Gruzdžių dvaras – griuvėsiai su valstybės apsauga

Gruz­džių dva­ras – griu­vė­siai su vals­ty­bės ap­sau­ga

„Ne­be­šal­ki­te ran­kų. Ne­be­ver­ta“, – sa­ko ži­no­mi ke­ra­mi­kai Re­gi­na ir Vy­tau­tas Ma­tai­čiai, pa­klaus­ti, kaip ga­li­ma bū­tų iš­sau­go­ti aky­se nyks­tan­tį vie­ną se­niau­sių Lie­tu­vos dva­rų – XVI am­žių me­nan­tį Gruz­džių dva­rą. Bu­vu­si pie­ni­nė, ku­rio­je įsi­kū­rę ke­ra­mi­kai, vie­nin­te­lis iš ke­lių de­šim­čių dva­ro pa­sta­tų, iš­sau­go­ta. Vi­si ki­ti dva­ro sta­ti­niai – ap­gai­lė­ti­nos būk­lės, nyks­ta ir griū­va. Di­din­gą is­to­ri­ją me­nan­čius pa­sta­tus ne­tru­kus ga­li tek­ti su­ly­gin­ti su že­me.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ne­be­ma­to vi­zi­jos

Dau­giau nei prieš du de­šimt­me­čius dva­ro pie­ni­nę įsi­gi­ję ir čia įkū­rę ke­ra­mi­kos dirb­tu­ves R. ir V. Ma­tai­čiai ran­ka nu­mo­ja iš­gir­dę, jog no­ri­me ap­žiū­rė­ti Gruz­džių dva­ro sta­ti­nius. Me­ni­nin­kai įsi­ti­ki­nę, kad lai­ko vi­siš­kai su­nio­ko­to dva­ro ne­beats­ta­tys nie­kas.

„Ne­ma­tau vi­zi­jos. Ne­bent par­duo­ti vi­są dva­rą už eu­rą ir ti­kė­tis, kad nau­ja­jam sa­vi­nin­kui rū­pės at­gai­vin­ti is­to­ri­nę at­min­tį. Nuo­ma – ne išei­tis. Joks nuo­mi­nin­kas nein­ves­tuos į iš­sau­go­ji­mą“, – įsi­ti­ki­nęs V. Ma­tai­tis.

1989 me­tais su­tuok­ti­nių įsi­gy­ta dva­ro pie­ni­nė – vie­nin­te­lis iki šiol svei­kas is­to­ri­nės praei­ties liu­dy­to­jas. Ma­tai­čiai sa­vo lė­šo­mis pa­si­rū­pi­no ne tik sta­ti­nį iš­sau­go­ti, bet ir jo au­ten­ti­ka.

Kū­rė­jams skau­da dėl gre­ta sto­vin­čio ci­ko­ri­jos pa­sta­to, dva­ro san­dė­lių. Nors šei­mai jie ir ne­prik­lau­so, ant šių sta­ti­nių du­rų, siek­da­mas ap­sau­go­ti vi­dų nuo pik­ta­da­rių, Vy­tau­tas su­ka­bi­no spy­nas. O va­gys vistiek mė­gi­na įei­ti – lu­pa, lau­žia du­ris.

Ant vie­no pa­sta­to sie­nos ka­bo len­ta su už­ra­šu, kad „Ob­jek­tas sau­go­mas vals­ty­bės“. Už­ra­šas ke­ra­mi­kams ke­lia rūš­ka­ną: jei vals­ty­bė taip sau­go vi­sus is­to­ri­nius lo­bius...

Dva­ras – griu­vė­siai

Pa­vyz­džių to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia. Už ke­lias­de­šim­ties met­rų nuo Ma­tai­čiams pri­klau­san­čios so­dy­bos bo­luo­ja per vi­du­rį įgriu­vęs bu­vu­sio dva­ro klo­ji­mo sto­gas, tiks­liau tai, kas iš sto­go li­ko. Sie­nos per­si­krei­pu­sios. Ne­ra­mu, kad vie­ną die­ną ne­liks ir jų.

Pa­sak Gruz­džių se­niū­nės pa­va­duo­to­jos Gra­ži­nos Sla­vi­kie­nės, klo­ji­mas per vi­du­rį su­griu­vo gal tik prieš me­tus.

„Vil­ties, kad kaž­kas im­tų ir iš­si­nuo­mo­tų li­ku­sią klo­ji­mo da­lį pra­ktiš­kai nė­ra. Kas nuo­mo­sis, jei sky­lė­tas sto­gas ga­li kris­ti kiek­vie­ną aki­mir­ką?“ – svars­tė G. Sla­vi­kie­nė.

