Medžio meistras vejasi svajonę

Me­džio meist­ras ve­ja­si sva­jo­nę

Ža­ga­rė­je (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­tis me­džio meist­ras Da­lius Ud­ra­kis ar­tė­jant Ka­lė­doms su­ren­gė sa­vo tre­čią­ją per­so­na­li­nę pa­ro­dą. Jau pen­kio­li­ka me­tų ak­ty­viai ku­rian­tis, ple­ne­ruo­se da­ly­vau­jan­tis vy­ras, šie­met kon­kur­se dėl svar­biau­sio tau­to­dai­li­nin­kų ap­do­va­no­ji­mo „Auk­so vai­ni­ko“ Šiau­lių re­gio­ne pel­nęs pir­mą vie­tą, sa­ko pa­ga­liau pa­si­rin­kęs iš­ti­ki­my­bę kū­ry­bai – prieš ge­rą pus­me­tį jis išė­jo iš pa­sto­vias pa­ja­mas tei­ku­sio dar­bo ir nu­spren­dė at­si­dė­ti dro­žy­bai. Gal tai ri­zi­kin­gas žings­nis, pri­pa­žįs­ta tau­to­dai­li­nin­kas, ta­čiau jau dar­buo­se at­pa­žįs­ta­mą brai­žą tu­rin­tis kū­rė­jas ve­ja­si sa­vo sva­jo­nę.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Rankš­luos­ti­nę įsi­gi­jo dai­lės mu­zie­jus

Da­lius Ud­ra­kis ve­da per Ža­ga­rės dva­ro rū­mų me­nes link ma­žes­nio ka­bi­ne­to, šiek tiek pri­me­nan­čio mo­kyk­los kla­sę su ei­lė­mis iš­ri­kiuo­to­mis kė­dė­mis. Vos prieš ke­lias sa­vai­tes, su­ta­ręs su re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja, jis čia pra­dė­jo ves­ti at­vyks­tan­čioms eks­kur­si­joms me­džio dro­ži­mo edu­ka­ci­jas.

Eks­po­zi­ci­nė­je vit­ri­no­je gu­li aukš­tyn ko­pian­čiais gy­vū­nais ir vi­jok­liais ap­si­vi­ju­si laz­da, ri­kiuo­ja­si šven­tie­ji Pet­ras ir Po­vi­las, šv. Bar­bo­ra, že­mes­nė­je len­ty­no­je – mu­zi­kan­tas su ar­mo­ni­ka, ant mu­zi­ki­nė­mis na­to­mis vir­tu­sių ko­jų pa­si­stie­bęs paukš­tis, straub­lį už­rie­tęs dramb­lys, teat­rų fes­ti­va­lį ga­lin­ti pa­puoš­ti kau­kių kom­po­zi­ci­ja.

Atė­ju­siems pa­kė­lus gal­vas aukš­tyn vi­su gro­žiu at­si­ve­ria rankš­luos­ti­nės su gie­dan­čiais paukš­čiais, gė­lė­mis, sau­lu­tė­mis. Ant vie­nos – į skir­tin­gas pu­ses žvel­gian­čių pa­kin­ky­tų žir­gų gal­vos, at­suk­tos į du bokš­te­lius, ste­bė­ti­nai pri­me­nan­čius puo­šian­čiuo­sius Ža­ga­rės žir­gy­no komp­lek­są. Vė­liau me­džio meist­ras sa­kys, kad ki­ti ko­le­gos jau at­pa­žįs­ta jo brai­žą, ne­be­reik­tų net kli­juo­ti la­pe­lio su var­du ir pa­var­de. D. Ud­ra­kio pa­ga­min­tą rankš­luos­ti­nę yra įsi­gi­jęs ir Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jus. Ki­ta rankš­luos­ti­nė su žir­ge­liais iš­ke­lia­vo pas tuo­me­ti­nį Sei­mo pir­mi­nin­ką Čes­lo­vą Jur­šė­ną.

