„STEBUKLAS“: VIENUS PRAJUOKINO, KITIEMS – IŠSPAUDĖ AŠARĄ

Nuo­mo­nės

„STE­BUK­LAS“: VIE­NUS PRA­JUO­KI­NO, KI­TIEMS – IŠS­PAU­DĖ AŠA­RĄ

Gruo­džio 8 die­ną di­džiuo­sius Lie­tu­vos ki­no ek­ra­nus pa­sie­kė tra­gi­ko­me­di­ja „Ste­buk­las“. Pir­mie­ji žiū­ro­vai, tarp jų kul­tū­ros, me­no, vers­lo, ir pra­mo­gų pa­sau­lio at­sto­vai, įver­ti­no bu­vu­sios šiau­lie­tės Eg­lės Ver­te­ly­tės de­biu­ti­nį kū­ri­nį, nu­ke­lian­tį į ne­to­li­mą praei­tį – 1992 me­tus, kai su­griu­vus sis­te­mai, ku­rio­je gy­ven­ta daug me­tų, vi­suo­me­nė bu­vo pri­vers­ta pri­si­tai­ky­ti prie ne­pa­žįs­ta­mos, lau­ki­nės rea­ly­bės. Rea­ly­bės, ku­rią vy­res­ni pri­si­mins su tam tik­ra nos­tal­gi­ja, o jau­ni – tu­rės ga­li­my­bę pa­žin­ti. „Ste­buk­las“ yra pir­ma­sis fil­mas, vaiz­duo­jan­tis ką tik ne­prik­lau­so­my­bę at­ga­vu­sią Lie­tu­vą. Ir da­ro tai per ma­žo mies­te­lio pri­zmę – at­vi­rai, jaut­riai ir su­bti­liai.

Lo­ka­li „Ste­buk­lo“ is­to­ri­ja jau bu­vo įver­tin­ta tarp­tau­ti­nia­me ki­no že­mė­la­py­je – To­ron­to ki­no fes­ti­va­ly­je ke­lio­nę pra­dė­ju­si juos­ta spė­jo ap­ke­liau­ti Reik­ja­vi­ką, Liuk­sem­bur­gą, Val­ja­do­li­dą, To­ru­nę. Taip pat aukš­čiau­sios kla­sės Mins­ko, Kai­ro ir Ta­li­no ki­no fes­ti­va­lius.

„Tai ki­no ste­buk­las, ku­rio pa­pras­tu­mas ža­vi šir­dį ir sie­lą“, – taip fil­mą api­bū­di­no To­ron­to ki­no fes­ti­va­lio pro­gra­mos su­da­ry­to­jas Di­mit­ris Ei­pi­de­sas.

Ki­no kri­ti­kas Vas­si­lis Eco­no­mou po­rta­le „Ci­neu­ro­pa“ ra­šė: „Ste­buk­las“ – su­bti­li, iro­niš­ka, tra­gi­ko­miš­ka, be­veik sa­ty­riš­ka stai­gaus pe­rė­ji­mo nuo ko­mu­niz­mo į siau­čian­tį ka­pi­ta­liz­mą ir ne­tra­di­ci­nio troš­ki­mo vis­ko, kas va­ka­rie­tiš­ka, ku­riuos pa­ty­rė bu­vu­sios So­vie­tų res­pub­li­kos anks­ty­vuo­siuo­se de­vy­nias­de­šim­tuo­siuo­se, kri­ti­ka“.

Po fil­mo prem­je­ros Lie­tu­vo­je žiū­ro­vai, ku­riems vaiz­duo­ja­mas lai­ko­tar­pis pui­kiai ar net iki skaus­mo pa­žįs­ta­mas ir ar­ti­mas, pa­si­da­li­jo sa­vo įspū­džiais: vie­niems juos­ta pa­si­ro­dė links­ma, ki­tiems – iš­spau­dė aša­rą.

„Bu­vau ki­ne“ ap­žval­gi­nin­kas Vil­man­tas Venc­kū­nas sa­vo re­cen­zi­jo­je pa­brė­žia, kad nors „Ste­buk­las“ yra leng­vai sa­ty­riš­kas – tai nė­ra pa­ty­čių fil­mas: „Fil­mas ne­že­mi­na sa­vo vei­kė­jų, ne­si­šai­po iš jų pro­vin­cia­lu­mo ar ne­pa­ty­ri­mo. Šio­je juos­to­je yra pro­tin­gas hu­mo­ras ir nors kai ku­rie he­ro­jai ke­lia šyp­se­ną, jie fil­mo kū­rė­jų nė­ra pa­že­mi­na­mi, o tik leng­vai pa­ku­te­na­mi. Dėl šios prie­žas­ties „Ste­buk­las“ yra šil­tas fil­mas.“

