Ka­ras vai­ko aki­mis (21)

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (21)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Kur­są teks kar­to­ti

Ket­vir­to­je kla­sė­je įsi­my­lė­jau. Ma­no šir­dį su­vir­pi­no bal­ta­pū­kė, mė­ly­na­kė uk­rai­nie­tė iš Ki­je­vo Va­sa Pi­li­pen­ko. Ji gy­ve­no Bi­ru­tės gat­vė­je, per du na­mus nuo mū­siš­kio. Tė­ve­lis bu­vo ma­jo­ras, dir­bo mi­li­ci­jo­je, ma­ma mo­ky­to­ja­vo ru­sų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Va­sa, kaip ir aš, mo­kė­si ket­vir­to­je kla­sė­je.

Pa­ga­lys mū­sų ra­tuo­se: ji lan­kė pir­mą pa­mai­ną, aš – ant­rą. No­rė­da­mas ma­ty­ti mer­gai­tę, bu­vau pri­vers­tas pra­lei­di­nė­ti pa­mo­kas. Kas­dien, po pa­žas­ti­mi pa­si­ki­šęs pa­lai­kį po­rtfe­liūkš­tį, sku­bė­da­vau į Si­mo­no Dau­kan­to gat­vę, į mo­kyk­lą. Ta­čiau kla­sės du­rų ne­pra­ver­da­vau, o pa­si­leis­da­vau to­lyn: pro kam­pi­nes, Se­dos gat­ve, už­kop­da­vau į cerk­vės kal­vą ir vis že­myn, že­myn iki Bi­ru­tės gat­vės. Pa­da­ręs ko­kių dvie­jų ki­lo­met­rų lan­ką, pa­si­bels­da­vau į Va­sos bu­to du­ris.

Mer­gai­tė daž­niau­siai ma­nęs jau lauk­da­vo kie­me. Žais­da­vo­me su ka­muo­liu, kla­sę, „nem­cus“ – ka­da su il­ges­ne laz­de­le iš duo­bu­tės mes­da­vo­me trum­pą­ją. Kai su­ši­ldavo orai lėk­da­vo­me prie eže­ro, gau­dy­da­vo­me eše­rį, irs­ty­da­vo­mės val­te­le, mau­dy­da­vo­mės. Va­lan­dų va­lan­das tu­pė­da­vo­me ant tvo­ros ir kal­bė­da­vo­mės.

Va­sa per pa­va­sa­rio ato­sto­gas, kar­tu su tė­vais lan­kė se­ne­lę. Ji pa­sa­ko­jo apie Ki­je­vą, gra­žuo­lį Dniep­rą. Įsi­mi­niau jos žo­džius: „Ki­tą upės kran­tą vos ga­li­ma įžiū­rė­ti“. Aš bu­vau ma­tęs tik dvi upes – Mas­tu­pį ir Dur­bi­no. Jas abi per­bris­da­vo­me. Ir žmo­nės, ve­žan­tys šie­ną, jas su ark­liais per­va­žiuo­da­vo. O kaip ki­je­vie­čiai į ki­tą Dniep­ro kran­tą per­bren­da, upė tik­riau­siai gi­li? Iš­gir­du­si šiuos žo­džius, Va­sa įta­riai į ma­ne pa­si­žiū­rė­jo, o po to pa­sa­kė, kad yra til­tai. „Fa­šis­tai bu­vo juos su­sprog­di­nę, bet žmo­nės at­sta­tė. Per tuos nau­jus til­tus ir va­ži­nė­ja“,– už­bai­gė ji.

Ma­no sie­los kam­pe­lį už­val­dė ji. Da­bar mu­du vi­sur ei­da­vo­me kar­tu: ją ly­dė­da­vau į cho­ro re­pe­ti­ci­jas, į par­duo­tu­vę. Abu lauk­da­vo­me sa­vait­ga­lio, sku­bė­da­vo­me į vai­kiš­kų fil­mų de­monst­ra­vi­mą.

Kar­tą tur­gu­je ma­ma su­ti­ko ma­no mo­ky­to­ją Van­dą Ba­nie­nę. Ji pa­si­tei­ra­vo: „Al­giu­kas ser­ga, kad ne­lan­ko mo­kyk­los?“. „Kas­dien bė­ga“,- at­sa­kė gim­dy­to­ja.

