Prieš­ka­lė­di­nis akib­rokš­tas pa­li­ko slo­gutį

Prieš­ka­lė­di­nis akib­rokš­tas pa­li­ko slo­gutį

Šiau­lie­tis An­to­nas Ve­re­mei­či­kas ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą ta­po ava­ri­jos Šiau­liuo­se, Til­žės gat­vė­je, liu­dy­to­ju. Tai, ką pa­ma­tė, 35 me­tų vy­ras nu­spren­dė pa­si­da­ly­ti su skai­ty­to­jais. Ir įspū­džiai, pa­sak šiau­lie­čio, li­kus ke­lioms die­noms iki me­tų di­džių­jų šven­čių, kai vi­si ra­gi­na rem­ti, pa­dė­ti ir da­ly­tis ge­ru­mu, pa­li­ko slo­gu­tį.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Įvy­kis, su­krė­tęs An­to­ną, nu­ti­ko ne­to­li pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­ro „Sau­lės mies­tas“ apie 22 va­lan­dą. Pa­sak An­to­no, ei­da­mas į pre­ky­bos cent­rą, jis stai­ga pa­ma­tė, kaip nuo se­no­jo via­du­ko at­skrie­jan­tis leng­va­sis au­to­mo­bi­lis ta­po ne­val­do­mas, rė­žė­si į ke­lio ati­tva­rus, ver­tė­si ant šo­no.

A. Ve­re­mei­či­kas ne­dve­jo­da­mas sku­biai su­rin­ko Bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­me­rį 112. Ope­ra­to­riui gal de­šimt sy­kių vis tei­rau­jan­tis, kur įvy­ko ne­lai­mė, An­to­nas kant­riai kar­to­jo ava­ri­jos vie­tos ad­re­są.

Tuo tar­pu prie ant šo­no ap­si­ver­tu­sio au­to­mo­bi­lio jau rin­ko­si smal­suo­liai, ap­ta­ri­nė­jo, kas ir kaip vis­kas nu­ti­ko, dėl ko. Ir nė vie­nas, pa­sak te­le­fo­nu su 112-uo­ju vis dar kal­ban­čio An­to­no, ne­pa­mė­gi­no at­ver­ti au­to­mo­bi­lio du­re­lių, kad iš sa­lo­no iš­lįs­tų ten įka­lin­tas vai­ruo­to­jas.

„Pa­ma­čiau, kad iš po va­rik­lio dang­čio ėmė sklis­ti dū­mai. Lauk­ti ne­bu­vo ga­li­ma nė se­kun­dės, o žmo­nės ir to­liau sto­vi­nia­vo šne­kė­da­mie­si“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Pa­ga­liau bai­gęs po­kal­bį su 112-uo­ju, vy­ras pri­šo­ko prie au­to­mo­bi­lio ir pa­ta­rė ma­ši­no­je įka­lin­tam vai­ruo­to­jui kuo sku­biau at­si­da­ry­ti lan­gą ir lįs­ti į lau­ką, nes au­to­mo­bi­lis ga­li bet ku­rią aki­mir­ką sprog­ti.

Užuot pa­dė­ję iš­va­duo­ti žmo­gų, ste­bė­to­jai, pa­sak An­to­no, rep­li­ka­vo esą ge­riau jau lan­go ne­da­ry­ti, nes jis ga­lin­tis su­by­rė­ti.

Ma­ža to, nu­ken­tė­ju­sia­jam lan­gą at­vė­rus ir ban­dant iš­lįs­ti, „žiū­ro­vai“, anot A. Ve­re­mei­či­ko, rep­li­ka­vo, kad ge­riau jau sė­dė­tų vi­du­je ir lauk­tų at­va­žiuo­jan­čių gel­bė­to­jų. Rep­li­kas, pa­sak pa­šne­ko­vo, esą pa­ly­dė­jo sto­vi­niuo­jan­čių­jų juo­kas.

„Man ne­sup­ran­ta­ma, kaip ga­li­ma pa­lik­ti krau­juo­jan­tį žmo­gų dū­mais ap­si­py­lu­sio­je ma­ši­no­je“, – pa­sa­ko­jo šiau­lie­tis.

Nu­ken­tė­ju­sy­sis, pa­sak jo, ne­kal­bė­da­mas, įsi­ki­bęs į An­to­no iš­ties­tą ran­ką, pa­ga­liau bai­gė iš­si­ke­pur­nė­ti iš ma­ši­nos, ta­da pri­bė­go pa­dė­ti dar ke­le­tas vy­rų.

„Aš gal­vo­jau, gal jau vi­si su­si­pra­to, kad rei­kia pa­dė­ti, o ne sto­vė­ti ir žveng­ti... De­ja“, – sa­kė An­to­nas.

Iš­li­pęs vai­ruo­to­jas at­si­rė­mė į na­mo sie­ną, ne­kal­bė­jo.

At­va­žia­vę ug­nia­ge­siai šo­ko prie ma­ši­nos, ieš­ko­ti nu­ken­tė­ju­sių­jų, ta­čiau nie­kas, iš­sky­rus An­to­ną, iš sto­vin­čių žiū­ro­vų esą ne­sus­ku­bo pra­neš­ti, kad ma­ši­no­je žmo­nių nė­ra, kad pa­gal­bos rei­kia ato­kiau sto­vin­čiam vai­ruo­to­jui.

„Liū­di­na, kad žmo­nės taip el­gia­si ir ta­da, kai svar­bi ir lem­tin­ga ga­li bū­ti kiek­vie­na mi­nu­tė. Mes daug kal­ba­me apie žmo­nių abe­jin­gu­mą, o aš tie­siai švie­siai pa­sa­ky­siu, kad ne apie abe­jin­gu­mą to­kio­je si­tua­ci­jo­se rei­kia kal­bė­ti, o apie kvai­lu­mą“, – slo­gia nuo­tai­ka da­li­jo­si šiau­lie­tis.

Jis svars­to, kas ga­lė­tų iš­pro­vo­kuo­ti to­kį nea­dek­va­tų žmo­nių el­ge­sį – ne­sku­bė­ji­mą pa­dė­ti, o abe­jin­gą ste­bė­ji­mą, ko­men­ta­rus, rep­li­kas ir ne­tgi juo­ką? An­to­no nuo­mo­ne, gal­būt žmo­nių el­ge­sys pri­klau­so nuo to, kad jie val­go, pa­vyz­džiui, mo­di­fi­kuo­tą mais­tą?

An­to­no VE­RE­MEI­ČI­KO nuo­tr.

ava­ri­ja prie via­du­ko; ava­ri­ja prie via­du­ko1

Šį ava­ri­ja su­krė­tė. Žmo­nių reak­ci­ja – dar la­biau.