
Naujausios
Laiškai iš praeities: „Tai buvo mano pirmoji grupė“
Šiaulių lopšelio-darželio Nr. 7 vaikų laiškai su svajonėmis iš 1970 metų rugsėjo 1-osios sujaudino ne vieną širdį. Prieš Kalėdas atkastas butelis su jame išsaugotais laiškais atvėrė plačias prisiminimų duris.
Po pirmosios publikacijos save atpažino keletas buvusių darželinukų. Susitikome su jais, o šią savaitę suradome ir jų auklėtoją.
„Labai norėčiau po kurio laiko pakeisti auklėtoją Danutę“, „Aš noriu būti tokia auklėtoja, kaip auklėtoja Danutė“, – vaikų svajonėse auklėtoja buvo tarsi pavyzdys.
„Aš visą naktį nemiegojau, tarsi filmas bėgtų prieš akis... Ši vaikų grupė man labai brangi, nes ji buvo pirmoji“, – sako 72-ejų šiaulietė Danutė Šidlauskienė, prieš 47-erius metus pasiūliusi vaikų svajones užrašyti ir užkasti, toje vietoje pasodinti medelį, kad viskas išsipildytų.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Brangi, pirmoji, mylima
Rašėme, kad butelį su Šiaulių vaikų lopšelio-darželio Nr.7 vaikų laiškais tarp Trakų ir Pakalnės gatvių, rado AB Panevėžio statybos tresto filialo „Gerbusta“ darbininkai. Pamatę „lobį“, jie visus lapelius suklijavo ir atnešė į redakciją, tikėdami, kad kažkam tai bus tarsi kalėdinė dovana.
Danutė Šidlauskienė apie šią istoriją sužinojo iš kaimynės. Būtent ji perdavė ponios Danutės telefoną redakcijai. Kai paskambinome dėl susitikimo, buvusi auklėtoja negalėjo atsistebėti: po 47 metų sulaukė laiškų iš savo jaunystės!
Ponia Danutė mus pasitiko su nuotraukomis – iš jų žvelgė tie svajotojai, 1970 metų rugsėjo 1-ąją išlydėti į pirmąją klasę.
„Tai buvo mano pirmoji grupė. Čia Gintarėlis Gaurilčikas, čia Loretukas, Artūriukas... Balta mergelė, kaip jos vardas? Audrutė, labai geras vaikas. Saulius, jį buvau susitikusi taksi. Avižėnas, amžiną atilsį. Vaicekauskas buvo labai gražus, aukštas...“, – žvelgdama į nuotraukas prisimena buvusi vaikų auklėtoja.
„Nesumeluosiu, guliu lovoje ir vėl iš naujo skaitau laikraštį. Taip noriu prisiminti, puoliau ieškoti nuotraukų.“
Nuotraukose matome ir auklėtoją, tuo metu Danutę Zimkutę – jauną šviesiaplaukę gražuolę. Vienur ji – Vasara, kitur – Kiškis su slidėmis.
„Buvau jauna energinga auklėtoja. Nebloga mergelka!“ – sako su žemaitišku akcentu ponia Danutė ir nusijuokia. Tikrai – graži ir švytinti tarsi kino žvaigždė ji atėjo į vaikų būrį.
Dirbti lopšelyje-darželyje Nr. 7 ji pradėjo 1967-aisiais, dar studijuodama Šiaulių pedagoginiame institute. Vienuolikos vaikų šeimoje augusi Danutė turėjo pasirūpinti savimi, nes iš stipendijos pragyventi buvo sunku. Studijas baigė 1968 metais. O tą 1970 metų rugsėjo 1-ąją jai buvo vos 24-eri.
Apie ką svajojo pati Danutė, tremties ir kaimo vaikas?
„Aš norėjau tapti daktare, stomatologe! Galvojau, kad prie dantų nėra politikos, bet tremtinių vaikų nepriimdavo į aukštąsias mokyklas. Priėmė dirbti tik su mažais vaikais, kad „nevesčiau antitarybinės veiklos, – pasakoja ponia Danutė. – Stodama į Šiaulių pedagoginį institutą neblogai išlaikiau egzaminus, bet vienas iš dėstytojų pamatė anketoje, kad esu tremtinė, ir pasakė – negalima. Parėjau verkdama. Jau buvau susidėjusi daiktus namo. Terbą turėjau, lagaminas buvo medinis... Bet dekanas vis dėlto pakvietė, pasakė, kad esu priimta.“
Tremties vaikas
Kalbantis su ponia Danute neapleido mintis, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas vertas knygos – nesvarbu, ar su gražiausiomis iliustracijomis, ar su skausmingomis paraštėmis.
Už Baikalo ežero, Zaigrajevo rajonas, Chara Kutulo kaimas. Į šią tremties vietą mažoji Danutė su broliais, sesute ir tėveliais buvo ištremta vos 1,5 metų. Vyriausiam broliui buvo 16-a.
