Stiprybės ir išminties sėmėsi iš knygų

Stip­ry­bės ir iš­min­ties sė­mė­si iš kny­gų

Kel­miš­kis švie­suo­lis, bu­vęs trem­ti­nys, Ži­buok­lių dva­ro sa­vi­nin­ko Hen­ri­ko Ur­bo­na­vi­čiaus sū­nus, ver­tė­jo ir pe­da­go­go Jo­no Va­dei­kio sū­nė­nas Vai­nius Ur­bo­na­vi­čius į re­dak­ci­ją at­ne­šė 1938 me­tų va­sa­rio 15 die­nos „Lie­tu­vos ai­dą“. Ja­me ap­žvel­gia­mi Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai per 20 ne­prik­lau­so­my­bės me­tų – nuo 1918 iki 1938-ųjų, o vie­no­je pub­li­ka­ci­jo­je svars­to­ma, kaip Lie­tu­va pa­mi­nės vals­ty­bės šimt­me­tį.

Du di­džiu­lius kam­ba­rius sa­vo bib­lio­te­kai paskyręs Vai­nius Ur­bo­na­vi­čius su­kau­pė per de­šimt tūks­tan­čių kny­gų, daug re­tų lei­di­nių.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Iš na­mų – į na­mus

Vai­nius Ur­bo­na­vi­čius sau­go tar­pu­ka­rio „Lie­tu­vos ai­do“ laik­raš­čio komp­lek­tus, tu­ri ir ki­tų se­nų ano me­to lei­di­nių. Da­lis jų – bu­vu­sio Kel­mės pir­mo­sios vi­du­ri­nės mo­kyk­los is­to­ri­jos mo­ky­to­jo Sta­siu­lai­čio pa­li­ki­mas. Sme­to­nos lai­kais jis dir­bo Šiau­liuo­se tei­sė­ju. So­vie­ti­niais lai­kais bai­gė pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą ir pra­dė­jo dirb­ti mo­ky­to­ju.

Jo bend­ra­dar­bė mo­kyk­lo­je bu­vo V. Ur­bo­na­vi­čiaus žmo­na Ire­na, taip pat dės­čiu­si is­to­ri­ją. Kar­tu dirb­ti su tuo me­tu jau gar­baus am­žiaus mo­ky­to­ju te­ko neil­gai.

Vy­res­ni kel­miš­kiai pri­si­me­na keis­to­ką šio mo­ky­to­jo bū­dą. Jis gy­ve­no be elekt­ros. La­bai ne­mė­go vie­šu­mos, ir kad jį kas nors fo­tog­ra­fuo­tų. Ta­čiau vi­si pri­pa­žįs­ta, jog tai bu­vęs la­bai aukš­tos eru­di­ci­jos žmo­gus. Tai ži­no­jo ir V. Ur­bo­na­vi­čius, kar­tais mies­te su­ti­kęs švie­suo­lį iš­si­kal­bė­da­vęs su juo dau­giau kaip po va­lan­dą.

Mo­ky­to­jas Sta­siu­lai­tis mi­rė praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­tą­jį de­šimt­me­tį, taip ir ne­su­lau­kęs Nep­rik­lau­so­my­bės.

V. Ur­bo­na­vi­čius su ki­tu Kel­mės švie­suo­liu mo­ky­to­ju Vy­tau­tu Ur­bi­ku nu­va­žia­vo į bu­vu­sius jo na­mus pirk­ti kny­gų. Ži­no­jo, kad mo­ky­to­jas tu­rė­jo tur­tin­gą re­tų lei­di­nių bib­lio­te­ką.

Nu­va­žia­vę pa­ma­tė, jog į ark­lio trau­kia­mą ve­ži­mą krau­na­mi se­ni tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos laik­raš­čių komp­lek­tai. Juos ke­tin­ta iš­vež­ti kaip ma­ku­la­tū­rą, nes už po­pie­rių žmo­nės gau­da­vo dang­te­lių kon­ser­vuoti.

„Pap­ra­šėm ve­ži­ko, kad par­duo­tų mums tuos laik­raš­čius. Sa­kėm, mo­kė­sim, kiek tik pa­pra­šy­si. Bet ati­da­vė vel­tui“, – „Lie­tu­vos ai­do“ ke­lio­nės į jo na­mus is­to­ri­ją me­na V. Ur­bo­na­vi­čius.

