Naujausios
„Pakruojis +“
„Šiaulių kraštas“ pradeda naują diskusiją „Pakruojis +“ – apie tai, ko trūksta Pakruojui. Ką reikėtų daryti, kad metai po metų tuštėjantis miestas vėl taptų patrauklia vieta gyventi ir dirbti, kviestų sugrįžti jau išvykusius, o besikraunančius lagaminus – pakeisti nuomonę?
Reikia naujų stambiųjų darbdavių
Pirmasis pašnekovas – uždarosios akcinės bendrovės „Montaka“ direktorius Paulius KAČERAUSKAS, prieš kelerius metus Pakruojyje įkūręs padangų servisą.
– Kalbama, kad Pakruojį gali iškelti iš duobės verslininkai. Kuo daugiau bus verslo, tuo geriau visi gyvens: augs algos ir vartojimas, ir šita įsisukusi karuselė išjudins kitas gyvenimo sritis.
– Iš dalies tiesa. Bet šitais gelbėtojais tikrai netaps smulkieji verslininkai, teturintys vieną ar du samdomus darbuotojus ir patys kartu su jais plušantys. Mes, smulkieji, tegalime užsidirbti sau ir dar mokėti atlyginimą keliems žmonėms. Mažųjų įmonių darbuotojų algos nuošaliame rajone niekada neprilygs mokamoms didmiesčiuose. Pakruojyje nėra tokios didelės paslaugų paklausos. O bet kokia įmonė savo gyvavimui turi užsidirbti. Juokauju, kad nesu tikras, tik vadovavimu įmonei užsiimantis verslininkas, nes imu įrankius ir prie kliento automobilio einu kartu su darbininku.
Nedideli atlyginimai – atitinkamas ir vartojimas, ypač ne kasdien būtinų prekių ar paslaugų. Nes vienoje svarbioje visiems gyventojams srityje, komunalinių paslaugų kainomis, Pakruojis tikrai neatsilieka, o net lenkia didmiesčius!
Norint didelių pokyčių, reikia, kad į Pakruojį ateitų stambiųjų investuotojų, sukursiančių šimtus gerai mokamų naujų darbo vietų. Dabar netoli rajono centro tėra dvi didelės gamyklos – skaldos, intensyviausiai dirbančios sezonais.
– Savo verslą plečiate. Ko reikia, kad verslininkai ne tik pastebėtų čia pat esančias naujas galimybes, bet ir ryžtųsi jomis pasinaudoti? Kokias kliūtis tenka įveikti?
– Pirmiausia reikia platesnio požiūrio ir noro nuveikti daugiau, nei darai šiandien. Mano verslas auga negreitai, bet dėsningai. Pradėjau nuo paslaugų lengvųjų automobilių vairuotojams. Praėjus kiek laiko pastebėjau, kad tokių paslaugų reikia ir ūkininkams, ir sunkvežimių savininkams. Kodėl jų nepasiūlyti, jei yra paklausa? Žinoma, serviso išplėtimas kainavo ir investicijų, ir laiko. Bet sunkvežimių ir traktorių vairuotojai iš mano įmonės kiemo jau nebevažiuoja kitur.
Jei nori rimtai užsiimti verslu, turėti pelningą įmonę, reikia suprasti, kad dirbti teks daug, laisvalaikis bus smarkiai ribotas, o pramogos – retos.
Kai pamačiau dar vieną nišą plėsti įmonės veiklą – stačia galva nėriau į statybas.
Įveikti tenka visuomenėje susiformavusias neigiamas nuostatas apie verslą. Viena iš labiausiai erzinančių – aplinkinių požiūris į plečiamą įmonę. Užuot palaikę, skatinę, mėto replikas „kam tau to reikia?“. Ar ir apskritai ima koją kišti. Neseniai buvau apskųstas, kad naują įmonės serviso pastatą statau nelegaliai! Tarsi prie statybų aikštelės nestovėtų informacinis stendas, kuriame didžiulėmis, iš toli matomomis raidėmis surašyti ir projekto, ir rangovų duomenys, ir statybos paskirtis bei terminai...
Reaguodami į skundą, turėjo gaišti institucijų atstovai, man irgi teko skirti laiko jų vizitui, leidimų peržiūrai ir statybvietės patikrinimui. Pažeidimų nebuvo rasta, bet darbai kuriam laikui sutrikdyti.
Dar viena rimta kliūtis mažam nuošalios vietovės verslui – išugdyta nuostata, kad pinigus reikia ne užsidirbti, o galima tiesiog gauti. Ateina pas mane kandidatas į darbuotojus, įsitikinęs, kad iš karto privalau jam mokėti tūkstančio eurų algą! Pasiūlius bandomąjį laiką ir tuo laiku mokamą minimalų atlyginimą, žmogus kone įsižeidžia. Nesupranta aiškinimo, kad atlyginimas priklauso nuo darbo rezultatų, kad norimą didelę algą teks pačiam ir užsidirbti.
Kaip nuostata „gauti pinigus“ neatsiras, jei bedarbio pašalpa tik nedaug mažesnė už minimalų atlyginimą? Jos gavėjai greitai suskaičiuoja, kad dirbti ne itin verta.
