Ką daryti, kad Lietuvoje gyventų 4 mln.

Ką da­ry­ti, kad Lie­tu­vo­je gy­ven­tų 4 mln.

Kęs­tu­tis Ma­siu­lis, Sei­mo na­rys

Kaip ir vi­si su­ta­ria, kad emig­ra­ci­ja ir gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mas yra pa­grin­di­nė Lie­tu­vos stra­te­gi­nė bė­da. Na, jei­gu ne bė­da, tai bent in­di­ka­to­rius vi­sų Lie­tu­vos pro­ble­mų tai tik­rai. Gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mas ker­ta per vi­są vals­ty­bės ūkį, gra­si­na iš­sprog­din­ti svei­ka­tos ir so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­mą, žlug­do švie­ti­mą, nai­ki­na re­gio­nus ir ver­čia su­si­mąs­ty­ti apie tau­tos iš­li­ki­mą. Ai­ma­nuo­ti leng­va, bet ar ga­li­ma ką nors pa­keis­ti?

Emig­ra­ci­ja po­li­ti­kams ne­rū­pi

Emig­ra­ci­jos klau­si­mo po­li­ti­kai ven­gia, nes ne­la­bai tu­ri ką pa­siū­ly­ti. Me­di­kai su at­ly­gi­ni­mų rei­ka­la­vi­mu ir mo­ky­to­jų pro­fsą­jun­gos čia pat už lan­go, o emig­ra­ci­ja tai to­kia vals­ty­bi­nė pro­ble­ma, ku­ri mi­tin­gu prie Vy­riau­sy­bės lan­gų ne­pat­riukš­maus. Dar yra po­žiū­ris, kad emig­ra­ci­ja iš­si­spręs sa­vai­me ar­ba „o kam iš­vis ką nors da­ry­ti“, bet dau­giau­siai gir­di­si bam­bek­lių bal­sai kaip vis­kas blo­gai ir ab­so­liu­čiai ne­si­gir­di jo­kių siū­ly­mų.

Emig­ra­ci­ja, kaip ir imig­ra­ci­ja, kaip ir gy­ven­to­jų skai­čiaus po­ky­čiai, yra so­cia­li­niai pro­ce­sai, ku­rie ga­li bū­ti val­do­mi. Tai įro­do Iz­rae­lio pa­vyz­dys: kaip tuš­čio­je ne­der­lin­go­je ir prie­šiš­ko­je ap­lin­ko­je su­kur­ti kles­tin­čią vals­ty­bę. Ta­čiau Iz­rae­liui ne­bu­vo leng­va, ypač pra­džio­je, kai ša­lis bu­vo la­bai ne­tur­tin­ga, o ap­link vie­ni prie­šai. Rei­kė­jo su­kur­ti sis­te­mą, kaip pri­trauk­ti gy­ven­to­jų, ku­rie pa­sta­ty­tų ir ap­gin­tų vals­ty­bę. Nuo pat įkū­ri­mo Iz­rae­lio gy­ven­to­jų skai­čius spar­čiai au­go ir kuo la­biau dau­gė­jo gy­ven­to­jų, tuo ša­lis stip­rė­jo.

Aki­vaiz­du, kad vals­ty­bės stip­ry­bė yra gy­ven­to­jai. Tą su­pran­ta ir ki­tos ša­lys ir kon­ku­ruo­ja dėl gy­ven­to­jų, bet tą da­ro JAV, Aust­ra­li­ja, Ka­na­da, Ai­ri­ja ir dau­gu­ma pa­si­tu­rin­čių ša­lių. O ką da­ro Lie­tu­va? Nie­ko. Gy­ven­to­jų skai­čius net ne­sup­ran­ta­mas kaip pro­ble­ma.