Laik­raš­čiai bu­vę su­suk­ti į kū­lius pa­gal me­tus – nuo 1933 iki 1944 me­tų. V. Ur­bo­na­vi­čius, par­si­ve­žęs juos į na­mus, tvar­kin­gai su­se­gė į komp­lek­tus pa­gal me­tus. Iki šiol džiau­gia­si skai­ty­da­mas įdo­mias, nie­kur ki­tur ne­skelb­tas pub­li­ka­ci­jas apie S. Da­rių ir S. Gi­rė­ną, kal­bin­tus Kra­žių sker­dy­nių liu­di­nin­kus, po tra­ge­di­jos praė­jus ke­tu­rias­de­šim­čiai me­tų.

Vė­liau V. Ur­bo­na­vi­čius sa­vo bib­lio­te­ką pa­pil­dė pe­rim­da­mas da­lį sa­vo dė­dės ver­tė­jo ir pe­da­go­go Jo­no Va­dei­kio bib­lio­te­kos. Mi­rus jo bend­ra­min­čiui, Są­jū­džio lai­kų bend­ra­žy­giui mo­ky­to­jui V. Ur­bi­kui, da­lis bib­lio­te­kos taip pat par­ke­lia­vo į V. Ur­bo­na­vi­čiaus na­mus.

Spaus­din­tas žo­dis tar­si šven­te­ny­bė

Mei­lę kny­gai po­nas Vai­nius pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vų. Jo tė­vas Hen­ri­kas Ur­bo­na­vi­čius tu­rė­jo dva­re­lį Kel­mės ra­jo­ne šian­die­ni­nės Kra­žių se­niū­ni­jos Ži­buok­lių kai­me. Jis bu­vo ag­ro­no­mas. Kal­bė­jo ang­lų, vo­kie­čių, pran­cū­zų, ru­sų kal­bo­mis, mo­kė­si ita­lų kal­bos.

Bran­giau­sias jo tur­tas bu­vo kny­gos. Di­džiu­lę bib­lio­te­ką nuo­lat pa­pil­dy­da­vo iš už­sie­nio par­si­siųs­tais lei­di­niais.

Kai trė­mė į Si­bi­rą, vie­toj duo­nos pa­siė­mė skry­ne­lę kny­gų. Vė­liau ta­me pa­čia­me ba­ra­ke Zi­mos mies­te gy­ve­nu­si poe­tė Ra­mu­tė Sku­čai­tė su dė­kin­gu­mu ra­šė, jog tos kny­gos su­šil­dė šą­lan­čią jos sie­lą.

Tūks­tan­čiams iš­trem­tų Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų: ūki­nin­kų, mo­ky­to­jų, ku­ni­gų, iš ku­rių bu­vo atim­ta vis­kas: Tė­vy­nė, na­mai, ar­ti­miau­si žmo­nės, kny­ga bu­vo to­kia pat svar­bi kaip duo­na. Tik duo­na gel­bė­jo nuo ba­do kū­ną, o kny­ga ta­po sie­los prie­bė­ga, at­sva­ra pa­nie­ki­ni­mui.

Tuo­met Si­bi­re bu­vo iš­ti­sos gi­mi­nės. Tė­vo pusb­ro­liai iš­vež­ti iš Pa­šiau­šės, nes tu­rė­jo Min­gin­čių dva­re­lį. Ma­mos bro­lis pen­ke­rius me­tus pra­lei­do šach­to­se. Tra­giš­kas li­ki­mas iš­ti­ko tė­vo se­se­rį Ele­ną Ur­bo­na­vi­čiū­tę-Put­vins­kie­nę. Trem­ty­je mi­rė ji pa­ti ir du ma­ži jos vai­kai, bu­vo su­šau­dy­tas vy­ras, mir­ties baus­me nu­teis­ta any­ta.

Hen­ri­kas Ur­bo­na­vi­čius dir­bo me­džio ap­dir­bi­mo fab­ri­ke. Vė­liau ga­vo mo­ky­to­jo dar­bo mo­kyk­lo­je. Lie­tu­vių trem­ti­nių vai­kams dės­tė už­sie­nio kal­bas, zoo­lo­gi­ją ir lie­tu­vių kal­bą. Po to dir­bo ag­ro­no­mu ko­lū­ky­je.

