Ka­ras vai­ko aki­mis (22)

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (22)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

1944-ųjų spa­lio 10-osios ry­te tū­no­da­mi ap­ka­se-ply­šy­je po kle­vais ūki­nin­ko Pau­laus­ko že­mė­se iš­gir­do­me, kaip mies­to pu­sė­je ke­le­tą kar­tų ga­lin­gai bumb­te­lė­jo.

„Vo­kie­čiai, bėg­da­mi iš Tel­šių, kaž­ką sprog­di­na“, – pa­sa­kė vie­nas iš vy­rų.

„Kad tik ne­su­nai­kin­tų ka­ted­ros...“ – pra­dė­jo ai­ma­nuo­ti mo­te­rys.

Už po­ros die­nų su­ži­no­jo­me, kad vo­kie­čiai, pa­lik­da­mi Že­mai­ti­jos sos­ti­nę, su­sprog­di­no elekt­ri­nę, van­den­tie­kį, su­de­gi­no duo­nos ke­pyk­lą, pir­tį ir dar po­rą ma­žes­nių pa­sta­tų.

Se­ne­lis tuos sprog­din­to­jus ma­tė. Jie į Tel­šius ati­dun­dė­jo ge­le­žin­ke­liu: gar­ve­žys trau­kė po­rą va­go­nų, prie pa­sku­ti­nio­jo bu­vo pri­ka­bin­tas „plū­gas“. Ne pū­dy­mus jie ruo­šė­si ar­ti, kad pa­va­sa­rį kuo grei­čiau ga­lė­tum bul­ves so­din­ti. Įren­gi­nys nai­ki­no ge­le­žin­ke­lį.

Plū­gas, tem­pia­mas gar­ve­žio, il­gu pirš­tu už­ka­bin­da­vo pa­bė­gį ir šis lūž­da­vo it deg­tu­kas, bė­giai skės­da­vo­si, ir ki­tas trau­ki­nys jau ne­bep­ra­va­žiuos. Rei­kia klo­ti nau­jus pa­bė­gius, gul­dy­ti nau­ją bė­gį.

Se­ne­lis, grįž­da­mas iš dar­bo, vi­sa­da tu­rė­da­vo per­šok­ti bė­gius, nes lentp­jū­vė bu­vo už ge­le­žin­ke­lio. Jis ma­tė, kaip vo­kie­čiai mi­nuo­ja van­den­tie­kį, ge­le­žin­ke­lio san­ka­sas, sto­ty­je pa­lik­tus tuš­čius va­go­nus.

Grį­žęs na­mo jis pa­sa­kė: „Vo­kie­čiai sprun­ka. Iš vis­ko ma­ty­ti, kad jiems striu­ka.“ Pri­dū­rė: „Ry­toj iš anks­ty­vo ry­to trauk­siu į kai­mą, ieš­ko­siu vie­tos, kur ga­lė­tu­mė­me pri­si­glaus­ti“.

„O į dar­bą nei­si?“ – jį per­ta­rė se­ne­lė. „Koks dar­bas? Ar ne­ma­to­te? Vi­si sten­gia­si iš­neš­ti svei­ką „ku­da­šių“, sprun­ka.“

Mus su­ti­ko pri­glaus­ti Pau­laus­kas.

Susp­rog­di­nę pa­sta­tus Tel­šiuo­se, vo­kie­čiai iš­rie­dė­jo Klai­pė­dos pu­sėn. Nu­va­žia­vę vos po­rą ki­lo­met­rų, jie stab­te­lė­jo prie Dur­bi­no upe­lio, tuoj už se­no­jo sta­dio­no, ir pa­dė­jo du už­tai­sus po til­tu. Ma­tyt, la­bai sku­bė­jo, nes ru­sų ar­mi­ja jiems li­po ant kul­nų, su­vei­kė tik vie­nas sprog­muo. Jis di­des­nės ža­los ne­pa­da­rė – įski­lo ce­men­ti­nis skliau­tas. Til­tas dar tar­na­vo žmo­nėms po ka­ro. Jo res­tau­ra­ci­ja bu­vo at­lik­ta šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je.

