Vaikai turi būti laimingi

Vai­kai tu­ri bū­ti lai­min­gi

Li­na Moc­ke­vi­čie­nė glau­džia prie krū­ti­nės ma­žą­jį Lu­ku­tį. Mi­nia­tiū­ri­nis ber­niu­kas ap­si­vi­jęs jos kak­lą. „La­bai jį my­liu, la­bai“, – sa­ko mo­te­ris, pa­kšte­lė­da­ma į bal­ta­pū­kę gal­ve­lę.

Li­na nė­ra nė pu­sant­rų me­tu­kų ne­tu­rin­čio Lu­ko ma­ma, ji – glo­bė­ja. Vi­lia­si, kad ber­niu­kas ka­da nors bus su­grą­žin­tas tik­ra­jai ma­mai. Ir jau da­bar ži­no: šis mo­men­tas jai bus la­bai skau­dus.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ap­sisp­ren­di­mas

Lu­kas su­tuok­ti­nių Li­nos ir Vy­tau­to Moc­ke­vi­čių na­muo­se Rau­dond­va­rio kai­me, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, at­si­ra­do Vi­sų šven­tų­jų die­nos iš­va­ka­rė­se.

Tie­siog su­skam­bo eta­ti­ne lai­ki­ną­ja glo­bė­ja dir­ban­čios L. Moc­ke­vi­čie­nės te­le­fo­nas. In­for­ma­ci­ja: lai­ki­no­sios glo­bos rei­kė­tų ber­niu­kui. Nu­ro­dė gy­ven­vie­tę – Šiau­lė­nai. Ir gat­vę.

Li­na nu­va­žia­vo kaip sto­vi. Įsi­ti­ki­no pa­gal­bos rei­kia ne­del­siant: la­bai ap­leis­tas, nu­si­lpęs, mur­zi­nas ma­žy­lis pra­šė­si pa­dė­ti.

Ne­ki­lo abe­jo­nių, ar vež­tis vai­ką na­mo. Daik­tų, ku­riuos rei­kė­tų pa­siim­ti, ne­la­bai ir bu­vo.

Par­si­ve­žu­si ma­žu­tį žmo­gu­tį žiū­rė­jo į sun­kiai ju­dan­tį ber­niu­ką ir ver­kė.

Ant kū­ne­lio su­ra­do ke­lias iš­šo­ku­sias iš­var­žas. Gal nuo ver­ki­mo? Ber­niu­ko ma­ma te­le­fo­nu ti­ki­no nie­ko pa­na­šaus ne­pas­te­bė­ju­si...

Lu­ką nu­ve­žė į Rad­vi­liš­kio li­go­ni­nę. Ber­niu­ką ap­žiū­rė­ję me­di­kai diag­no­za­vo ne tik tas iš­var­žas, bet ir vi­są puokš­tę ki­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų, jau ne­kal­bant apie or­ga­niz­mo iš­se­ki­mą.

L. Moc­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na, bu­vo su­krės­ta, kai stai­ga čiau­dė­ti pra­dė­jęs ma­žy­lis iš­čiau­dė­jo per­pu­vu­sį vil­no­nį siū­lą – pa­na­šu, kad vai­kas jį kaž­ka­da įtrau­kė ir už­kim­šo kvė­pa­vi­mo ta­kus.

Rau­do­niu pra­žy­do skruos­tu­kai

Ber­niu­ko rea­bi­li­ta­ci­ja ne­bu­vo leng­va. Ne vie­ną die­ną Li­nai su Lu­ku­čiu te­ko pra­leis­ti li­go­ni­nė­je. At­lik­ta iš­var­žos ope­ra­ci­ja, at­lik­ta dau­gy­bė ki­tų me­di­ci­ni­nių pro­ce­dū­rų.

Po pu­sant­ro mė­ne­sio ge­ruo­se na­muo­se Lu­kas priau­go svo­rio, šyp­so­si, ban­do sto­tis ir mie­lai pa­ke­lia ran­ky­tę pa­pra­šy­tas pa­ro­dy­ti, kur jo au­sy­tės. Nuo ke­lis kar­tus per die­ną spe­cia­liai ga­mi­na­mo na­mi­nio mais­to rau­do­niu pra­žy­do skruos­tu­kai.