„Mus visus į vieną vežimą susodino. Neleido nei bulvių, nei miltų pasiimti. Aš buvau pas kūmą už trijų kilometrų, kaimynas bėgo parnešti. Benešant pasimetė vienas mano batelis, taip mane be jo ir išvežė“, – iš tėvų pasakojimų prisimena tremties pradžią.
„Gyvenome 12 kilometrų nuo Rietavo, Jankaičių kaime prie miškų, kuriame buvo miškinių. Jie ateidavo naktimis, reikėdavo duonos iškepti, lašinių duoti. O dieną ateidavo Rusijos „atstovai“. Tėvą buvo prie medžio pastatę, grasino nušauti, kad kažką išduotų.“
Į tremtį šeima važiavo gyvuliniame vagone su kitais. Bevažiuojant mirė Danutės broliukas. „Keturias dienas traukinys nesustojo, tėvai negyvą vaiką turėjo vežtis... Brolį palaidojome pakeliui. Ten ne vienas mirė“, – pasakoja tremties vaikas.
„Naktį miške mus iškrovė. Tuoj pat visi išsikasė žemines, buvo gegužė. Iki rudens pastatė barakus. Buvo mokykla, ėjau ten į pirmą klasę.“
Iš pirmosios klasės jos atmintyje įstrigęs įvykis, kai ji pasiklydo taigoje.
„Mus mokytoja nusivedė į kalnus, „bogulnikai“ žydėjo. Skindama vieną kitą žiedą, atsilikau ir pasiklydau. Bėgiojau šaukdama! Kai išėjau iš miško į pakalnę, pamačiau, kad buriatai gano arklius. Pribėgau, žiūriu – jie su auliniais batais, o už bato užkištas peilis. Aš vėl bėgu atgal! Mus gąsdindavo: neklausysi, buriatą pakviesim! Bet jis pasisodino mane ant arklio ir jojo. Tada pamačiau minią žmonių, kurie manęs ieškojo.“
Taigoje ji praleido naktį, buvo pavasaris.
Mama tąsyk išvirė manų košės. Ji buvo tarsi stebuklas! Tačiau bevalgydama mažoji Danutė įrėmė nosį į košę ir užmigo...
„Tremtyje tėvas dieną naktį dirbo, mišką kirto ir skaldė. Vyresni broliai dirbo, sesuo jau nuo 14 metų buvo prie geležinkelio. Man tėvų labai gaila, jie gyvenime nieko nematė...“ – ašarotos akys palydi prisiminimus.
Tremtyje Danutė apie saldainius nė nežinojo, rodėsi, taip ir turi būti. Kartą į dėžutę nuo konservų ji susidėjo bulvių lupenas. „Parsinešiau namo ir sakau: tėte, dabar bulvienę verdu. Jeigu aš privalgysiu, ir tau duosiu..."
Po 10-ies tremties metų, po Stalino mirties, šeima sulaukė amnestijos.
Numylėtinė
Tėvų meilė, brolių ir sesers rūpestis Danutei buvo didžiulis turtas ir parama, lydėję gyvenime. Tėvas labai mylėjo savo jauniausiąją dukrą. Net tremtyje jo sekamų pasakų laukdavo ir vaikai, ir suaugę, nors tėvas buvo neraštingas. „Kius kius kius į Šakius pyragėlių pirkti, pyragėlių negavau ir Danutę pagavau“, – ir šiandien dukra prisimena tėvo supimą ant kelių.
Šeimos numylėtinė Danutė buvo numylėta ir vaikų darželiuose, kuriuose teko dirbti. „Tėtė turėjo pasakotojo talentą ir humoro jausmą. Matyt, tai man perdavė. Aš ir dabar durniuoju: rengiuosi Kalėdų Seneliu, visų draugių anūkus pasveikinu, turiu rūbus“, – juokiasi moteris.
Išlydėjusi vaikų grupę į pirmąją klasę 1970 metų rugsėjo 1-ąją, ji išėjo vedėjauti baigiamam statyti vaikų lopšeliui-darželiui Nr. 23 Gvazdikų take.
Dabar iš darželio likę tik pėdsakai, nes jo vietoje buvo pastatytas prekybos centras. Dar auga Danutės rankomis pasodinti medžiai, likęs jos prašymu pastatytas didžiulis akmuo. Tuo metu 24-erių metų Danutė buvo jauniausia darželio vedėja.
„Prie darželio padarėme kalnelius. Naktimis pildavau vandenį vaikų ledo čiuožyklai. Prie atvežto didelio akmens padariau alpinariumą, o šalia – pirmą baseiną vaikams maudytis lauke. Vanduo bėgdavo iš viršaus. Pirmoji padariau ir lauko sporto aikštelę, išklotą lentomis.