Kitą die­ną į mo­kyk­lą ėjau kar­tu su ma­ma. Mo­ky­to­ja at­ver­tė die­ny­ną ir su ma­ma su­skai­čia­vo: kla­sė­je ne­bū­ta 26 die­nas.

„Mo­ky­tis li­ko sa­vai­tė... pra­si­de­da va­sa­ros ato­sto­gos... ne­pri­si­vys. Teks per va­sa­rą mo­ky­tis. Rugp­jū­čio pa­bai­go­je suor­ga­ni­zuo­si­me Al­giu­ko ži­nių pa­tik­ri­ni­mą“,– už­bai­gė V. Ba­nie­nė.

Iš­lin­do yla iš mai­šo. Šei­ma ap­ta­ri­nė­jo ma­no el­ge­sį. Vis­ką pa­pa­sa­ko­jau. Se­suo Ni­jo­lė: „Pa­žįs­tu ją... gra­ži, sim­pa­tiš­ka mer­gai­tė“. Se­ne­lis bu­vo da­ly­kiš­kes­nis: „Ku­ni­gu Al­giu­kas ne­bus“. „Vieš­pa­tie, vieš­pa­tie“,- ta­čiau tai at­si­dū­sė­jau ne aš. Šis de­ja­vi­mas iš­si­ver­žė iš mo­čiu­tės krū­ti­nės. Ji la­bai no­rė­jo, kad „ei­čiau į ku­ni­gus“. Ap­si­ver­kė. „Rei­kia jam pa­rink­ti spe­cia­ly­bę, te­gul mo­ko­si ama­to. Ki­je­ve esu bu­vęs po­rą kar­tų. To­kių gra­žių mies­tų pa­sau­ly­je ne­daug. Ne­ma­nau, kad Pi­li­pen­kos il­gai gy­vens Tel­šiuo­se. Gal su jais kar­tu va­žiuo­si?“– pa­si­tei­ra­vo ma­nęs šei­mos gal­va.

Jo žo­džiai bu­vo pra­na­šiš­ki. Kai lie­pos pra­džio­je nuė­jau pas Va­są, ji pa­sa­kė: „Ei­me į so­de­lį. Se­ne­lei – in­sul­tas, ma­ma jau ten. Ry­toj va­žiuo­ja­me ir mu­du su tė­ve­liu. Čia ma­no nau­jas ad­re­sas“,- ir iš­tie­sė skiau­tę po­pie­riaus. „Ta­vą­jį ži­nau. Ki­tą va­sa­rą at­va­žiuo­si į Ki­je­vą. Pa­ra­šy­si, pa­si­tik­siu sto­ty­je. At­sis­vei­ki­na­me... lei­džiu pa­bu­čiuo­ti į lū­pas“,- pa­sa­kė Va­sa ir pri­si­glau­dė.

Mud­vie­jų skruos­tais rie­dė­jo aša­ros. Dre­bė­jo­me, vir­pė­jo mū­sų sie­los...

Iš­vy­kus mer­gai­tei, die­nų ne­bes­kai­čia­vau... Krū­ti­nė­je taip dres­kia. Nie­kur ne­ran­du vie­tos. Kas pa­dės? „Sun­ku?“- pa­klau­sė se­ne­lis. „Tik dar­bas pa­dės už­si­mirš­ti“,- pa­ta­rė jis.

Pjo­viau ir skal­džiau mal­kas, ruo­šiau ku­rą žie­mai. Dar pa­va­sa­rį ma­ma nu­pir­ko kar­vę. Kiek­vie­ną ry­tą rei­kė­da­vo ją už tri­jų ki­lo­met­rų nu­ves­ti į ga­nyk­lą. Per pie­tus kai­my­nė Bro­nis­la­va Va­li­ko­nie­nė ei­da­vo melž­ti sa­vo kar­vės, pa­melž­da­vo ir mū­siš­kę, temp­da­vau pie­ną. Va­ka­re gy­vu­lį va­ry­da­vau na­mo. Kai­my­nai, vai­ky­da­mi ka­muo­lį, vai­py­da­vo­si: „Pie­me­niu par­si­sam­dei?“ Ta­čiau ne­su­kau dėl to gal­vos – ko­kie ten mo­tai, kaip ta­ve pra­var­džiuo­ja. O kas pie­me­naus? Ma­ma ir se­ne­liai nuo anks­ty­vo ry­to iki va­ka­ro dir­bo.