Ber­niu­kas bun­da lo­ve­lė­je. Žiū­ri į Li­ną ir šyp­so­si. Mo­ti­niš­kai kal­bin­da­ma mo­te­ris pa­ke­lia ma­žy­lį ant ran­kų, pa­bu­čiuo­ja į gal­ve­lę.

„Man jo­kio skir­tu­mo, koks jis. Svei­kas? Nes­vei­kas? Jei taip, rei­kia gy­dy­ti. Vi­liuo­si, kad Lu­kas išaugs stip­rus vy­ras. Man bus sma­gu, jei ap­lan­kys“, – ant ran­kų sū­puo­da­ma ma­žiu­ką sa­ko Li­na. Ji ti­ki, kad taip ir bus.

Se­su­tės

Il­ga­me­tė UAB „Le­li­ja“ Še­du­vos fi­lia­lo siu­vė­ja L . Moc­ke­vi­čie­nė lai­ki­na­jai glo­bai priim­ti į sa­vo na­mus sve­ti­mus vai­kus ap­si­spren­dė pa­va­sa­rį. Pri­ta­rė ir vy­ras, Še­du­vos gim­na­zi­jos ru­sų kal­bos mo­ky­to­jas Vy­tau­tas. Suau­gę, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je su šei­mo­mis gy­ve­nan­tys sū­nūs jos ap­si­spren­di­mą taip pat pa­svei­ki­no, sa­ky­da­mi „kad tau, ma­ma, Die­vas duo­tų svei­ka­tos!“

Mo­te­ris ėmė lan­ky­ti lai­ki­nie­siems glo­bė­jams pri­va­lo­mus kur­sus. Jų dar ne­bai­gus su­lau­kė pir­mų­jų glo­bo­ti­nių – tre­jų ir sep­ty­ne­rių me­tų se­su­čių iš Rad­vi­liš­kio.

Iš Sa­vi­val­dy­bės pa­skam­bi­no jied­viem su vy­ru va­žiuo­jant į Šiau­lius. Mer­gai­tėms rei­kia sku­bios pa­gal­bos, nes jų ma­ma Kri­zių cent­re, jos su­gy­ven­ti­nis... kaž­kur.

Ap­su­ko au­to­mo­bi­lį. Tą pa­čią die­ną se­su­tes par­si­ve­žė į Rau­dond­va­rį.

Da­bar Li­na sa­ko: du lau­ki­nius žvė­riu­kus tą­kart į na­mus par­si­ve­žė. Mer­gai­tės su glo­bė­ja sun­kiai lei­do­si į kal­bas, ro­dė prieš­prie­šą vi­sur, kur rei­kė­jo su­si­ta­ri­mo, pa­klu­si­mo, tvar­kos.

Glo­bė­ją šo­ki­ra­vo se­su­čių ži­nios: jos ži­no­jo, ką ma­ma ir jos drau­gas da­ro lo­vo­je, kaip tai da­ro. Gy­rė­si ma­čiu­sios tai ir fil­muo­se. Di­džiuo­da­ma­si ro­dė veiks­mus, ko­kius pa­do­rio­se šei­mo­se tė­vai žy­mė­tų rai­de „S“.

Ap­leis­toms, so­cia­li­nių įgū­džių sto­ko­jan­čioms mer­gai­tėms iš­trin­ti to­kias pa­tir­tis pri­rei­kė ir psi­cho­lo­go, ir psi­chiat­ro pa­gal­bos.

Jau­kių na­mų šei­mi­nin­kė sa­ko, kad per ke­tu­ris glo­bos mė­ne­sius mer­gai­tės na­muo­se ta­po sa­vos. Kar­tu su glo­bė­ja – į dar­žą, pa­si­vaikš­čio­ti į miš­ką, drau­ge – šei­mi­nin­kau­ti vir­tu­vė­je. L. Moc­ke­vi­čie­nė šyp­so­si jau ir ne­be­sus­kai­čiuo­tų, kiek­syk vi­sos trys ke­pė py­ra­gus, vi­rė ce­pe­li­nus ar rū­pi­no­si na­mų ruo­ša.