Pati dalgiu žolę pjaudavau, nes žoliapjovių nebuvo, o kiti nemokėjo. Tėtis davė dalgį, išmokė plakti ir aš, basa, su baltu chalatu, šienauju. Auklėtojos ateidavo sugrėbti“, – savo vedėjavimo metus prisimena Danutė Šidlauskienė. Ne tik už teritorijos priežiūrą jos darželis laimėdavo pirmąją vietą. Į jį važiuodavo komisijos iš Maskvos žiūrėti kaip į pavyzdį.
„O man buvo malonu, kad tėvai atėję džiaugiasi, – sako pedagogė. – Visą gyvenimą yra stimulas, kad tik nepasikiaulinčiau.“
23-iajam darželiui ji vadovavo apie 11 metų. Vėliau kelias nuvedė į „Vairo“ gamyklos kadrų skyrių dirbti apmokymų inžiniere, ten buvo išrinkta moterų tarybos pirmininke.
Tačiau gyvenimas vėl pateikė staigmenų – jos vyrą, geodezininką inžinierių, išsiuntė dirbti į Vietnamą. Moteris stebisi, kad anketoje nebuvo parašyta, jog vyras taip pat tremtinys.
Metai Vietname
Iš pradžių vyras metus dirbo Laose. Ten išvažiuoti žmonai nebuvo jokių galimybių. Tačiau kai perkėlė į Vietnamą tiesti naftotiekio, D. Šidlauskienė išvažiavo pas vyrą. Buvo 1984 metai.
Pusmetį jie gyveno kaime prie jūros. „Gyvenome kaip viešbutuke, bet vandens būdavo tik kelias valandas. Maistui gaminti atsivežiau elektrinę plytelę, bet elektros ne visada būdavo, – pasakoja ponia Danutė. – Kai vyrą veždavo dirbti į džiungles, lydėdavo šeši vietnamiečiai su automatais. Vyrui buvo sudėtinga dirbti, aplipdavo daugybe erkių...“.
12-metę dukrą tėvams teko metams palikti pas gimines, nes vežtis neleido, be to, Vietname buvo tik rusų mokykla.
„Gaudavau jos laiškus, nuo ašarų susiliejusios raidės. Einu basa smėliu į pakrantę ir skaitau nuverktą dukros laišką, pati verkiu...“
Po pusmečio Šidlauskai buvo perkelti į Hanojų. „Ten dirbau ir aš – TORGPRED viršininko sekretore. Telefonų dešimtys, nes kompiuterių nebuvo. Turėdavau priimti skambučius, užrašyti ir perduoti, kada kur lėktuvai turi nusileisti su prekėmis, laivai atplaukti. Sėdėjau neperšaunamame kabinete.“
Vadinamieji rusų specialistai gyveno miestelyje už saugomos tvoros.
Metus Vietname ponios Danutės namuose primena parsivežtos skulptūros, siuvinėti drabužiai, staltiesės, servetėlės, vietnamiečių dovanotos kriauklės.
Anūkų laikas
Grįžusi į namus, ji laikinai įsidarbino Šiaulių rajono Kužių vaikų lopšelyje-darželyje auklėtoja, po pusmečio išvažiavo vadovauti Kuršėnų 1-ajam darželiui. Kai važinėti į Kuršėnus tapo per brangu, grįžo į „Vairą“, išbandė dar kelis darbus, bet pedagogika nepaleido – Šiauliuose tapo 14-ojo darželio auklėtoja.
Iškovojus Nepriklausomybę, moteris įsisuko į prekybos verslą – Rusija, Rumunija, Lenkija. „Tas laikas buvo labai sunkus, – sako gyvenimo užgrūdinta moteris. – Bet buvo stimulas užsidirbti.“
Dabar nuo pedagogikos jai nukrypti neleidžia trys anūkai. Trys berniukai, kurių jauniausiam – šešeri. Nuvesti į būrelį, parvesti, pamaitinti – malonūs močiutės rūpesčiai. „Vienam – blynai, kitam – virtieniai, trečiam – bulvės fri“, – skirtingą anūkų skonį žino močiutė. Ji neleidžia anūkams išsisukti be žodžių „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“ ir panašių.
Žiūrėdama senas nuotraukas, ponia Danutė sako visada širdimi jautusi, ko vaikams reikėtų, nes jokios literatūros apie darbą vaikų darželyje, ji neturėjo.