Va­ka­re Sma­lą (taip va­di­no­me kar­vę, nes bu­vo juo­da) rei­kė­jo pa­gir­dy­ti, pa­pil­do­mai pa­šer­ti, nes ga­nyk­la bu­vo pra­sta. Su Ni­jo­le pri­rau­da­vo­me mai­šą žo­lės, kai dar­že pa­ki­lo bu­ro­kai – tem­pė­me la­pus.

Kas dvi trys sa­vai­tės ma­ne lan­kė laiš­kai iš Ki­je­vo. Pir­ma­ja­me be gra­žių žo­džių, at­siun­tė at­vi­ru­tę su til­tais per Dniep­rą. Sa­vai­tę vaikš­ti­nė­jau lai­min­gas, ne­jaus­da­mas že­mės po ko­jo­mis. Ta­čiau pra­bėg­da­vo die­na, ant­ra, tre­čia... už­si­trau­ku­si žaiz­da vėl at­si­ver­da­vo. Sa­vi­jau­ta bu­vo bai­si, lyg bū­čiau ma­ši­nos per­muš­tas. Vi­si tai ma­tė, ypač per­gy­ve­no ma­ma.

Var­ty­da­mas Va­sos at­siųs­tas at­vi­ru­tes, nuo­trau­kas, pa­gal­vo­da­vau: ko­kio­je gra­žio­je ap­lin­ko­je mer­gai­tė gy­ve­na. Ko­kią nuo­trau­ką ga­liu nu­siųs­ti jai? Aš prie kar­vės, aš meš­ke­rio­ju, gai­nio­ju ka­muo­lį. Pa­si­ju­tau varg­šų varg­šas. Man taip pa­gai­lo... sa­vęs. Ma­ne vis la­biau slė­gė il­ge­sys. Nė žings­nio ne­be­ga­lė­da­vau ženg­ti. Pul­da­vau tro­bon ir... žiū­rė­da­vau į jos nuo­trau­ką... Ma­no Va­sa! Tru­pu­tį at­lėg­da­vo šir­dis.

Per die­ną tiek nu­si­va­ry­da­vau, kad pa­gal­vo­ti apie kny­gą ne­bu­vo ka­da. Ži­nių pa­tik­ri­ni­mo neiš­lai­kiau, li­kau kur­so kar­to­ti. Nau­jo­ji mo­ky­to­ja gy­ve­no gre­ti­ma­me na­me. Ma­ri­ja Pa­mi­nič­na (taip ji vi­siems pri­si­sta­ty­da­vo, nie­kas jos pa­var­dės ne­ži­no­jo) bu­vo bai­gu­si Var­šu­vos kon­ser­va­to­ri­ją, Ita­li­jo­je dai­na­vo ope­ro­je ( tu­rė­jo gra­žų sop­ra­ną).

Kar­tą sa­vai­tė­je mo­ky­to­ja pa­sa­ko­da­vo apie Var­šu­vą, Kro­ku­vą, Ro­mą, Mi­la­ną ir ki­tus mies­tus, vie­to­ves, ku­rias prieš ka­rą lan­kė. Ro­dy­da­vo nuo­trau­kas, iš­kar­pas iš laik­raš­čių, žur­na­lų. Iš jos pir­mą kar­tą iš­gir­dau apie vy­nuo­ges.

Su­ti­kęs bu­vu­sius kla­sio­kus, o da­bar... penk­to­kus, pa­si­tei­rau­da­vau: ko­kia Len­ki­jos sos­ti­nė? Jie „ka­po­da­vo au­si­mis“. Ne ką bu­vo gir­dė­ję ir apie pa­čią Len­ki­ją. Ta­da „už­lenk­da­vau“: mo­ky­to­jos va­do­vau­ja­mi su kla­se bu­vo­me eks­kur­si­jo­je Var­šu­vo­je, plau­kio­jo­me gar­lai­viu, po Vys­lą. Ne vie­nas iš jų bū­tų su­ti­kęs su ma­nim keis­tis vie­to­mis.