Ki­to­je ke­lio pu­sė­je dar gra­žiau: dva­rui pri­klau­sę ūkio pa­sta­tai – kiau­li­dė, ark­li­dė ir kar­vi­dė – gra­žiau­siu lai­ky­tas sta­ti­nys su uni­ka­lio­mis ko­lo­no­mis, ati­tin­kan­čio­mis to laik­me­čio ar­chi­tek­tū­ros ma­das, taip pat ne­grįž­ta­mai su­nio­ko­ti lai­ko: ko­lo­nų ply­tos su­ski­li­nė­ju­sios, lan­gai – kiau­ry­mės, priei­go­se – ša­bakš­ty­nai.

Vė­ji­nis-ark­li­nis van­dens bokš­tas – be lan­gų ir du­rų. Gy­ve­na­ma­sis dva­ro pa­sta­tas – ava­ri­nės būk­lės.

G. Sla­vi­kie­nė sa­ko, kad pa­grin­di­nia­me gy­ve­na­ma­ja­me dva­ro pa­sta­te su ko­lo­no­mis ir bal­ko­nais ta­ry­bi­niais lai­kais vei­kė ko­lū­kio kon­to­ra, čia įreng­ti bu­tai gy­ven­to­jams. Nie­kam ir nie­ka­da re­mon­tas ne­rū­pė­jo.

Du bu­tai užim­ti iki šiol. Vie­na­me gy­ve­nan­ti se­no­lė at­kak­liai tvir­ti­na nie­kur iš čia ne­si­kel­sian­ti.

Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai ne­ra­mu, kad ava­ri­nės būk­lės sta­ti­nys ne­pa­lai­do­tų gruz­diš­kės po griu­vė­siais.

Vis dar puo­se­lė­ja vil­tį

„Šir­dį skau­da žiū­rint“, – sa­ko Gruz­džių švie­suo­lė kraš­to­ty­ri­nin­kė Lio­nė Gul­bi­nai­tė.

Pa­sak il­ga­me­tės dės­ty­to­jos, 1923 me­tais dva­ro pa­sta­tų komp­lek­se bu­vo įsteig­ta Že­mės ūkio mo­kyk­la. Ta­da dva­rą pri­žiū­rė­jo ne tik moks­lei­viai, bet ir pe­da­go­gai: pa­gal ga­li­my­bes bu­vo pri­žiū­ri­mi sau­go­ti­ni sta­ti­niai, puo­se­lė­ta dva­ro ap­lin­ka.

Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­la prieš ge­rą de­šimt­me­tį už­da­ry­ta. Ta­da, L. Gul­bi­nai­tės žo­džiais, ir pra­si­dė­jo tik­ra­sis dva­ro mer­dė­ji­mas bei ny­ki­mas. Mo­ko­ma­sis mo­kyk­los pa­sta­tas li­ko sto­vė­ti už­kal­tais lan­gais, o ki­tur da­bar jau bo­luo­ja tik juo­dos lan­gų aki­duo­bės – stik­lus iš­dau­žė van­da­lai, rė­mai su­kri­to nuo drėg­mės. Nuo jos pra­dė­jo ir­ti ir pa­sta­to sie­nos. Ma­ža to, sta­ti­nį, o la­biau­siai jo sto­gą, su­nio­ko­jo gais­ras – pik­ta­da­rių dar­bas.

Dva­ras nu­ken­tė­jęs ir nuo va­gių: ne­ša­ma, plė­šia­ma, ar­do­mos bran­gios se­no­vi­nės ply­tos, ki­tos is­to­ri­nių sta­ti­nių lau­ko ir vi­daus lie­ka­nos.

„Ir da­bar, kai dva­ras bai­gia su­griū­ti, ma­nau, kaž­kas dar ga­lė­tų pra­tęs­ti jo gy­ve­ni­mą. Tie­sa, da­bar jau pri­reik­tų rim­tų in­ves­ti­ci­jų“, – sa­ko gruz­diš­kė.

Jos nuo­mo­ne, Gruz­džių dva­ro te­ri­to­ri­jo­je ir fer­mo­se ga­lė­tų bū­ti įreng­tas žir­gy­nas, ark­lių prie­žiū­ros cent­ras, kaip tai vyks­ta re­konst­ruo­ta­me Pak­ruo­jo dva­re, ga­lė­tų vyk­ti edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai, pa­vyz­džiui, sū­rių ga­my­bos, sta­lių, kal­vių, siu­vė­jų, ke­pė­jų, žir­gų pri­žiū­rė­to­jų dirb­tu­vės, įreng­to­se sa­lė­se ga­lėtų bū­ti ren­gia­mos pa­ro­dos, kon­fe­ren­ci­jos.