„Viskas iš galvos, – sako moteris ir prisimena: – Aš net arklius su vežimu iš kaimo gaudavau Rudenėlio šventei. Siuvėjai duodavome darbo siūti zuikių ar Raudonkepuraitės drabužius.“
Ji sako neturėjusi vargo bendrauti su vaikais: kuo labiau išdykę, tuo labiau juos mėgusi. „Aš sugebėdavau juos užimti ir taip sutramdyti.“
Pasakodama apie savo pirmąją grupę, kurios rašteliai atrasti po 47-erių metų, buvusi auklėtoja šypsosi ir šmaikštauja: „Jeigu mano buvę vaikai norėtų susitikti su manimi, po tokio susitikimo galėčiau ir numirti. Nors gal vaikų prisiminimai nėra tokie kaip mano?“
Auklėtoja su šia grupe dirbo ketverius metus.
72-ejų moteris išsaugojo moterišką žavesį ir linksmą būdą, šiltą bendravimą ir žemaitišką pasiutimą. Lanko baseiną, sportuoja.
„Šiemet buvau Anglijoje, Islandijoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Į Islandiją važiavome su klasės draugėmis iš Rietavo, nors gyvename skirtingose vietose. Jeigu ryšys išliko, vadinasi, moku bendrauti su žmonėmis?“ – tarsi pasitikrina ponia Danutė. Jos bendravimo vaisiai pasiekė net po 47-erių metų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Danutė Zimkutė į vaikų lopšelį-darželį Nr.7 atėjo dirbti dar studijuodama. Jame sako gavusi gerus pagrindus savo darbui.
Danutė Šidlauskienė, žiūrėdama savo pirmosios darželio grupės nuotraukas, skaitydama apie jų svajones, prisiminė ne tik vaikų vardus, bet ir jų būdą.
„Aš ir dabar rengiuosi Kalėdų Seneliu, visų draugių anūkus pasveikinu, turiu rūbus“, – šypsosi 72-ejų Danutė Šidlauskienė.
Graži, jauna ir talentinga – tokią savo auklėtoją Danutę vaikai matė darželyje.
Vaikų rūbais, karūnomis ir kitomis puošmenomis auklėtoja su darbuotojais pasirūpindavo pati.
Asmeninės nuotr.
Auklėtoja išsaugojo 1970 metų rugsėjo 1 dienos rašteliuose minimų vaikų nuotraukas.
Prieš Kalėdas atrastų laiškų istorija
„Netikėtas radinys: vaikų svajonės atrastos po 47 metų“ ("Šiaulių kraštas“, 2017 12 23).
Šiauliuose tarp Trakų ir Pakalnės gatvių vamzdynus keičiantys darbininkai atrado netikėtą "lobį“ – spalvotame butelyje ant popieriaus lapelių surašytas vaikų svajones. Jos atkastos iš 1970 metų rugsėjo 1-osios.
AB Panevėžio statybos tresto filialo „Gerbusta“ darbuotojai atsargiai ir rūpestingai suklijavo rastu lapelius – gal kažkas juose atras save?
Viena vaikiška svajonė nuvedė pas žinomą šiaulietį gydytoją kardiologą Robertą Mažutavičių. Jo svajonė – būti gydytoju – išsipildė.
***
"Laiškai iš praeities: kosmonautu netapo, bet kosmoso neišsižada“ ("Šiaulių kraštas“, 2017 12 30).
"Aš esu Saulius Pauliukonis, kuris norėjo būti kosmonautu“, – po pirmosios publikacijos atsiliepė vienas iš rašteliuose minimų vaikų.
„Tai buvo netikėta, labai... Po tiek laiko gauni žinutę iš savęs... Juk nesitikėjome, kad kažkas atras...“ – sakė S. Pauliukonis. Susidomėjimas kosmosu jį lydi iki šiol. Dabar jis svajoja įsigyti teleskopą ir tyrinėti dangų.
***
„Aš noriu būti daktare arba pardavėja. Audronė“, „Labai norėčiau po kurio laiko pakeisti auklėtoją Danutę. Rasa Jušk.“, „Aš noriu būti tokia auklėtoja, kaip auklėtoja Danutė, Jolanta G.“, „Užaugęs noriu būti vairuotoju, vairuoti autoinspekcijos valdišką „Volgą“. Draugams linkiu sėkmės moksle. Gintaras Gaurilčikas, „Rasa Pivoraitė nori būti ūkininke“, „Dabulskis Arūnas. Nori būti kariškiu“, "Norėčiau būti kirpėja arba gydytoja, bet geriau kirpėja... Dainelė G.“, „Noriu būti dailininku, Egidijus G.“, „Ela nori būti muzikante“, „Rimvydo svajonė būti mechaniku“. Galbūt čia esate ir jūs, jūsų mama, tėtis, draugai? Pasidalykite savo pasakojimais. Parašykite mums (loreta@skrastas.lt) arba paskambinkite tel. (8 41) 591562.
P. S. Istorija tęsiasi: kitas pasakojimas – apie Violetą Palujanskaitę, kurios svajonėms buvo skirti du laiškai– nuo mamos ir tėvelio.