Per tuos vie­ne­rius me­tus pa­si­sė­miau ži­nių dau­giau ne­gu prieš tai pra­bė­gu­sius ket­ve­rius. Ypač di­de­lę pa­žan­gą pa­da­riau geog­ra­fi­jo­je, is­to­ri­jo­je (iš Ma­ri­jos Pa­mi­nič­nos su­ži­no­jau, kad XVIII a. Lie­tu­va ir Len­ki­ja bu­vo vie­na vals­ty­bė), ru­sų kal­bo­je ir mu­zi­ko­je.

Mū­sų kla­sės cho­ras bu­vo ge­riau­sias mo­kyk­lo­je. Ma­no bal­sas šiaip sau, bet bu­vo vai­kų, ku­rie tu­rė­jo Die­vo do­va­ną. Vie­nas iš jų – Al­fon­sas Juš­ka. Jis su mo­ky­to­ja at­lik­da­vo due­tus. Į mū­sų kon­cer­tus pri­si­rink­da­vo pil­na mo­kyk­los sa­lė. Ma­nau, kad klau­sy­to­jus ža­vė­da­vo ne mū­sų cho­ro dai­na­vi­mas, o A. Juš­kos kar­tu su mo­ky­to­ja vir­tuo­ziš­ku­mas, Ma­ri­jos Pa­mi­nič­nos at­lie­ka­mos ari­jos iš ope­rų. Mo­ky­tis bu­vo įdo­mu ir leng­va. Jei­gu ne... vis pa­šir­džius kir­ban­tis ne­ri­mas: kaip ji, kaip Va­sa Ki­je­ve?

Žmo­nės sa­ko: „Ką iš­mok­si – to ant pe­čių ne­ne­šio­si“. Pra­ver­tė ir dai­na­vi­mas. Jau mo­kiau­si avia­ci­jos mo­kyk­lo­je, grį­žę po pie­tų, ant ka­rei­vi­nių sie­nos pa­ma­tė­me pla­ka­tą: „Vi­si į klu­bą, į cho­ro at­ran­ką!“. Pri­si­dai­nuo­da­vo­me ri­kiuo­tė­je, to­dėl ant „viš­kų sto­vė­ti“ ne­la­bai no­rė­jo­me. Kaip įpras­ta su­gu­žė­jo­me į skai­tyk­lą. Vie­ni laik­raš­čius skai­to, ki­ti šaš­kė­mis ker­ta­si, tre­ti – ra­šo laiš­kus. Čia ir pa­si­ro­dė mū­sų bū­rio va­das „star­lė­jus“ Iva­nas Osi­nas. „Ko­dėl ne klu­be? Kas ne­pa­pul­si­te į cho­rą – kal­tin­ki­te sa­ve!“ – pa­sa­kė jis.

Iš 25 mū­sų kla­sės kur­san­tų į cho­rą pa­te­ko­me 21. Grei­tai su­ži­no­jo­me, ko taip „ar­dė­si“ bū­rio va­das. Po pie­tų grįž­da­vo­me ri­kiuo­tė­je. Bu­din­tis mo­kyk­lo­je ka­ri­nin­kas duo­da­vo ko­man­dą: „Cho­ris­tai – į klu­bą, į re­pe­ti­ci­ją, li­ku­sie­ji – vel­ka­si va­ti­nu­kus, ka­si­me snie­gą!“ Ži­no­ma, jau­kiau šil­ta­me klu­be „ka­ka­ri­nę lai­dy­ti“, ne­gu... ka­bin­ti kuo dau­giau, mes­ti kuo to­liau. Kar­tu su mu­mis klu­be sė­dė­da­vo ir I. Osi­nas. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­lė­jo, nes čia... re­pe­ti­ci­jo­je vi­si jo ka­riai. Daž­niau­siai jis cho­rą ly­dė­da­vo ir į kon­cer­tus: į še­fuo­ja­mą ko­lū­kį, įmo­nę, ki­tas mo­kyk­las ir ka­ri­nius da­li­nius. Ka­ri­nin­kas bu­vo per­pra­tęs tar­ny­bą.