Iš Si­bi­ro H. Ur­bo­na­vi­čius grį­žo vil­kė­da­mas va­ti­nu­ku, ta­čiau par­si­ve­žė vi­są kon­tei­ne­rį kny­gų. Tai bu­vo jo už­gy­ven­tas tur­tas. Trem­ty­je su­kur­ti jo ei­lė­raš­čiai pub­li­kuo­ja­mi kny­go­je „Trem­ti­nio Lie­tu­va“.

Iš Ga­ga­ri­no – į Lie­tu­vą

Zi­mos mies­te, tar­si at­ski­ras mies­tas, už­tver­tas tvo­ro­mis ir ap­sta­ty­tas ap­sau­ga, bu­vo trem­ti­nių sto­vyk­la. Zi­mo­je gy­ve­no ir poe­to Jev­ge­ni­jaus Jev­tu­šen­kos tė­vai, dir­bę geo­lo­gais.

Iš ten ki­lęs ir Ju­ri­jus Ga­ga­ri­nas. Jo tė­vas žu­vo per Ber­ly­no štur­mą, o ma­ma dir­bo ka­si­nin­ke ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Bet ir ji anks­ti mi­rė. Bū­si­mą kos­mo­nau­tą pri­glau­dė dė­dė. Pas jį gy­ve­no, kol įsto­jo į ka­ri­nin­kų mo­kyk­lą.

Po Sta­li­no mir­ties V. Ur­bo­na­vi­čių tė­vai iš­siun­tė į Lie­tu­vą. Try­li­ka­me­tis ber­niu­kas par­ve­žė ir dar pul­ke­lį ma­žes­nių lie­tu­vių trem­ti­nių vai­kų. Pats pri­si­glau­dė pas dė­dę – pir­mą­jį K. Ma­jaus kū­ri­nių ver­tė­ją į lie­tu­vių kal­bą ir pe­da­go­gą Jo­ną Va­dei­kį.

„Dėl sun­kios ma­te­ria­li­nės pa­dė­ties ne­ga­lė­jau pa­siek­ti di­de­lių moks­lų, – ap­gai­les­tau­ja Vai­nius Ur­bo­na­vi­čius. – Bai­giau pro­fe­si­nę mo­kyk­lą, pa­skui tech­ni­ku­mą. Dir­bau in­ži­nie­riumi-ener­ge­ti­ku. Ta­čiau kny­ga man vi­suo­met bu­vo šven­tas da­ly­kas.“

Nak­ti­nius uni­ver­si­te­tus kel­miš­kis švie­suo­lis išė­jo Ir­kuts­ke, kai pas tė­vą suei­da­vo in­te­lek­tua­lai trem­ti­niai ir vi­są nak­tį dis­ku­tuo­da­vo, o vai­kai, gu­lė­da­mi ant na­rų, klau­sy­da­vo­si. Dis­ku­si­jos tęs­da­vo­si iki še­šių ry­to, kai ma­ma grįž­da­vo iš nak­ti­nės pa­mai­nos.

„Kai vai­kys­tė — leng­va, vai­kų in­te­re­sai — vai­kiš­ki. O mes au­go­me pri­spaus­ti ba­do, šal­čio. Ma­ty­da­vo­me, kaip, neat­lai­kę sun­kios bui­ties, mirš­ta žmo­nės. To­kie vai­kai pro­tau­ja kaip suau­gu­sie­ji.“

Vai­kys­tė­je jis mo­kė­si iš dau­gy­bės iš­trem­tų švie­suo­lių, ge­bė­ju­sių oriai ir kul­tū­rin­gai iš­gy­ven­ti sa­vo lem­tį, o vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą mo­ko­si iš kny­gų.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­miš­kis Vai­nius Ur­bo­na­vi­čius dau­giau­sia lai­ko pra­lei­džia sa­vo na­muo­se įkur­to­je tur­tin­go­je bib­lio­te­ko­je.

