Naujųjų (anti)herojų beieškant

Nau­jų­jų (an­ti)he­ro­jų beieš­kant

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

Ly­jant lie­tui Lie­tu­va su­lau­kė 2018-ųjų me­tų, ku­rie, re­gis, bus skir­ti šven­ti­mui, o ne dar­bui, ak­ci­joms, o ne idė­joms, he­ro­jams, o ne ei­li­niams pi­lie­čiams. Per­si­val­gę, per­siil­sė­ję ir ste­buk­lin­gą­ją šv. Kū­čių nak­tį ap­švie­tę nau­ja­me­ti­niais fe­jer­ver­kais, pa­gal­vo­jo­me apie tai, ką dar mums ga­li duo­ti Lie­tu­va. Ir mąs­ty­da­mi apie neiš­si­pil­džiu­sius lū­kes­čius, var­ga­nus at­ly­gi­ni­mus, že­mi­nan­čias pa­šal­pas, mi­tin­gus ir so­cia­li­nes ak­ci­jas, pa­są­mo­nė­je mes to­liau sva­jo­ja­me apie nau­juo­sius he­ro­jus.

Mes ne tik svai­čio­ja­me, bet ir juos ren­ka­me. An­tai nau­jie­nų agen­tū­ra BNS at­li­ko 30 Lie­tu­vos is­to­ri­kų ir vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ty­ri­mą bei nu­sta­tė, kad Lie­tu­vos Šimt­me­čio žmo­nės yra J. Ba­sa­na­vi­čius, V. Lands­ber­gis, A. Sme­to­na etc.

Ne­si­tei­rau­siu, ko­dėl ap­klaus­ta tik 30 is­to­ri­kų, ko­dėl bū­tent tos 15-a as­me­ny­bių at­si­dū­rė ap­klau­sos są­ra­še, ko­dėl „nu­ra­šy­ti“ ki­ti hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų at­sto­vai, tik pa­ste­bė­siu, kad Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pa­mink­lo kon­kur­so is­to­ri­ja ga­lė­tų bū­ti „Ma­no gy­ve­ni­mo kro­ni­kos ir ner­vų li­gos is­to­ri­jos“ tę­si­nys, kad Lais­vės pre­mi­ja V. Lands­ber­giui bu­vo įteik­ta po ste­buk­li­nei pa­sa­kai bū­din­gų vi­ra­žų, kad A. Sme­to­nos me­tai pir­miau­sia yra Lie­tu­vos Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ko me­tai. Ir la­biau­siai no­rė­tų­si pa­klaus­ti is­to­ri­kų, kaip de­šim­to­je vie­to­je at­si­dū­ręs A. M. Bra­zaus­kas la­biau­siai nu­si­pel­nė Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui. Juk ne už in­dė­lį sta­tant Kau­no hid­roe­lekt­ri­nę, ple­čiant so­vie­ti­nę sta­ty­bi­nių me­džia­gų pra­mo­nę bei at­ku­riant Val­do­vų rū­mus.

Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui XX ir XXI a., gy­ven­to­jų nuo­mo­ne, la­biau­siai nu­si­pel­nė V. Adam­kus, J. Ba­sa­na­vi­čius, A. Sme­to­na etc. Vi­sas de­šim­tu­kas ro­do, kad žmo­nės re­mia­si ko­mu­ni­ka­ci­ne ir šei­mos at­min­ti­mis, o is­to­ri­nė at­min­tis ir rea­lūs po­li­ti­niai nuo­pel­nai lie­ka ana­pus. Juk ket­vir­to­je vie­to­je li­kęs Bra­zaus­kas ne­ga­lė­jo Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui nu­si­pel­ny­ti dau­giau nei pa­sku­ti­nė­je vie­to­je at­si­dū­ręs Jo­nas-Že­mai­tis Vy­tau­tas?