Ar­tė­jant 1951-ųjų Ka­lė­doms, se­ne­lį pa­siun­tė į tur­gų ir pri­sa­kė par­neš­ti žą­sį. Jis par­bo­gi­no nau­jut nau­ju­tė­lai­tes šve­diš­kas „Po­liar Nur­mis“ pa­čiū­žas (kaip žmo­gus jas ir iš­lai­kė per ka­rą?). Šei­my­nykš­čių vei­dai iš­tį­so. „Se­nu­čiu­kė su kres­no­mis iš­tu­šys rau­gin­tų ko­pūs­tų, iš­virs bul­vių... Ap­siei­si­me be tos žą­sies. Ar ne­ma­to­te, kad Al­giu­kas it mu­sę kan­dęs, ne­ran­da sau vie­tos. Jam rei­kia už­siė­mi­mo“, – pa­sa­kė šei­mos gal­va.

Tos pa­čiū­žos man tar­na­vo de­šimt­me­tį.

Tais me­tais te­ko at­lai­ky­ti dar vie­ną smū­gį: ma­ma su­gal­vo­jo keis­tis bu­tais. Per vi­są va­sa­rą su dvit­rau­kiu pjūk­lu šin­ky­da­vo­me me­džius, po to juos ka­po­da­vo­me, kol su­kaup­da­vo­me mal­kų žie­mai. Ma­mai tai įgri­so. Sa­vą­jį su pe­čiais bu­tą pa­li­ko­me, per­si­kė­lė­me į nau­ją, mū­ri­nį na­mą su cent­ri­niu šil­dy­mu. Se­na­ja­me na­me (Kęs­tu­čio g. 9) se­ne­lis pa­da­rė dė­žu­tę laiš­kams, per­kal­bė­jau su pa­šti­nin­ke. Iš pra­džių at­ro­dė vis­kas ge­rai, vė­liau – pra­dė­jo ding­ti laiš­kai. Kol vie­ną die­ną laiš­kų iš Ki­je­vo ne­be­ga­vau. Taip bė­go sa­vai­tės, mė­ne­siai... Nut­rū­ko ma­no ry­šys su Va­sa.

Nep­ri­si­me­nu, ku­rio­je kla­sė­je mo­ki­nau­si – sep­tin­to­je ar aš­tun­to­je, kai vir­ši­nin­kai Vil­niu­je su­gal­vo­jo su­jung­ti kla­ses (iki tol mo­kė­mės sky­rium – tik mer­gai­tės ar­ba tik ber­niu­kai). Ne­ga­na to mus dar ir su­po­ra­vo: kiek­vie­na­me suo­le – po mer­gai­tę ir ber­niu­ką. Vie­nin­te­lis kla­sė­je at­si­sa­kiau sė­dė­ti su mer­gai­te. Kai auk­lė­to­ja pa­ban­dė spaus­ti – pa­sa­kiau, kad ta­da iš vi­so nei­siu į kla­sę. Mer­gai­tė, su ku­ria tu­rė­jau sė­dė­ti, ap­si­ver­kė. Ma­tyt, to­kiu el­ge­siu ją įžei­džiau.

Pa­so­di­no ma­ne vie­ną į pir­mą suo­lą kraš­ti­nė­je ei­lė­je. Ta­da ga­vau ir var­dą – „vie­nuo­lis“. Mat ne tik su mer­gai­te ne­sė­dė­jau, bet nė­jau į šo­kius, nie­ko ne­ly­dė­jau į na­mus. Vis pri­si­min­da­vau Va­są. Ma­no sti­chi­ja ta­po spor­tas – leng­vo­ji at­le­ti­ka ir „pil­ka nož­na“. Ma­tyt, ne­blo­gai se­kė­si tą ka­muo­lį va­ri­nė­ti, nes žai­džiau Klai­pė­dos sri­ties moks­lei­vių, vė­liau – jau­ni­mo fut­bo­lo rink­ti­nė­se. Min­ty­se ir šian­dien dė­ko­ju pir­mie­siems sa­vo tre­ne­riams Vy­tau­tui Gied­rai­čiui ir Min­dau­gui Sa­bec­kiui.

Žai­džiau fut­bo­lą ir tar­nau­da­mas avia­ci­jo­je. Gy­niau mo­kyk­los, pul­ko, di­vi­zi­jos gar­bę.

