir ge­rai, kad tų ži­nių ne­sle­pia sa­vy­je, o da­li­na­si. Ta­da juos ga­li­me per­tar­ti, pa­mo­ky­ti. O jei­gu ims slėp­ti sa­vy­je, ta­da jau bus blo­gai.“

1945-ųjų rug­sė­jo pir­mą­ją vy­res­nie­ji bu­vo nu­kreip­ti į mo­kyk­lą. Dar­že­ly­je pa­si­da­rė jau­kiau ir švie­siau.

Kai kas tvir­ti­na, kad se­ni žmo­nės – be­jaus­miai. Ne­tie­sa! Kai da­bar, po dau­ge­lio me­tų, žen­giau Mi­kuls­kių na­mo laip­te­liais, šir­dis vir­pė­jo... Ne­bė­ra lau­ki­nių vy­nuo­gių tu­ne­lio, ne­bė­ra ir šei­mi­nin­kų. O ma­lo­nu bū­tų su­si­tik­ti.

1944-ųjų ru­de­nį Mi­kuls­kiai eva­ka­vo­si su vo­kie­čių ka­ro li­go­ni­ne. Ap­še­po ir Nu­tau­tų na­mas. Se­nie­na. Jis pri­me­na mu­sę gin­ta­ro ga­ba­le.

Am­žių nu­gy­ven­ti, pa­sak Juo­zo Bal­tu­šio, ne lau­ką pe­rei­ti.