Mo­der­nios Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės vals­ty­bės idė­jos iš­kė­li­mas, įtvir­ti­ni­mas, gy­ni­mas ir at­kū­ri­mas, o ne Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Cent­ro ko­mi­te­to pir­mo­jo sek­re­to­riaus kė­dė tu­rė­tų bū­ti pa­si­rin­ki­mo kri­te­ri­jus. Žo­džiu, re­zul­ta­tai ne­ga­li bū­ti suab­so­liu­tin­ti, jie pri­klau­so nuo ap­klau­sos tu­ri­nio, vie­tos, lai­ko, res­pon­den­tų ir įvai­riau­sių kon­teks­tų, su­po­nuo­jan­čių pa­si­rin­ki­mus. Tik keis­ta, kad res­pon­den­tai (gal ir ap­klau­sos ini­cia­to­riai?) ne­ra­do nė vie­nos vals­ty­bin­gu­mui nu­si­pel­niu­sios mo­ters, o tai pui­ki pro­ga fe­mi­nis­tėms klyk­ti, kad ir XXI a. Lie­tu­vo­je kles­ti pa­triar­cha­li­nė vi­suo­me­nė.

Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga iš­rink­ti žmo­nės (be­veik vi­si) yra is­to­ri­nės as­me­ny­bės, bet mums, lie­tu­viams, nuo­lat rei­kia nau­jų he­ro­jų. Ir jie jau ho­ri­zon­te, ku­rį su­ku­ria pra­si­dė­jęs ren­gi­ma­sis 2019 m. vyk­sian­tiems Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to rin­ki­mams. Vie­šo­jo­je erd­vė­je he­ro­jaus sta­tu­sas pri­ski­ria­mas prem­je­rui S. Skver­ne­liui, Kau­no me­rui V. Ma­ti­jo­šai­čiui, SEB ban­ko pre­zi­den­to pa­ta­rė­jui, vy­riau­sia­jam eko­no­mis­tui G. Nau­sė­dai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rei V. Blin­ke­vi­čiū­tei. Žmo­nės rink­tų­si šiuos he­ro­jus, nes jiems trūks­ta po­li­ci­nės tvar­kos ir tvir­tos po­zi­ci­jos, sėk­min­go vers­lo ir rin­ki­mi­nių pa­ža­dų lai­ky­mo­si, pi­ni­gų ir ra­cio­na­lios kar­je­ros, so­cia­li­nės glo­bos ir eu­ro­par­la­men­ta­ro al­gos.

Kol kas dar per anks­ti kal­bė­ti apie mi­nė­tų as­me­nų da­ly­va­vi­mą rin­ki­muo­se, nors ne­tie­sio­gi­nių ženk­lų ir įro­dy­mų yra. Svar­bų vaid­me­nį ap­si­spren­džiant su­vai­dins sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų rin­ki­mai, po­li­ti­nės ko­vos so­cia­li­niuo­se tink­luo­se re­zul­ta­tai, Pre­zi­den­tės D. Gry­baus­kai­tės pa­lai­ky­mas. Blo­giau­sia, kad ir vėl di­des­nė da­lis rin­kė­jų iš vi­so ne­kreips dė­me­sio į po­li­ti­nes kan­di­da­tų pro­gra­mas, ku­rios tu­rė­tų bū­ti es­mi­nės. Rin­kė­jai tie­siog „pa­lai­kins“ vie­ną ar ki­tą kan­di­da­tą, ku­rių šyp­se­nos jau ir da­bar yra sal­džios, o įra­šai "Facebook‘e" per­ne­lyg op­ti­mis­ti­niai.

Kur kas svar­biau, kad vi­suo­me­nė ne­ma­to kan­di­da­tų iš da­bar­ti­nių na­cio­na­li­nių po­li­ti­kų ra­to (prem­je­ras yra išim­tis, bet ją su­ku­ria lie­tu­viams ste­buk­lin­gas Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko po­stas). Va­di­na­si, ga­li­ma bū­tų ti­kė­tis, kad at­si­ras ir lie­tu­viš­ka­sis Em­ma­nue­lis Mac­ro­nas. Jis bū­ti­nas, nes Lie­tu­vai rei­kės ap­si­spręs­ti, ar jai tin­ka „lanks­čios“ ir „ke­lių grei­čių“ Eu­ro­pos Są­jun­gos rai­dos pla­nas.