Dva­rą sau­go vals­ty­bė

Šiau­lių ra­jo­no me­ro An­ta­no Be­za­ro žo­džiais, Sa­vi­val­dy­bės ran­kos su­riš­tos – Gruz­džių dva­ras ra­jo­nui ne­prik­lau­so, di­džio­ji jo da­lis – Tur­to ban­ko nuo­sa­vy­bė, tad apie in­ves­ti­ci­jas „ra­jo­ni­niu ly­giu“ į dva­ro at­sta­ty­mą nė­ra kal­bos.

Gruz­džių se­niū­nės pa­va­duo­to­ja G. Sla­vi­kie­nė sa­ko, kad prieš ke­le­rius me­tus no­rin­čių­jų iš­si­nuo­mo­ti vie­ną ar ki­tą dva­ro sta­ti­nį ir vyk­dy­ti ja­me ko­kią nors veik­lą ar san­dė­liuo­ti, pa­vyz­džiui, užau­gin­tą der­lių, bu­vo ne vie­nas. Ta­čiau vals­ty­bės po­zi­ci­ja tą­kart bu­vo ki­to­kia: jo­kios pa­vie­nės nuo­mos, tik vi­sas dva­ro komp­lek­sas!

Da­bar, kai mil­ži­niš­ką is­to­ri­nę ver­tę tu­rin­tys 25 dva­ro pa­sta­tai bai­gia su­griū­ti, pa­ga­liau su­mo­ta juos nuo­mo­ti at­ski­ro­mis da­li­mis.

Nuo­mi­nin­kams pa­dik­tuo­tos są­ly­gos

Gruz­džių dva­ro pa­sta­tai Vals­ty­bės tur­to fon­dui (da­bar – Tur­to ban­kas) bu­vo per­duo­da­mi 2008–2010 me­tais.

Tur­to ban­ko Fi­nan­si­nio tur­to ir par­da­vi­mų de­par­ta­men­to Pri­va­ti­za­vi­mo ir su­tar­čių ren­gi­mo gru­pės va­do­vės Gir­dos Va­liu­ly­tės tei­gi­mu, šiuo me­tu Tur­to ban­kas pe­rė­męs 20 dva­ro komp­lek­so pa­sta­tų.

„De­ja, dau­ge­lis pa­sta­tų bu­vo per­duo­ti ap­verk­ti­nos būk­lės – ap­griu­vę, ne­pri­žiū­ri­mi, su įgriu­vu­siais sto­gais ar ne­tgi iš­vis be jų“, – sa­kė spe­cia­lis­tė.

Tei­sės ak­tai, pa­sak jos, ne­nu­ma­to, kad Tur­to ban­kas ga­lė­tų skir­ti lė­šų es­mi­niams re­mon­to dar­bams, ta­čiau esą sten­gia­ma­si mak­si­ma­liai ap­sau­go­ti pe­rim­tus pa­sta­tus: jie už­san­da­ri­na­mi nuo van­da­lų pa­te­ki­mo, pra­šo­ma pa­tru­liuo­jan­čių po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų pa­gal­bos, įtrau­kiant te­ri­to­ri­ją į pa­tru­lia­vi­mo marš­ru­tą.

„Di­džio­ji da­lis pa­sta­tų yra įra­šy­ta į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą, to­dėl re­mon­to dar­bai taip pat tu­ri ati­tik­ti sau­go­miems pa­sta­tams ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus“, – „Šiau­lių kraš­tui“ tei­gė G. Va­liu­ly­tė.

Apie ko­kį ypa­tin­gąjį bai­gian­čio su­griū­ti Gruz­džių dva­ro re­mon­tą ir ap­sau­gą spe­cia­lis­tė kal­ba, lie­ka neaiš­ku.

Pa­sak G. Va­liu­ly­tės, Tur­to ban­kui per­duo­da­mi vals­ty­bės ne­kil­no­ja­mojo tur­to ob­jek­tai yra ruo­šia­mi par­duo­ti ir vie­šuo­se auk­cio­nuo­se par­duo­da­mi. De­ja, Gruz­džių dva­ro komp­lek­sas bu­vęs per­duo­tas be su­for­muo­to že­mės skly­po.