Ka­rei­vis no­ri bū­ti ge­ne­ro­lu

Vie­na­me ka­bi­ne­to kam­pe – pa­si­rė­męs ran­ka Rū­pin­to­jė­lis, ki­ta­me – obe­lis­kas su paukš­čiais. Ant sie­nų ka­bo daug nuo­trau­kų, ku­rio­se už­fik­suo­ti nu­pirk­ti ir į ki­tus mies­tus, ra­jo­nus ar ša­lis iš­ke­lia­vę kū­ri­niai bei stam­būs dar­bai, ku­rių į jo­kią pa­tal­pą ne­su­neš­tum: kry­žiai, kop­lyts­tul­piai, sto­gas­tul­piai. Tau­to­dai­li­nin­kas džiau­gia­si, kad parodose–konkursuose ga­li­ma da­ly­vau­ti pa­tei­kiant vien to­kių dar­bų fo­tog­ra­fi­jas, tik bū­ti­na už­fik­suo­ti kū­ri­nį skir­tin­gais ra­kur­sais, iš vi­sų pu­sių, kad ma­ty­tų­si de­ta­lės ir bū­tų ga­li­ma ob­jek­ty­viai ver­tin­ti. Šiuo me­tu Da­lius Ud­ra­kis gy­ve­na lau­ki­mu – jo dar­bai da­ly­vau­ja res­pub­li­ki­nia­me me­džio meist­rų kū­ry­bos kon­kur­se Ro­kiš­ky­je. Lauk­ti re­zul­ta­tų li­ko ne­beil­gai – iki Tri­jų Ka­ra­lių.

„Blo­gas ka­rei­vis, ku­ris ne­no­ri bū­ti ge­ne­ro­lu, – at­sa­ko ža­ga­rie­tis meist­ras, pa­klaus­tas, ar kas­kart da­ly­vau­da­mas kon­kur­suo­se ti­ki­si lai­mė­ji­mų. – Kaž­kaip ypa­tin­gai pri­zų ne­sie­kiu, ta­čiau po žings­ne­lį to­bu­lė­ju, ei­nu į prie­kį. Pats tai jau­čiu“.

Da­liaus Ud­ra­kio kū­ri­niai puo­šia ne tik Lie­tu­vos so­dy­bas, šven­to­rius, kai­mus, bet ir ke­liau­ja į už­sie­nį: Vo­kie­ti­ją, JAV, Pran­cū­zi­ją, Ki­ni­ją, Ja­po­ni­ją. Ja­po­nai, ki­nai mėgs­ta Už­ga­vė­nių kau­kes, Lat­vi­jo­je Duo­be­lė­je vy­ku­sio­je mu­gė­je sve­čiai iš Tur­ki­jos įsi­gi­jo drož­tą ba­rel­je­fą su žu­vi­mi vir­tu­vei pa­puoš­ti, už­sie­nie­čių per­ka­mi Rū­pin­to­jė­liai.

Nuo­gą Ie­vą te­ko pri­deng­ti

O pir­mo­sios skulp­tū­rė­lės su įrėž­tais meist­ro ini­cia­lais bei žo­džiais „Lit­hua­nia“ ir „Ža­ga­rė“ dar 2005-ai­siais iš­va­žia­vo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją. Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­ly­je tą va­sa­rą vie­šė­ję ang­lai už­sa­kė pra­kar­tė­lės fi­gū­rė­les vie­nai sa­vo ša­lies baž­ny­čiai.

Bū­ta ir juo­kin­gų nu­ti­ki­mų. Pak­vies­tas į vie­ną pir­mų­jų pa­ro­dų D. Ud­ra­kis su­gal­vo­jo iš­drož­ti Ado­mo ir Ie­vos skulp­tū­rė­les. Ta­čiau Ado­mo „įveik­ti“ ne­spė­jo, pri­sta­tė tik Ie­vą – nuo­gą, kaip ką tik gi­mu­sią. Or­ga­ni­za­to­riai ne­priė­mė: esą, ne­ga­li­ma, žmo­nės to­kio dy­vo ne­sup­ras. Jei dar bū­tų kar­tu su Ado­mu...