Mo­kan­tis avia­ci­jos mo­kyk­lo­je, kas­met rugp­jū­ty­je gau­da­vo­me ato­sto­gas, va­žiuo­da­vo­me na­mo. Ma­no kur­so drau­gai Ta­ra­sas Čep­len­ka ir Va­si­lis Pi­li­pen­ka bu­vo iš Ki­je­vo. Pa­pa­sa­ko­jau apie sa­vo pro­ble­mas. Jie pa­ža­dė­jo pa­si­do­mė­ti. „Pa­jung­siu sa­vo se­se­ris, jos ir ak­me­nį iš Dniep­ro dug­no iš­trauks“, – pa­sa­kė Ta­ra­sas.

Dar nie­ka­da gy­ve­ni­me taip ne­lau­kiau rug­sė­jo. Grį­žę kur­sio­kai pa­sa­kė, kad vi­sas tas kvar­ta­las, kur gy­ve­no Va­sa – nu­griau­tas. Ten už­veis­tas Per­ga­lės par­kas. Jie vars­tė ke­lių įstai­gų du­ris ir su­ži­no­jo, kad Pi­li­pen­kos iš­vy­ko iš Ki­je­vo. Kur? Neaiš­ku!

Ki­tą rugp­jū­tį pa­ts į Ki­je­vą nu­va­žia­vau. Ir vėl nie­ko. Krei­piau­si į Rau­do­ną­jį Kry­žių. „To­kių ne­ras­ta“, – ga­vau at­sa­ky­mą.

Bu­vo praė­ję dau­giau kaip me­tai, kai Ana­pi­lin iš­ke­lia­vo ma­no žmo­na Iru­tė. Tą ki­tą mo­te­rį su­ti­kau Šiau­liuo­se. Ne­te­kau amo: juk tai... Va­sa! Smig­te­lė­jo pa­są­mo­nė­je. Ne­jau­gi Die­vas iš­klau­sė ma­no mal­das... Bal­ta­pū­kė, ne­di­du­kė, grakš­ti. Pa­sis­vei­ki­nau su ja ru­siš­kai.

„Nors esu že­mai­tė, bet mo­ku ir lie­tu­viš­kai“, – pa­sa­kė su­tik­to­ji. Už­si­mi­niau apie Ki­je­vą... „Ne­te­ko bū­ti Uk­rai­no­je“, – pa­sa­kė ji.

Pra­dė­jo­me su­si­ti­ki­nė­ti, po­rą kar­tų nu­va­žia­vo­me prie jū­ros, ap­lan­kė­me es­tų kla­si­ko Smu­lio gim­ti­nę Mu­hu sa­lo­je, Ta­li­ną... Į įvai­rias eks­kur­si­jas va­žiuo­da­vo­me be­veik kas ant­rą sa­vait­ga­lį. Su­ti­kęs ją at­ku­tau, no­rė­jo­si kaž­ką veik­ti, vėl plu­šė­ti so­de.

Bė­go die­nos... Jos pa­ro­dė, kad Va­sa ir nau­jo­ji drau­gė tik išo­re pa­na­šios. Mei­lė, mei­lė... tai tik žo­džių skam­be­sys. Ne­rei­kia kas­die­nių pri­si­pa­ži­ni­mų. Ją tu­ri jaus­ti šir­di­mi. Mei­lė – tai sa­vo­tiš­kas sa­vęs pa­nei­gi­mas, at­si­ža­dė­ji­mas, at­si­da­vi­mas ki­tam. Tai – sa­vęs su­nai­ki­ni­mas. Bū­ti­na au­ka...

Ma­ma li­ko naš­le 27-erių (fa­šis­tai ant­rą­ją ka­ro die­ną nu­žu­dė tė­ve­lį) ir dau­giau neiš­te­kė­jo. „Ka­žin ar jis my­lės ma­no vai­kus?“ – sa­ky­da­vo ji, kai pirš­da­vo vy­riš­kį. Ji au­ko­jo­si dėl mū­sų – dvie­jų sa­vo vai­kų. Tai bu­vo mei­lė. O kai au­kos nė­ra, tai ge­riau vie­ni­šų­jų da­lia. Jų lai­mė ir pa­smerk­tu­mas – gy­ven­ti vie­nam su sva­jo­ne.