Iz­rae­lio bū­das: Grį­ži­mo įsta­ty­mas

Šį ru­de­nį Iz­rae­lio pa­vyz­džiu pa­siū­liau Sei­me priim­ti Grį­ži­mo įsta­ty­mą. Šis tei­sės ak­tas su­da­ry­tų są­ly­gas pra­dė­ti veik­ti gy­ven­to­jų pri­trau­ki­mo me­cha­niz­mui. Pap­ras­čiau kal­bant, at­si­ras­tų ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri rū­pin­tų­si, kaip pri­trauk­ti gy­ven­to­jų ir vyk­dy­tų pri­trau­ki­mo pro­jek­tus.

Štai čia ir pra­bi­lo bam­bek­lių cho­ras: vie­niems tai nau­ji biu­rok­ra­tai, ant­riems vals­ty­bės iš­lai­da­vi­mas, tre­ti tie­siog puo­lė pa­vy­du­liau­ti – sa­viems Lie­tu­vo­je ge­riau pa­dė­tum ir t.t. Žo­džiu, ge­riau nie­ko ne­da­ry­ti..

Ta­čiau jei­gu no­ri­me veik­ti, o ne ty­lo­mis kas­dien iš­ly­dė­ti po lėk­tu­vą nau­jų emig­ran­tų, tai rei­kia im­tis tą emig­ra­vi­mo pro­ce­są val­dy­ti, ir pra­dė­ti siek­ti ree­mig­ra­ci­jos.

Rei­kia su­pras­ti, kad jei­gu pro­ce­sas po­li­tiš­kai yra val­do­mas, bū­ti­ni val­dy­to­jai, ki­taip vis­kas vyks­ta sa­vai­me ir re­zul­ta­tai ga­li bū­ti bet ko­kie.

Ar tik­rai vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos ne­ga­li nie­ko nu­veik­ti? Lie­tu­vo­je tu­ri­me sėk­mės pa­vyz­džių. Įkū­rus „In­ves­tuok Lie­tu­vo­je“ ir tie­sio­giai dir­bant su in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mu per pa­sku­ti­nį lai­ko­tar­pį bu­vo pa­siek­ta la­bai di­de­lė pa­žan­ga.

Vals­ty­bi­nė ins­ti­tu­ci­ja „Ki­no cent­ras“ į nau­ją ly­gį pa­kė­lė vi­są ki­no in­dust­ri­ją. 2007 m. Lie­tu­vo­je bu­vo su­kur­ti vos ke­li pil­na­met­ra­žiai fil­mai, o per­nai jau 15, dar 25 Lie­tu­vo­je pa­sta­tė už­sie­nio kom­pa­ni­jos. Tai tik ke­li pa­vyz­džiai, kai ak­ty­vi vals­ty­bės po­li­ti­ka duo­da re­zul­ta­tų.

Pa­sau­ly­je tas pa­ts. Juk nie­kas ne­si­ste­bi, kad JAV vei­kian­čiai „ža­lio­sios kor­tos“ pro­gra­mai bū­ti­ni ir įsta­ty­mai, ir ad­mi­nist­ra­to­riai, ir fi­nan­sa­vi­mas. Jei­gu tai neį­ti­ki­na, siū­lau už­da­ry­ti Tu­riz­mo de­par­ta­men­tą ir ski­ria­mus pi­ni­gus iš­leis­ti ska­ti­nant grį­ži­mą. Tu­ris­tai kaip nors pa­tys ras ke­lią į Lie­tu­vą ir iš Lie­tu­vos!

Iz­rae­lis Grį­ži­mo įsta­ty­mą priė­mė 1950 m. Nuo ta­da vals­ty­bė vyk­do la­bai in­ten­sy­vią gy­ven­to­jų pri­trau­ki­mo po­li­ti­ką, ap­jung­da­ma vals­ty­bi­nes pa­slau­gas, vers­lo or­ga­ni­za­ci­jas, ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, sa­va­no­rius, biu­rok­ra­tus ir me­ce­na­tus.

Iz­rae­lis su­ge­bė­jo su­vie­ny­ti vi­sas žy­dų or­ga­ni­za­ci­jas už­sie­ny­je dėl vie­no bend­ro tiks­lo. Taip ša­lis įgi­jo tūks­tan­čius am­ba­sa­do­rių ir rė­mė­jų, o na­muo­se Vy­riau­sy­bė su­kū­rė efek­ty­vią nau­ja­ku­rių pa­ra­mos ir in­teg­ra­ci­jos pro­gra­mą.

Ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad tai la­bai bran­gu, bet pa­ra­dok­sas, kad tai la­bai pi­gu. At­vy­kę nau­ja­ku­riai daug dir­ba, jie yra mo­ty­vuo­ti ir pra­tur­ti­na ša­lį sa­vo ži­nio­mis bei su­ku­ria daug di­des­nę ver­tę nei Iz­rae­lis iš­lei­džia jiems pri­si­vi­lio­ti.

Sis­te­ma vei­kia kaip laik­ro­dis. Įvy­ko kri­zė Uk­rai­no­je, Ki­je­ve at­si­da­rė spe­cia­li at­sto­vy­bė, pa­de­dan­ti žy­dams iš­va­žiuo­ti. Sun­ku­mai Ve­ne­sue­lo­je: tik pa­sa­kyk „taip” ir avia­bi­lie­tai į Ben Gu­rio­no oro uos­tą tuoj pat ir ne­mo­kai.

Lie­tu­va ne­da­ro nie­ko

Lie­tu­vos gy­ven­to­jų pri­trau­ki­mo sis­te­ma ap­gai­lė­ti­na. Iš­da­li­no­me bu­tus trem­ti­niams ir po­li­ti­niams ka­li­niams bei jų vai­kams ir te­su­ge­bė­jo­me pri­trauk­ti vos 2 tūkst. žmo­nių. Kai Ru­si­jo­je lie­tu­vių kil­mės as­me­nų apie 200 tūkst. Ir čia jau ne­kal­ba­ma apie nor­ve­giš­kus at­ly­gi­ni­mus. Nė­ra ką ly­gin­ti, kaip žmo­nės gy­ve­na ko­kio­je nors Kras­no­da­ro sri­ty­je ir kaip Lie­tu­vo­je. Mū­sų ša­lis tik­rai tu­ri ką pa­siū­ly­ti. O kur dar Cent­ri­nė Azi­ja, Uk­rai­na, Af­ri­kos ir Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lys.

Vy­tau­tas gi­mė Kir­gi­zi­jo­je, ta­čiau la­bai no­rė­jo at­vyk­ti gy­ven­ti į sa­vo tė­vų mies­tą Tau­ra­gę, ta­čiau kaip tai pa­da­ry­ti, kai vien lėk­tu­vo bi­lie­tas kai­nuo­ja apie 1000 eu­rų, o al­ga to­je ša­ly­je ne­sie­kia ir 200 eu­rų. Nors Vy­tau­tas pra­šė pa­gal­bos grįž­tant, Tė­vy­nė Lie­tu­va ne­pa­dė­jo nie­kaip. Dar ap­dė­jo kon­su­li­niais mo­kes­čiais, pa­tei­kė krū­vą rei­ka­la­vi­mų ir pa­siū­lė in­for­ma­ci­jos paieš­ko­ti in­ter­ne­te.

Lai­mei, at­si­ra­do vers­li­nin­kas iš Tau­ra­gės, pa­ts gi­męs trem­ti­nių šei­mo­je, ku­ris ap­mo­kė­jo lėk­tu­vo bi­lie­tą Vy­tau­to šei­mai, pra­ve­dė pro biu­rok­ra­tų ko­ri­do­rius, pa­dė­jo iš­nuo­mo­ti bu­tą ir ras­ti dar­bą.

Da­bar Vy­tau­tas dir­ba ša­lies nau­dai, yra Lie­tu­vos pi­lie­tis ir pa­trio­tas, du šei­mos vai­kai yra šios vals­ty­bės atei­tis. O ge­ra­da­rį vers­li­nin­ką ap­lan­kė ir jam pa­dė­ko­jo pa­ti ša­lies Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė.

Ar ne lai­kas to­kį sėk­mės mo­de­lį per­kel­ti į kiek­vie­ną sa­vi­val­dy­bę, kiek­vie­ną mies­tą ir į vi­są ša­lį?