„Pla­nuo­ja­ma, kad že­mės skly­po for­ma­vi­mo dar­bai dar už­truks apie me­tus, ka­dan­gi dva­ro te­ri­to­ri­jo­je esan­čių da­lies pa­sta­tų sa­vi­nin­kai neužre­gist­ra­vę nuo­sa­vy­bės tei­sių ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re“, – api­bend­ri­no Tur­to ban­ko at­sto­vė.

Pa­sak jos, da­lį dva­ro pa­tal­pų šiuo me­tu pa­vy­ko iš­nuo­mo­ti.

Pag­rin­di­nė są­ly­ga tur­to nuo­mi­nin­kams – pri­žiū­rė­ti ir sau­go­ti nau­do­ja­mas pa­tal­pas, esant rei­ka­lui at­lik­ti ei­na­muo­sius vi­daus re­mon­to dar­bus, lai­ky­tis ke­lia­mų prieš­gais­ri­nės sau­gos, san­dė­lia­vi­mo, sa­ni­ta­ri­nių ir tech­ni­nių tai­syk­lių rei­ka­la­vi­mų.

Gal Tur­to ban­kui ver­tė­tų ne apie ei­na­mą­jį pa­tal­pų re­mon­tą kal­bė­ti, o su­si­rū­pin­ti nuo­mi­nin­kų sau­gu­mu, kol re­mon­to nie­ka­da ne­ma­tę griū­van­tys sta­ti­niai ne­pri­šau­kė ne­lai­mės?

Gra­fų Zu­bo­vų at­min­tis

Is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad Gruz­džių dva­ras įkur­tas XVI am­žiaus vi­du­ry­je.

Nuo 1793 me­tų Gruz­džių dva­rą val­dė gra­fas Pla­to­nas Zu­bo­vas ir jo pa­li­kuo­nys.

1810–1812 me­tais dva­ras bu­vo per­sta­ty­tas. 1858 me­tais jį įsi­gi­jo Alek­sand­ras Na­ryš­ki­nas, ku­rio gi­mi­nės val­dy­mas bai­gė­si pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui.

1923 me­tais dva­re įsteig­ta že­mes­nio­ji že­mės ūkio mo­kyk­la.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Se­no­sios Gruz­džių dva­ro kar­vi­dės – gra­žiau­siu dėl iš­tai­gių ko­lo­nų lai­ky­tas pa­sta­tas, šian­dien ap­verk­ti­nos būk­lės.

Dva­ro klo­ji­mas nyks­ta aky­se. Lai­kas ir vals­ty­bės po­žiū­rio į is­to­ri­nį pa­vel­dą sty­gius kul­tū­ros ver­ty­bę, su­griu­vus jos sto­gui, per­skė­lė pu­siau.

Juo­do­sios ke­ra­mi­kos dirb­tu­ves dva­ro pie­ni­nė­je prieš ke­lis de­šimt­me­čius su žmo­na įkū­ręs Vy­tau­tas Ma­tai­tis sa­kė ne­be­ma­tan­tis vi­zi­jos, kaip iš­gel­bė­ti is­to­ri­nę praei­tį. Me­ni­nin­kams pa­vy­ko iš­gel­bė­ti tik dva­ro pie­ni­nę.

Dva­ro pa­si­di­džia­vi­mas – ci­ko­ri­ja.

Cent­ri­nis dva­ro pa­sta­tas – gy­ve­na­ma­sis dva­ri­nin­kų na­mas.

Tei­gia­ma, kad tai bu­vęs dva­ro na­mas, skir­tas tar­nams gy­ven­ti.

Vals­ty­bės sau­go­mų ob­jek­tų są­ra­še esan­tys dva­ro ūkio pa­sta­tai.

Uni­ka­lus ob­jek­tas – dva­ro svars­tyk­lės. Jo­se bu­vo sve­ria­mi ve­ži­mai su grū­dais.

Iš sta­ti­nių li­ku­sios tik pa­vie­nės sie­nos. Vals­ty­bės tur­to fon­das ir jas ke­ti­na iš­nuo­mo­ti?

Dva­ro pa­sta­tai iš vi­daus.

Kraš­to­ty­ri­nin­kė, il­ga­me­tė Gruz­džių že­mės ūkio mo­kyk­los dės­ty­to­ja Lio­nė Gul­bi­nai­tė (kai­rė­je) puo­se­lė­ja vil­tį, kad dva­ru vis tik bus pa­si­rū­pin­ta. Se­niū­nės pa­va­duo­to­ja Gra­ži­na Sla­vi­kie­nė tuo lin­ku­si dve­jo­ti.