„Kad mūsų vaikai mokėtų šokti lietuvišką polką ir dainuotų“

Šven­čių be­lau­kiant

„Kad mū­sų vai­kai mo­kė­tų šok­ti lie­tu­viš­ką po­lką ir dai­nuo­tų“

Šiau­lie­čiai cho­reog­ra­fi­jos mo­ky­to­jai eks­per­tai Vio­le­ta ir Ro­mual­das LAU­GA­LIAI, žy­maus vai­kų ir jau­ni­mo tau­ti­nių šo­kių an­samb­lio „Šėl­ti­nis“ va­do­vai, šie­met ti­tu­luo­ti Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiais. Me­tų san­dū­ro­je Vio­le­ta Lau­ga­lie­nė su „Šiau­lių kraš­tu“ da­li­ja­si min­ti­mis ir ka­lė­di­niu pa­lin­kė­ji­mu.

– Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na­te ar­tė­jant šv.Ka­lė­doms?

– Mū­sų šei­mai Ka­lė­dos yra di­de­lė šven­tė. Se­niau prie Kū­čių sta­lo su­sės­da­vo­me pas mo­čiu­tę, ma­no ma­mą. Da­bar, ka­dan­gi mes su Ro­mu jau pa­tys esa­me se­ne­liai, pas mus at­va­žiuo­ja vai­kai su anū­kais.

Ar at­va­žiuos šie­met per Kū­čias, ar Ka­lė­dų pir­mą ar ant­rą die­ną, dar ne­ži­nau. Kaip pa­da­rys, taip bus ge­rai – svar­biau­sia, kad mes juos tu­ri­me, my­li­me ir jau­čia­me jų mei­lę.

Ki­ta ver­tus, jei­gu tik vie­ną kar­tą per me­tus kar­tu su­sė­di – tai nu­lis! Daug daž­niau rei­kia vi­siems kar­tu su­sės­ti, ir mes tai da­ro­me.

Anū­kų tu­ri­me tris – Ga­bi­ją, Be­ną ir El­zę. Tu­ri­me duk­rą Ka­ro­li­ną ir sū­nų Mar­ty­ną, mar­čią Gied­rę ir žen­tą Ka­ro­lį – jie yra di­džiau­sias mū­sų tur­tas. Ka­ro­li­na ir Mar­ty­nas – bu­vę „Šėl­ti­nio“ šo­kė­jai, šo­kę po 12 me­tų. La­bai ti­kiuo­si, kad jie sa­vo šei­mo­se puo­se­lė­ja tau­tiš­ku­mą. La­bai svar­bu, kad tai, ką juo­se įskie­pi­jo­me, per­duo­tų sa­vo vai­kams.

Tai­gi, mes la­bai tur­tin­gi ir la­bai lai­min­gi žmo­nės.

– O kas lai­mę ne­ša?

– Šian­dien esa­me dar pa­kan­ka­mai svei­ki, dar gy­va ma­no ma­ma, vai­kai gy­ve­na nor­ma­liai, tu­ri­me bū­rį drau­gų, pui­kius ko­le­gas, pa­de­da mo­kyk­lų ad­mi­nist­ra­ci­jos, šo­kė­jų tė­vai. Ko dau­giau ga­li no­rė­ti?

Bend­ra­vi­mas, mei­lė vie­nas ki­tam yra svar­biau­sia, o pi­ni­gai yra už­dir­ba­mi – rei­kia tik dirb­ti.

Pra­ban­gos na­muo­se ne­tu­ri­me, bet vi­są Eu­ro­pą su sa­vo šo­kė­jais esa­me iš­va­ži­nė­ję. Tu­ri­me 350 vai­kų šo­kė­jų. Tu­ri­me gru­pes tė­ve­lių šo­kė­jų ir bu­vu­sių šo­kė­jų.

– Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga ke­lia­mos idė­jos Lie­tu­vai. Ar tu­ri­te sa­vo idė­ją?

– Tu­riu. Ji man ky­la, pri­si­mi­nus įspū­džius iš Tur­ki­jos. Ten pa­trio­tiz­mas yra di­džiu­lis, him­ną gie­dant vai­kai tie­siog su­stings­ta iš pa­gar­bos sa­vo ša­liai. Pat­rio­ti­nės emo­ci­jos la­bai gi­lios.

Pas mus taip nė­ra.

Ma­no idė­ja, kad mo­kyk­lo­se pa­mo­kas vai­kai pra­dė­tų gie­do­da­mi him­ną, kad vi­si vai­kai mo­kė­tų šok­ti lie­tu­viš­ką po­lką, ži­no­tų mū­sų tau­ti­nius šo­kius, mo­kė­tų lie­tu­viš­kų dai­nų.

Gru­zi­nai, is­pa­nai ar tur­kai iš­gir­do sa­vo liau­dies mu­zi­ką ir jau šo­ka, dai­nuo­ja. Mū­sų vai­kai ne­mo­ka dai­nų.

Lin­kė­čiau puo­se­lė­ti sa­vo šak­nis, tau­tiš­ku­mą, ku­ris ei­na iš se­ne­lių ir tė­vų, mei­lę sa­vo kraš­tui – tai yra šven­ta.

Kalbėjosi Rūta JANKUVIENĖ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Cho­reog­ra­fams Vio­le­tai ir Ro­mual­dui Lau­ga­liams 2017 me­tai bu­vo iš­skir­ti­niai – jie­du pa­skelb­ti Šiau­lių gar­bės pi­lie­čiais.