FAK­TŲ DĖ­ŽU­TĖ

Vals­ty­bės 20 -me­tis

Re­dak­ci­jai at­ne­šęs „Lie­tu­vos ai­do“ laik­raš­tį po­nas Vai­nius siū­lo skai­ty­to­jams su­si­pa­žin­ti su Nep­rik­lau­so­my­bę at­ga­vu­sios tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos pa­sie­ki­mais per dvi­de­šimt­me­tį. Fak­tus pa­ren­gė­me pa­gal „Lie­tu­vos ai­dą“, 1938.02.15.

Mo­der­ni vals­ty­bė iš nie­ko

Taip 1938 me­tų va­sa­rio 15 die­nos „Lie­tu­vos ai­do“ ve­da­ma­ja­me straips­ny­je api­bend­ri­na­mi tar­pu­ka­rio ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai per jos gy­va­vi­mo dvi­de­šimt­me­tį nuo 1918 iki 1938 me­tų. „Per tą dvi­de­šimt­me­tį mes su­kū­rė­me ad­mi­nist­ra­ci­nį apa­ra­tą, suor­ga­ni­za­vo­me ka­riuo­me­nę, su­tvar­kė­me su­si­sie­ki­mą, suor­ga­ni­za­vo­me mū­sų kraš­to są­ly­goms pri­tai­ky­tą švie­ti­mą, pa­kė­lė­me že­mės ūkio kul­tū­rą, pra­mo­nę ir pre­ky­bą, pa­si­stū­mė­jo­me so­cia­li­nių klau­si­mų spren­di­me, žy­mios pa­žan­gos pa­da­rė me­nas, moks­las ir lie­tu­vių kal­bos kul­tū­ra, tei­sin­gu­mo sri­tis bu­vo pri­tai­ky­ta mū­sų kraš­tui. Žo­džiu, ga­li­ma sa­ky­ti iš nie­ko mes su­kū­rė­me mo­der­nią vals­ty­bę, tvir­tai at­si­sto­da­mi ant sa­vo ko­jų.“

Pra­mo­nė ir pre­ky­ba

Pra­mo­nės ga­my­ba ver­ti­na­ma 300 mi­li­jo­nų li­tų. Iš pra­mo­nės gyvena140 tūks­tan­čių Lie­tu­vos žmo­nių. Pra­mo­nės įmo­nė­se dir­ban­čių žmo­nių per dvi­de­šimt­me­tį pa­dau­gė­jo 40 pro­cen­tų. Tūks­tan­čiai žmo­nių dir­ba mais­to, teks­ti­lės, me­džio, po­pie­riaus, me­ta­lo ap­dir­bi­mo įmo­nė­se. Į cuk­raus pra­mo­nės su­kū­ri­mą įdė­ta 15 mi­li­jo­nų li­tų. Vi­sa­me kraš­te dau­gy­bė mo­der­nių pie­ni­nių.

Iš mais­to pro­duk­tų ir pra­mo­nės pre­kių eks­por­to Lie­tu­va kas­met už­dir­ba mi­li­jo­nus sve­ti­mos va­liu­tos. 1922 me­tais iš eks­por­to gau­ta tik 55 mi­li­jo­nai li­tų, tuo tar­pu 1930 me­tais jau sie­kė 333 mi­li­jo­nus.

Iš­sip­lė­tė ir vi­daus pre­ky­ba.

Ša­lies vys­ty­mui­si daug įta­kos tu­rė­jo pri­va­ti in­cia­ty­va, ta­čiau eko­no­mi­kos au­gi­mu rū­pi­no­si ir vals­ty­bė. Vals­ty­bės ini­cia­ty­va įkur­tos cent­ri­nės ūki­nės or­ga­ni­za­ci­jos – „Mais­tas“, „Pie­no cent­ras“, „Lie­tū­kis“, „Lie­tu­vos cuk­rus“, „Pre­ky­bos , Pra­mo­nės ir Ama­tų rū­mai“.

Že­mės ūkis

Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džio­je do­mi­na­vo smul­kūs ūkiai. 40 tūks­tan­čių kai­mo gy­ven­to­jų bu­vo ma­ža­že­miai, 60 tūks­tan­čių – be­že­miai. Įvyk­džius že­mės re­for­mą ir bai­gus dva­rų par­ce­lia­vi­mą, į vien­sė­džius iš­skirs­ty­ti 6096 kai­mai, su­da­ry­ti 190 067 ūkiai.