Vy­res­nią­ją mer­gai­tę, ant­ro­kę, Li­na iš­mo­kė skai­ty­ti. Mo­te­ris ste­bi­si, kad ji mo­kyk­lo­je mo­kė­si pa­gal spe­cia­lių­jų ug­dy­mo po­rei­kių pro­gra­mą, o, pa­dir­bė­jus in­di­vi­dua­liai, to­kio po­rei­kio ne­be­li­ko.

„Gy­ven­da­mos su mu­mis mer­gai­tės at­ra­do na­mus: jei no­ri val­gy­ti, ži­no kur šal­dy­tu­vas, no­ri mau­dy­tis – į vo­nią, no­ri pa­si­kal­bė­ti – vi­sa­da ra­siu lai­ko“, – sa­ko Li­na.

Ypa­tin­gą dė­me­sį ji sky­rė bend­ra­vi­mui. Ir apie ką tik jos ne­pa­kal­bė­da­vu­sios: apie drau­gus, apie na­mus, apie šva­rą, apie moks­lus. Pa­na­šu, kad se­sės Moc­ke­vi­čių na­muo­se iš­ties at­ra­do žmo­giš­ką ši­lu­mą.

La­biau­siai Li­ną šil­dė ry­tai, kai mer­gai­tėms rei­kė­da­vo kel­tis – vie­nai į mo­kyk­lą, ki­tai į dar­že­lį Še­du­vo­je. Pra­bu­du­sios at­bėg­da­vo į glo­bė­jų mie­ga­mą­jį ap­si­ka­bin­ti bei pa­kuž­dė­ti, kaip juos my­li.

Na­mai, kuriuose mais­tu ne­kve­pia

Praei­tą sa­vai­tę mer­gai­tes, pa­si­bai­gus lai­ki­no­sios glo­bos lai­kui, nu­spręs­ta su­grą­žin­ti ma­mai. L. Moc­ke­vi­čie­nė, su­ži­no­ju­si tai, pa­ju­to bur­no­je gu­mu­lą.

Nu­vež­ti glo­bo­ti­nes tik­ra­jai ma­mai ap­si­spren­dė pa­ti. Suk­ro­vė per ke­tu­ris mė­ne­sius su­kaup­tą man­tą, vis­ką, ką bu­vo nu­pir­ku­si tik mer­gai­tėms – dra­bu­žių, žais­lų, pa­ta­ly­nę. Dar pri­dė­jo mais­to, gar­du­my­nų, na­muo­se vir­tos obuo­lie­nės.

Pra­vė­rus ma­mos nuo­mo­ja­mo būs­to du­ris pa­dvel­kė tuš­tu­ma.

„Tie na­mai ne­kve­pė­jo mais­tu. Na­mai, ku­riuo­se gy­ve­na vai­kai, tu­ri kve­pė­ti mais­tu“, – sa­ko glo­bė­ja.

Li­na at­vi­ra: grei­čiau­siai tas iki šiol gerk­lę spau­džian­tis gu­mu­las – dėl grau­du­lio, kad gy­ve­ni­mo džiaugs­mą pa­ga­liau pa­ju­tu­sios mer­gai­tės grįž­ta į bu­vu­sio gy­ve­ni­mo pil­ku­mą.

Li­na pa­gau­na sa­ve vis gal­vo­jant, ar gy­ven­da­mos su ma­ma jos glo­bo­ti­nės tu­ri, ką val­gy­ti...

Moc­ke­vi­čių na­muo­se žyb­si dar kar­tu su iš­vy­ku­sio­mis glo­bo­ti­nė­mis puoš­ta Ka­lė­dų eg­lu­tė. Po ja su­krau­tos do­va­nė­lės lau­kia vai­kų. Čia pa­dė­tos do­va­nos ir iš­vy­ku­sioms se­sėms.