Po­sa­kis „Bu­vu­sių ka­gė­bis­tų ne­bū­na“ ne­ti­kė­tai at­gi­mė šimt­me­čio Lie­tu­vo­je, kai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ras pri­sta­tė pa­sku­ti­nę se­ria­lo „Nie­kas ne­no­rė­jo ži­no­ti“ da­lį. Vals­ty­bei ne­pri­si­pa­ži­nu­sių agen­tų są­ra­šo vie­ši­ni­mas bai­gė­si, žmo­nės taip ak­ty­viai ieš­ko­jo pa­žįs­ta­mų as­me­nų pa­var­džių, kad už­lū­žo ir cent­ro sve­tai­nė in­ter­ne­te. Ta­čiau klau­si­mų lie­ka ir liks, nes da­bar ne tik is­to­ri­kai, bet ir vi­suo­me­nė tu­rė­tų no­rė­ti ras­ti at­sa­ky­mus, ko­dėl lie­tu­viš­kie­ji liust­ra­ci­jos ir de­ko­mu­ni­za­ci­jos pro­ce­sai ne­su­lau­kė sa­va­lai­kio po­li­ti­nio pa­lai­ky­mo.

LGGRTC ge­ne­ra­li­nė di­rek­to­rė T. B. Bu­raus­kai­tė pa­grįs­tai kal­ba apie tau­tos ap­si­va­ly­mą, bet ar tik­rai ap­si­šva­ri­na­me? Vi­suo­me­nę įe­lekt­ri­no ži­nia, kad du Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tai Do­na­tas Ba­nio­nis ir Sau­lius Son­dec­kis bu­vo KGB agen­tai („Bro­nius“, „Sa­liu­tas“). Tai, so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos ter­mi­nais, fak­tai, ku­rie kal­ti­na (KGB agen­tų ar­chy­vi­nių by­lų re­gist­ra­ci­jos žur­na­las Nr. 35 yra ar­chy­vi­nis do­ku­men­tas).

Ma­nęs jie ne­ste­bi­na, nes gy­vų šven­tų­jų že­mė­je nė­ra, o ypač to­kio­je krau­ju, iš­da­vy­tė­mis, me­lu, ko­la­bo­ra­vi­mu per­mir­ku­sio­je Lie­tu­vos že­me­lė­je. Tik aš at­kreip­čiau dė­me­sį ir į mi­nė­to cent­ro pa­sta­bą, jog „[n]eatmestina ti­ki­my­bė, kad kai ku­rie as­me­nys bu­vo įtrauk­ti į są­ra­šą ope­ra­ty­vi­niais ar komp­ro­mi­ta­vi­mo tiks­lais“.

Tik neaiš­ku, ko­dėl tie per pu­sant­ro tūks­tan­čio as­me­nų, ku­rie pri­si­pa­ži­no apie sa­vo veik­lą 2000-ai­siais me­tais, ga­li švęs­ti Lie­tu­vos šimt­me­tį ir vai­din­ti he­ro­jus. 2015 m. Sei­mas įsta­ty­mu įtvir­ti­no nuo­sta­tą: „Už­re­gist­ruo­tų, pri­si­pa­ži­nu­sių ir įra­šy­tų į įskai­tą as­me­nų pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja ir duo­me­nys apie juos yra įslap­ti­na­mi 75 me­tams ir sau­go­mi įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka“. Įs­ta­ty­me de­ta­li­zuo­tas ir pa­teik­tos in­for­ma­ci­jos iš­slap­ti­ni­mas, ta­čiau, pa­vyz­džiui, kan­di­da­tuo­jant į Na­cio­na­li­nę kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ją, in­for­ma­ci­ja ne­bus iš­slap­tin­ta ir pa­teik­ta vie­šai, nes kū­rė­ją tei­kian­čio ju­ri­di­nio as­mens re­ko­men­da­ci­jo­je to­kių duo­me­nų nu­ro­dy­ti ne­rei­kia.