Trau­ki­nys pūš­ka­vo to­liau nai­kin­da­mas ge­le­žin­ke­lį. Sus­to­jo Liep­lau­kė­je, nuo Tel­šių bu­vo nu­va­žia­vęs apie de­šim­tį ki­lo­met­rų.

Kas pri­ver­tė vo­kie­čius su­stab­dy­ti trau­ki­nį? Ma­tyt, kad mais­to sty­gius. Jie pės­ti įvei­kė kal­ve­lę ir puo­lė į pir­mo pa­si­tai­kiu­sio ūki­nin­ko tvar­tą. Nu­šo­vė par­šą, iš­tem­pė jį į kie­mą ir tik ta­da pra­dė­jo ieš­ko­ti šei­mi­nin­kų.

Su­ra­dę juos, pa­sa­kė, kad že­mai­čiai pri­va­lo be­ko­ną nu­svi­lin­ti, nu­plau­ti ir iš­mė­si­nė­ti. Sau ga­li pa­siim­ti gal­vą, ko­jas ir vi­daus or­ga­nus. Vi­są ki­tą mė­są jiems – fiu­re­rio ka­riams. Lie­pė pa­sku­bė­ti.

Per mi­li­jo­ną rau­do­nar­mie­čių puo­lė dviem kryp­ti­mis: vie­ni žy­gia­vo į pie­tus, į Ma­žą­ją Lie­tu­vą, ki­ti – to­liau į Va­ka­rus. Žmo­nių ir tech­ni­kos upė te­kė­jo ne tik pa­grin­di­niais ke­liais, bet ir kai­mų ke­liu­kais, ta­kais.

Žval­gų tan­kas T-34 at­rie­dė­jo nuo Se­dos.

Tan­kis­tai nuo kal­ve­lės pa­ma­tė ne­di­de­lę Liep­lau­kės ge­le­žin­ke­lio sto­te­lę, tą keis­tą trau­ki­nį: gar­ve­žį ir du prie­ki­nius va­go­nus, įren­gi­nį ge­le­žin­ke­liui ga­din­ti. Apie są­sta­tą tu­pi­nė­jo vo­kie­čiai.

T-34 py­lė iš pa­tran­kos... Kai iš­si­sklai­dė dū­mai ir dul­kės – nei va­go­nų, nei gar­ve­žio. Ne­li­ko ir sto­te­lės, at­ro­dė, kad ją kas nu­pū­tė. Ne­si­ma­tė ir vo­kie­čių. Jau vė­liau nie­kas ne­ra­do nei jų ba­tų, nei ke­pu­rių. Ne­bu­vo ir pe­le­nų.

Ūki­nin­kas be­ko­ną jau bu­vo nu­svi­li­nęs, ruo­šė­si jį plau­ti. Van­de­nį pa­sė­mė ir pra­ra­do są­mo­nę. Kiek il­gai jis taip ty­so­jo prie šu­li­nio, neaiš­ku. Tik iš­gir­do lyg kas nuo kal­ve­lės šauk­tų: „Lei­te vo­du! Ėto – kan­tu­zi­ja!“ („Pil­ki­te van­de­nį! Tai – kon­tu­zi­ja!“)

Kai liep­lau­kiš­kis pra­mer­kė akis, tai pa­ma­tė žmo­ną su ki­bi­ru ran­ko­se ir du ne­ma­ty­tus vy­rus, vil­kin­čius mė­ly­nus kom­bi­ne­zo­nus. 1940-ai­siais vy­ras sta­tė ae­rod­ro­mą, ru­siš­kai bu­vo pra­mo­kęs.

Ka­riš­kiai grei­tai su­me­tė: vie­na­me iš va­go­nų bu­vo di­na­mi­tas. Po šū­vio į gar­ve­žį įvy­ko de­to­na­ci­ja – ga­lin­gas spro­gi­mas. Liep­lau­kiš­kių tro­be­sius ir be­ko­ną ap­sau­go­jo kal­ve­lė, už ku­rios jie „slė­pė­si“. Smū­gio jė­ga nu­plau­kė į vir­šų.