„Su­gud­ra­vau. Iš to pa­ties me­džio skied­rų pa­da­riau men­ką rū­be­lį krū­ti­nei ir si­jo­nė­lį, to­kia pri­deng­ta mer­ge­lė jau ti­ko. O vė­liau tą pa­čią Ie­vos skulp­tū­rė­lę že­mės ūkio pa­sie­ki­mų mu­gė­je Kau­ne nu­pir­ko pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių po­ra“, – me­na dro­žė­jas.

„Auk­so vai­ni­ko“ re­gio­ni­nio tu­ro lau­rea­tas

Kas­met ža­ga­rie­tis da­ly­vau­ja ra­jo­no, ap­skri­ties tau­to­dai­li­nin­kų dar­bų pa­ro­do­se, iš Šiau­lių jo dro­ži­niai po at­ran­kos įpras­tai pa­ten­ka tarp ge­riau­sių­jų, ke­liau­jan­čių į res­pub­li­ki­nes pa­ro­das Vil­niu­je. Me­džio meist­ras yra da­ly­va­vęs ple­ne­ruo­se Es­ti­jo­je, Suo­mi­jo­je, aš­tuo­ne­rius me­tus skulp­tū­ras Jo­niš­kio ra­jo­nui puoš­ti ku­ria Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je or­ga­ni­zuo­ja­ma­me ple­ne­re „Gam­ta – gė­rio vers­mė“. Ten jis se­mia­si pa­tir­ties iš ži­no­mų skulp­to­rių – Sau­liaus Lam­pic­ko, Adol­fo Te­re­siaus ir ki­tų – ku­riuos va­di­na sa­vo mo­ky­to­jais.

Dve­jus me­tus iš ei­lės – 2013-ai­siais ir 2014-ai­siais – Da­lius Ud­ra­kis ta­po „Auk­so vai­ni­ko“ Šiau­lių re­gio­no tre­čios vie­tos lau­rea­tu, o šiais me­tais bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu ap­skri­ty­je ir įver­tin­tas pir­mą­ja vie­ta.

2012 me­tais ga­vo ser­ti­fi­ka­tą, ku­riuo jo ku­ria­mi kry­žiai, skulp­tū­ros, rankš­luos­ti­nės, laz­dos, ko­čė­lai pri­pa­žin­ti tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tu. Da­bar sie­kia me­no kū­rė­jo sta­tu­so, ku­ris su­teik­tų tam tik­ras so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas.

„Ža­du drož­ti rim­tai“, – ne­ti­kė­tu pa­reiš­ki­mu nu­ste­bi­na me­džio meist­ras. Ne­jau iki šio­lei bu­vo ki­taip?..

Išė­jo iš dar­bo

„Vi­są lai­ką trū­ko lai­ko. Be­veik 14 me­tų dir­bau Jur­dai­čių so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­ju. Man pri­klau­sy­da­vo tik va­ka­rai po dar­bo ir sa­vait­ga­liai. Ne­ga­lė­da­vau iš­vyk­ti, ka­da pa­no­rė­jęs, į skulp­to­rių ple­ne­rus, net Vil­niaus Ka­ziu­ko mu­gė­je ne­su da­ly­va­vęs. Žie­mą grį­žęs šal­da­vau sa­vo dirb­tu­vė­se, nes ne­spė­da­vau jų pri­kū­ren­ti. Da­bar pa­tal­pas šil­ti­nu, ku­riu sau kū­ry­bi­nio kom­for­to są­ly­gas ir lie­ku iš­ti­ki­mas tik me­džio dro­žy­bai. Iš dar­bo išė­jau ge­gu­žės mė­ne­sį“, – paaiš­ki­na Da­lius Ud­ra­kis.

Ža­ga­rie­tis pri­pa­žįs­ta, kad toks žings­nis iš ša­lies ga­li at­ro­dy­ti neap­gal­vo­tas, ta­čiau tik jis pa­ts ži­no, kiek lai­ko gal­vo­ta, pa­sver­ta. Vai­kai jau užau­go, ple­čia­si ry­šiai, už­sa­ky­mai. Kū­rė­jo duo­na ga­li bū­ti ru­pi, ta­čiau su­tei­kia lais­vę, o sėk­mės at­ve­ju ga­li gau­ti ir py­ra­go.