Kodėl valstybė gali bedarbiams mokėti neskatinančias dirbti pašalpas, o socialines garantijas jau užsidirbusius pensininkus skriaudžia? Teisingiau būtų atvirkščiai.
– Verslininkai pakeiksnoja ir trukdančius dirbti valdininkus. Neteko turėti tokių problemų?
– Pakruojyje – priešingai, valdžia kaip tik palaiko verslą. Prieš imantis įmonės plėtros, teko tvarkyti krūvą dokumentų – leidimų, derinimų, kitokių... Apėjau mažiausiai dešimt rajono Savivaldybės kabinetų, ir devyniuose iš jų reikalus sutvarkiau jei ne iš karto, tai labai operatyviai. Gavau visą reikiamą informaciją.
Kol sukau galvą, ką daryti su būsimo naujojo serviso teritorijos lietaus kanalizacija (neradau planų, kur ji įrengta toje Pakruojo miesto vietoje), seniūnas Saulius Margis pats atvažiavo pranešti, kur yra tinklai, prie kurių galėsiu jungtis.
Gaila, kad tokio geranoriškumo smulkiajam verslui nerodo aukščiausia šalies valdžia. Nuo metų pradžios padidintas minimalus atlyginimas jau atsiliepė atsarginių automobilių detalių kainoms. Keliant minimalią algą, paprastai tenka kelti ir kitas. Iš ko mokėsiu tą pakeltąją – juk pulkai naujų klientų neatvažiuos? Nebeliks kitos išeities, kaip tik branginti paslaugas.
– Ar lankotės renginiuose Pakruojyje? Kokių laisvalaikio formų, pramogų mieste reikėtų?
– Renginiuose lankausi su šeima – įvairiose šventėse, koncertuose, sporto varžybose. Šaunu, kad mieste yra galimybių pasireikšti mėgstantiems sportuoti žmonėms – keli sporto klubai, kurių nariai jau skina pergales šalies ir tarptautiniuose turnyruose. Nemažai žiūrovų sulaukia automobilių, motokroso varžybos...
Laisvalaikiu su vaikais nuolat einame į Pakruojo parką, kur yra ir lauko treniruoklių, ir žaidimo vietų bei įrenginių mažiesiems.
Ne aš vienas pastebiu, kad miestas tampa vis tvarkingesnis. Esu už naujoves – reikia keistis, gražinti mūsų Pakruojį. Nepalaikau besigailinčių nupjautų medžių Vytauto Didžiojo gatvėje: koks gi čia grožis – basliai su penkiais lapais? Medžių nelikus, gatvė tapo erdvesnė, pagerėjo matomumas vairuotojams. Jei jau reikia čia želdinti – verčiau sodinti kokias mažaūges, lėtai augančias tujas.
Šiuolaikiško miesto įvaizdį galėtų padėti kurti ir centrinėje gatvėje veikiančios įmonės. Jeigu būtų turtingesnės. Visiems galioja tie patys ekonomikos dėsniai – mažame mieste nedaug klientų, ir verslininkams tenka taikytis prie paklausos. Užtat Pakruojyje nėra kavinės, kurioje galėtų leisti vakarus šeimos su vaikais. Nes visose, prekiaujančiose alkoholiu, ateina ir nemokančių kultūringai elgtis žmonių. Jų keliamas triukšmas, necenzūrinės kalbos – tikrai ne ta aplinka, kurią norėčiau savo vaikams pasiūlyti.
Bet kavinių savininkai galėtų bent kartais organizuoti vakarus šeimoms. Neseniai pabuvojome tokiame vakare restorane „Traktierius“ Pakruojo dvare. Įėjimo kaina buvo netinkama aukščiau minėtiems nekultūringiams asmenims. O kelios pažįstamų šeimos su vaikais gerai praleidome laiką.
Kalbėjosi Janina ŠAPARNIENĖ
Autorės nuotr.
UAB „Montaka“ įkūrėjas ir direktorius Paulius Kačerauskas mano, kad vien smulkusis verslas Pakruojo neatgaivins – reikšmingų pokyčių atneštų didieji investuotojai ir darbdaviai.
Pakruojis – Šiaulių apskrities miestas už 36 kilometrų nuo Šiaulių, rajono ir seniūnijos centras, užimantis 4 kvadratinių kilometrų plotą. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1531 metais.
Miestas įsikūręs prie Kruojos upės. Jame veikia gimnazija, pagrindinė bei muzikos mokyklos, trys vaikų darželiai, rajono Savivaldybės ir Pakruojo seniūnijos administracijos, apylinkės teismas, bažnyčia, poliklinika ir ligoninė, kultūros centras, policija, paštas, prekybos centrai. Pakruojo apylinkėse kasamas dolomitas, veikia stambios Petrašiūnų bei Klovainių dolomito skaldos gamyklos. Mieste vyrauja smulkusis verslas ir paslaugų įmonės. Turistų traukos centrais yra tapęs Pakruojo dvaras bei pernai restauruota medinė Pakruojo sinagoga.
2011 metų surašymo duomenimis Pakruojyje buvo 5139 gyventojai. Praėjusių metų duomenimis, gyventojų skaičiuojama 4640.
Tarpukariu pastatyta senoji spaustuvė – vienas iš paveldo objektų Pakruojo centre.