Žy­mus re­ži­sie­rius Al­gi­man­tas Pui­pa („Die­vų miš­kas“, „Nuo­dė­mės už­kal­bė­ji­mas“, „Mie­gan­čių dru­ge­lių tvir­to­vė“) svei­ki­no de­biu­tuo­jan­čią re­ži­sie­rę su­si­tvar­kius su ne­leng­vu tra­gi­ko­me­di­jos žan­ru: „De­biu­tas yra pui­kus. Pui­kūs ak­to­ri­niai dar­bai. La­bai sun­ku to­kia­me žan­re iš­si­lai­ky­ti tarp far­so ir kaž­ko­kio per­vai­di­ni­mo, juo­ki­ni­mo. Kas yra pui­kiai, su­bti­liai pa­da­ry­ta“.

Pro­diu­se­ris Kęs­tu­tis Draz­daus­kas pri­si­pa­ži­no, kad to­kio fil­mo se­niai lau­kė: „Nuos­ta­bus fil­mas. Džiau­giuo­si, kad toks fil­mas at­si­ra­do“.

Žur­na­lis­tė Ais­tė Sto­ny­tė pa­tiks­li­no, kad lau­ki­mas už­tru­ko 40 me­tų: „Jis man pri­mi­nė „Rie­šu­tų duo­ną“, nes 40 me­tų po „Rie­šu­tų duo­nos“ lie­tu­viš­ka­me ki­ne ne­bu­vo su­kur­ta ge­ra tra­gi­ko­me­di­ja. Pui­kūs ak­to­ri­niai dar­bai: Eg­lės Mi­ku­lio­ny­tės, Vy­to Ru­gi­nio, And­riaus Bia­lob­žes­kio, Ga­bi­jos Ja­ra­mi­nai­tės. Tai yra tik­rai gra­žus, ge­ras, pro­tin­gas, ko­ky­biš­kas ki­nas“.

Ak­to­riui Žil­vi­nui Tra­tui fil­mas pa­si­ro­dė la­bai au­ten­tiš­kas: „Vos ne Ho­li­vu­diš­kas sce­na­ri­jus – pa­grin­di­nis per­so­na­žas no­rė­jo A, bet ga­liau­siai ga­vo ge­riau ne­gu A ir B kar­tu su­dė­jus. Ir nie­kas ne­vai­di­no ko­me­di­jos. Tik­rai pa­ti­ko fil­mas“.

„Ci­nes­co­pė Ren­tal“ pro­jek­tų va­do­vas To­mas Ka­ti­nas pri­si­mi­nė ei­les prie ban­ko ir ki­tus lai­ko­tar­pio ak­cen­tus: „Taip iš tik­rų­jų bu­vo. Tai iš da­lies yra do­ku­men­ti­ka“.

Ki­no ope­ra­to­rius Ra­mū­nas Grei­čius („Ta­das Blin­da. Pra­džia“) tei­gė, kad jam fil­mas skau­džiai re­zo­na­vo su jau­nys­te: „Ir la­bai daž­nai juo­kiau­si ir la­bai grau­du bu­vo. Ge­ras fil­mas. Mes tu­ri­me ge­rą re­ži­sie­rę Lie­tu­vo­je“.

Ak­to­rei Ri­man­tei Va­liu­kai­tei fil­mas pa­si­ro­dė la­biau liūd­nas: „Jis ma­ne su­ža­vė­jo ir su­krė­tė, la­bai ver­kiau fi­na­le“, tuo tar­pu ak­to­rei Ga­bi­jai Siur­by­tei fil­mas su­kė­lė daug juo­ko: „La­bai sma­gu nuei­ti į lie­tu­viš­ką fil­mą, ku­ria­me ir juo­kie­si ir ver­ki, ir la­bai no­ri, kad per­so­na­žui sek­tų­si“. Jai pri­ta­rė ir fil­mo „Emi­li­ja iš Lais­vės alė­jos“ pro­diu­se­rė Ži­vi­lė Gal­le­go, ku­riai fil­mas pa­si­ro­dė nuo­tai­kin­gas: „Aš ra­dau ta­me fil­me ir pa­slėp­to pran­cū­ziš­ko hu­mo­ro“.

Ak­to­rę Emi­li­ją La­tė­nai­tę-Be­liaus­kie­nę fil­mas pa­vei­kė ne tik kaip me­ni­nin­kę ir žiū­ro­vę, bet ir kaip lie­tu­vę: jai pa­si­ro­dė įdo­mus lie­tu­viš­ko iden­ti­te­to ieš­ko­ji­mas ir mū­sų is­to­ri­jos vaiz­da­vi­mas.

„Ste­buk­las“ jau ro­do­mas vi­suo­se Lie­tu­vos ki­no teat­ruo­se.