Ir so­vie­ti­nės praei­ties slė­pi­mas, ir įslap­ti­ni­mas pa­ra­dok­sa­liai nau­din­gas ne Lie­tu­vai, bet jos prie­šams. Blo­giau­sia, kad jis ža­lin­giau­sias mums pa­tiems, nes ne­lei­džia su­kur­ti pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ir skaid­rios, de­mok­ra­ti­nės, mo­ra­lios vals­ty­bės. Mes pri­va­lo­me lai­ky­tis įsta­ty­mo ir gerb­ti as­me­nis, pri­si­pa­ži­nu­sius apie slap­tą bend­ra­dar­bia­vi­mą su bu­vu­sios SSRS spe­cia­lio­sio­mis tar­ny­bo­mis. Tai šių pi­lie­čių tei­sė­ti lū­kes­čiai, bet jie nė­ra tei­sin­gi vi­suo­me­nės at­žvil­giu.

Tu­ri­me kla­si­ki­nį tei­sės ir tei­sin­gu­mo ne­su­tap­ties pa­vyz­dį, ku­rį ga­lė­tu­me pa­mė­gin­ti iš­spręs­ti, jei iš tie­sų no­ri­me ap­si­va­ly­ti. Siū­ly­čiau pa­dis­ku­tuo­ti, ar ne­ver­tė­tų re­fe­ren­du­me iš­spręs­ti as­me­nų, slap­ta bend­ra­dar­bia­vu­sių su bu­vu­sios SSRS spe­cia­lio­sio­mis tar­ny­bo­mis, iš­slap­ti­ni­mo klau­si­mą. Tam ge­riau­siai tik­tų 2019-ie­ji me­tai, kai kar­tu su Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to rin­ki­mais grei­čiau­siai bus ren­gia­mas ir re­fe­ren­du­mas dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės.

Jei­gu vis­kas liks, kaip bu­vę, vi­suo­me­nė ir to­liau bus įta­ri, su­si­skal­džiu­si, ag­re­sy­vi, ne­pri­pa­žįs­tan­ti sa­vo praei­ties žaiz­dų ir klai­dų. Mes nu­ver­si­me Sta­li­no sau­lės ne­šė­jų pa­mink­lus, bet to­ta­li­ta­ri­nė ideo­lo­gi­ja liks mū­sų gal­vo­se, per­si­duos ki­toms kar­toms. KGB yra tas X fak­to­rius, ku­ris dar ne vie­ną he­ro­jų pa­vers an­ti­he­ro­ju­mi.

Šis fak­to­rius ska­tins mus kuo sku­biau per­va­din­ti Vil­niaus Sa­lo­mė­jos Nė­ries gim­na­zi­ją ar Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­ją. O gal ver­tė­tų im­ti pa­vyz­dį iš VU Pa­to­lo­gi­jos, teis­mo me­di­ci­nos ir far­ma­ko­lo­gi­jos ka­ted­ros is­to­ri­jos ap­ra­šo, pri­sta­tan­čio bu­vu­sį ka­ted­ros va­do­vą J. Mar­ku­lį tik kaip teis­mo me­di­ką, pro­fe­so­rių, bet ne KGB agen­tą „No­rei­ką“. Mes ne­tu­ri­me bi­jo­ti is­to­ri­nės tie­sos, skau­džios akis­ta­tos, bet ne­ga­li­me no­rė­ti ma­ty­ti tik bal­tas ar­ba tik juo­das is­to­ri­nes as­me­ny­bes, nes to­kių pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo.

Mū­zos šį­kart įspė­ja: „He­ro­jų ke­lias erš­kė­čiuo­tas, / tra­pia šlo­ve ap­vai­ni­kuo­tas, / klai­dos švie­sa ap­do­va­no­tas, / už­marš­ties dai­na ap­klo­tas“.