Li­na vyks mer­gai­čių ap­lan­ky­ti. Bū­ti­nai nu­veš ce­pe­li­nų – abi juos la­bai mėgs­ta.

„Jei­gu bū­tų ap­si­spręs­ta tas mer­gai­tes iš ma­mos paim­ti ir ap­gy­ven­din­ti vai­kų glo­bos na­muo­se, net ne­dve­jo­da­mi pa­siim­si­me jas. Ma­no vai­kai val­diš­kuo­se na­muo­se ne­gy­vens“, – sa­ko L. Moc­ke­vi­čie­nė.

Mū­sų vai­kai

Moc­ke­vi­čių na­muo­se vie­tos at­si­ras­tų ir dar vie­nai jos bu­vu­siai glo­bo­ti­nei, paaug­lei iš Aukš­tel­kų kai­mo.

14-me­tė paim­ta iš šei­mos, ku­rio­je bu­vo gir­tau­ja­ma.

La­bai gra­ži mer­gai­tė, bet ap­leis­ta, ne­nu­sip­rau­su­si... Dar vie­nos glo­bo­ti­nės gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja.

Par­si­ve­žė į sa­vo na­mus kaip sto­vi. Pa­ra­gi­no mau­dy­tis – ne­no­ri, pa­ban­dė kal­bė­tis – prieš­prie­ša, tai­syk­lių – jo­kių, rei­ka­la­vi­mas lan­ky­ti mo­kyk­lą – su pa­šai­pa.

Ke­lių sa­vai­čių pri­rei­kė, kol paaug­lė pri­si­lei­do glo­bė­ją. Pa­vy­ko ras­ti ta­ke­lį į vai­ko šir­dį. Paaug­liš­kos pa­slap­tys, in­ty­mūs po­kal­biai iki vė­lu­mos su­šil­dė.

Da­bar mer­gai­tė su­grą­žin­ta į šei­mą. Jei su­ži­nos, kad jos glo­bo­ti­nė na­muo­se yra skriau­džia­ma, L. Moc­ke­vi­čie­nė ne­dve­jo­da­ma va­žiuos par­si­vež­ti jos kad ir nak­tį.

„Čia ma­no, mū­sų vai­kai. Mū­sų tur­tas. Atė­jus jiems į mū­sų na­mus, atė­jo pil­nat­vė“, – šyp­so­si mo­te­ris. Žmo­nai pri­ta­ria ir vy­ras Vy­tau­tas.

Li­na iš­girs­ta klau­si­mų, kam vi­so ši­to rei­kia? Šyp­so­si: to rei­kia pir­miau­sia jai. Dėl pi­ni­gų? Nie­ka­da ir ne­skai­čia­vo, bet ži­no, kad vai­kams iš­lei­džia kur kas dau­giau nei jiems ski­ria­ma.

„Man bu­vo pa­sa­ky­ta ra­šy­ti vi­sas su glo­bo­ti­niais su­si­ju­sias iš­lai­das. Nie­ka­da ne­ra­šiau – ne pi­ni­gai svar­biau­sia, ūkiš­kai gy­ve­nant bū­tų sar­ma­ta skirs­ty­ti“, – sa­ko glo­bė­ja.

Ar sun­ku au­gin­ti sve­ti­mą, tik­ro­sios šei­mos at­stum­tą vai­ką, auk­lė­ti jį, ko­vo­ti su jo ydo­mis, gy­dy­ti jo kū­no ir sie­los žaiz­das?

O kas sa­kė, kad bus leng­va? Au­gin­ti žmo­gų nė­ra pa­pras­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Li­na Moc­ke­vi­čie­nė glau­džia prie sa­vęs iš pa­sly­du­sios šei­mos paim­tą Lu­ką – ši­lu­mos už­ten­ka abiem.

„Atė­jus vai­kams į na­mus, atė­jo pil­nat­vė“, – sa­ko Li­na ir jos su­tuok­ti­nis Vy­tau­tas.

Li­nos Moc­ke­vi­čie­nė: Vai­kai nė­ra kal­ti dėl sa­vo tė­vų klai­dų, jie ver­ti bū­ti lai­min­gi.