Žve­jy­ba

1934 me­tais Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja įstei­gė „Žu­vies bend­ro­vę“. 1933 me­tais bend­ro­vė su­pir­ko 33 788 ki­log­ra­mus žu­vies už 15 177 li­tus. 1936 me­tais – jau 136 340 ki­log­ra­mų už 75 127 li­tų. 1

937 me­tais per­dirb­ta 309 599 ki­log­ra­mai žu­vies. Žu­vis pirk­ta iš jū­ros bei iš vi­daus van­de­nų – ma­rių, upių, eže­rų žve­jų.

Švie­ti­mas

Pa­vel­dė­tos tik 322 mo­kyk­los. Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­piu kas­met bu­vo pa­sta­ty­ta po 90 nau­jų mo­kyk­lų. 1938 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo 962 mo­kyk­los su 4500 kla­sių komp­lek­tų. Švie­ti­mui per me­tus iš­lei­džia­ma apie 6 mi­li­jo­nai li­tų.

Su­si­sie­ki­mas

Sa­vi­val­dy­bės iš oku­pan­tų pa­vel­dė­jo 250 til­tų, ku­rių dau­gu­ma bu­vo me­di­niai. 1938 me­tais til­tų jau bu­vo 2000. Žy­mi jų da­lis – gelž­be­to­ni­niai.

Nu­ties­ta 170 ki­lo­met­rų plen­tų, pra­ves­ta daug nau­jų vieš­ke­lių. Tam rei­ka­lui sa­vi­val­dy­bės iš­lei­do apie 30 mi­li­jo­nų li­tų.

Sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tas

Sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tas 1923 me­tais su­da­rė tik 15 mi­li­jo­nų li­tų, 1938 me­tais jau sie­kė 40 mi­li­jo­nų li­tų.

„...svei­ka­tos rei­ka­lai daug pa­ge­rė­jo“

Dar 1920 me­tais­ Lie­tu­vo­je siau­tė rau­pai, be­ria­mo­ji šil­ti­nė, grįž­ta­mo­ji šil­ti­nė, di­zen­te­ri­ja. Mi­rė dau­giau kaip tūks­tan­tis žmo­nių. Ne vi­so­se ap­skri­ty­se bu­vo li­go­ni­nės. Iš vi­so Lie­tu­vo­je bu­vo tik 27 li­go­ni­nės. Gy­dy­to­jų bu­vo vos 200.

1938 me­tais li­go­ni­nių skai­čius Lie­tu­vo­je išau­go iki 67. Apsk­ri­ty­se pa­sta­ty­tos nau­jos li­go­ni­nės. Bai­gia­ma sta­ty­ti Ma­ri­jam­po­lės li­go­ni­nė, pa­si­reng­ta sta­ty­ti li­go­ni­nes Šiau­liuo­se ir Sei­nuo­se.

Įs­teig­ta spe­cia­lių li­go­ni­nių ir sa­na­to­ri­jų ser­gan­tiems džio­va bei ki­to­mis už­kre­čia­mo­mis li­go­mis.

Uni­ver­si­te­te įkur­tas me­di­ci­nos fa­kul­te­tas, pra­dė­jo veik­ti gai­les­tin­gų­jų se­se­rų ir aku­še­ri­jos kur­sai.

Gy­dy­to­jų skai­čius išau­go ke­tu­ris kar­tus – iki 807, pa­reng­ta per 500 dan­tų gy­dy­to­jų, po ke­lis šim­tus fel­če­rių, aku­še­rių gai­les­tin­gų­jų se­se­rų.

Gy­ven­to­jai

Per Nep­rik­lau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­tį Lie­tu­vo­je gy­ven­to­jų pa­dau­gė­jo 27 tūks­tan­čiais."

1938 me­tų va­sa­rio 15 die­nos „Lie­tu­vos ai­do“ laik­raš­ty­je ap­žvel­gia­mi Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai per ne­prik­lau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­tį ir svars­to­ma, kaip Lie­tu­va pa­si­keis per šimt­me­tį.

1918 me­tų va­sa­rio 19 die­nos „Lie­tu­vos ai­dą“, kur in­for­muo­ja­ma apie Nep­rik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mą, Vai­nius Ur­bo­na­vi­čius pa­sko­li­no Kel­mės kraš­to mu­zie­jui.