Me­die­ną rin­ko se­niai

Kad tu­ri ge­ras ran­kas, Da­lius Ud­ra­kis su­pra­to paaug­lys­tė­je, drož­da­mas ba­rel­je­fus švie­saus at­mi­ni­mo mo­ky­to­jo ir tau­to­dai­li­nin­ko Vin­co Mai­žiaus pa­mo­ko­se. Ta­čiau bai­gęs mo­kyk­lą me­dį il­gam pa­mir­šo. Bai­gė zoo­tech­ni­ko spe­cia­ly­bę, grį­žo dirb­ti į Ža­ga­rės žir­gy­ną, kur ir fer­moms va­do­va­vo, ir trum­pai di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju bu­vo, o il­giau­siai dir­bo žir­gų tre­ne­riu. Kon­kū­ruo­se jė­gų be­veik ne­ban­dė, iš­sky­rus vie­ną sėk­min­gą pa­si­ro­dy­mą Šiau­lių gam­ti­nin­kų sto­ty­je or­ga­ni­zuo­ta­me tur­ny­re, ta­čiau da­ly­vau­da­vo vi­sa­są­jun­gi­nė­se žir­gų pa­ruo­ši­mo var­žy­bo­se. Žir­gai bū­da­vo iš­jo­di­nė­ja­mi ir at­lie­ka­mi ban­do­mie­ji jo­ji­mai, po ku­rių jie pa­skirs­to­mi spor­tui, rep­ro­duk­ci­jai. Ža­ga­rie­tis to­kio­se var­žy­bo­se yra pel­nęs pir­mą vie­tą.

Dar dirb­da­mas žir­gy­ne jis pra­dė­jo rink­ti me­die­ną, tar­si ne­są­mo­nin­gai, nu­jaus­da­mas, kad atei­ty­je su ja bus su­si­jęs kū­ry­bi­nis ke­lias. Iš­sau­go­jo ir da­lį kal­tų, kal­te­lių iš 5–6 tė­vų bei gi­mi­nai­čių do­va­no­tų įran­kių rin­ki­nių, ku­rie da­bar la­bai pra­ver­čia.

Au­to­rės nuo­tr.

Da­liaus Ud­ra­kio ran­ko­se – gi­gan­tiš­kas jo drož­tas del­nas.

Eks­po­zi­ci­nė­je vit­ri­no­je gu­li aukš­tyn ko­pian­čiais gy­vū­nais ir vi­jok­liais ap­si­vi­ju­si laz­da, mu­zi­kan­tas su ar­mo­ni­ka, ant mu­zi­ki­nė­mis na­to­mis vir­tu­sių ko­jų pa­si­stie­bęs paukš­tis, straub­lį už­rie­tęs dramb­lys.

Me­džio meist­ras Da­lius Ud­ra­kis šiais me­tais ta­po „Auk­so vai­ni­ko“ re­gio­ni­nio tu­ro nu­ga­lė­to­ju, o ar­tė­jant šven­tėms su­ren­gė tre­čią per­so­na­li­nę pa­ro­dą.

Me­di­nė gi­ta­ra ir kau­kė pui­kiai tik­tų mu­zi­ki­nių ir teat­ri­nių ren­gi­nių ap­do­va­no­ji­mams.

Iš dar­bo išė­jęs ir kū­ry­bai at­si­dė­jęs Da­lius Ud­ra­kis jau­čia­si lais­vas, kaip tas iš­drož­tas paukš­tis.

Daug dar­bų par­duo­ta, tad li­kę tik nuo­trau­ko­se.

Me­džio dro­žė­jo iš­skob­tas šv. Po­vi­las.

Da­liaus Ud­ra­kio rankš­luos­ti­nės jau at­pa­žįs­ta­mos pa­gal brai­žą.