Ka­ras vai­ko aki­mis (24)

Tę­sia­me žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­ras vai­ko aki­mis (24)

Al­gi­man­tas SA­VIC­KIS

Žurnalistas

Ries­tai­nių val­gy­mas

Se­ne­lis, ga­vęs at­ly­gi­ni­mą į ma­no ir se­sers Ni­jo­lės del­ną įspraus­da­vo po mar­kę. Ne­lik­da­vo nu­skriaus­ta ir mū­sų ma­ma. Sa­vo duk­rai jis taip pat duo­da­vo pi­ni­gą. Vi­sa­da at­ly­gi­ni­mą gau­da­vo šeš­ta­die­nį, o sek­ma­die­nį iš pat ry­to trauk­da­vo­me mies­tan pirk­ti ries­tai­nių. Jais pre­kia­vo tik vie­no­je vie­to­je – kios­ke prie „Šat­ri­jos“ ki­no teat­ro. Da­bar ši­ta­me pa­sta­te yra Tel­šių mies­to kul­tū­ros na­mai.

Ko­piant į kal­ną, į Ka­ted­ros aikš­tę de­ši­nė­je pu­sė­je stūk­so meš­kos – Že­mai­ti­jos miš­kų ga­liū­nės skulp­tū­ra. Prie­šin­go­je pu­sė­je sto­vė­jo kios­kas (šian­die­na jo nė­ra), ku­ria­me pre­kia­vo tais ries­tai­niais. Kios­ką nu­grio­vė, o ries­tai­nių sko­nis li­ko – luo­be­lė gruz­di, minkš­ti­mas tirp­te tirp­da­vo bur­no­je. Se­ne­lė mi­nė­jo, kad iš pra­džių juos ver­da pie­ne, o po to – ke­pa. To­dėl jie ir bu­vo bran­gūs – už mar­kę duo­da­vo vie­ną ries­tai­nį.

Pla­nai apie išei­gą 1944- ųjų lie­pos sek­ma­die­nio ry­tą su­žlu­go. Jau tems­tant į mū­sų bu­to du­ris pa­si­bel­dė: ant slenks­čio sto­vė­jo mo­te­ris su di­džiu­liu ri­ti­niu juo­dos me­džia­gos ran­ko­se. Pa­si­la­bi­nu­si ji pa­sa­kė: „ Man rei­kia pen­kių vy­riš­kų kos­tiu­mų ... ves­tu­vėms. Čia iš­mie­ros. Pa­siū­si­te?“

Ma­ma pa­si­tei­ra­vo: „O kaip su pri­mier­ko­mis? Kur klien­tą ra­siu?“

„O tų pri­mier­kų ir ne­rei­kia. Pa­siū­si­te ... pa­skam­bin­ki­te ši­tuo te­le­fo­nu“, – ir pa­dė­jo ant sta­lo po­pie­riaus skiau­te­lę.

Pen­kis vy­riš­kus kos­tiu­mus...! Tai bent ku­rio ama­ti­nin­ko sva­jo­nės vir­šū­nė. Ma­ma bu­vo ge­rai įval­džiu­si mo­te­riš­ką gar­de­ro­bą – siu­vo si­jo­nus, pa­lai­di­nu­kes, ypač ge­rai se­kė­si su­kne­lės. Vy­riš­kus kos­tiu­mus siu­vo re­tai. Pas­ku­ti­nį – prieš me­tus Mo­liui, kai per va­sa­rą gy­ve­no­me kai­me.

Kiek­vie­nas ama­ti­nin­kas no­ri pa­da­ry­ti dar­bą kuo ge­riau, ne išim­tis bu­vo ir ma­ma. Kaip kos­tiu­mas gu­lės pri­klau­so nuo su­kir­pi­mo. To­dėl sek­ma­die­nio ry­te pa­trau­kė­me ne ries­tai­nių pirk­ti, o į Džiu­go gat­vę pas siu­vė­ją – vy­riš­kų rū­bų meist­rą Juo­zą Va­si­liaus­ką. Ma­mos pla­nas bu­vo pa­pras­tas: jis tuos kos­tiu­mus su­ker­pa, o ma­ma pa­siu­va. Už pa­slau­gą ko­le­ga pa­sii­ma da­lį at­ly­gi­ni­mo.

Gim­dy­to­ja pa­si­li­ko su siu­vė­ju ap­ta­ri­nė­ti de­ta­lių, o mes ly­di­mi šei­mi­nin­kės Ve­ro­ni­kos pa­trau­kė­me į so­dą – jau bai­gė nok­ti aly­vi­niai obuo­liai. Su Ni­jo­le ra­ga­vo­me avie­tes, „kan­ki­no­me“ su­py­nes.

Ei­nant na­mo prie Gied­rai­čių na­mo Bi­ru­tės gat­vė­je... čiupt už vie­nos ki­še­nės, už ant­ros – mar­kės nė kva­po. Pa­me­čiau... tren­kė griaus­ti­nis be žai­bo. Nau­jie­ną pra­ne­šiau ma­mai. O ji: „Tiek nu­kul­nia­vo­me, mes be­veik na­mie ... nei­si­me tos mar­kės ieš­ko­ti!“

Pas siu­vė­ją pa­si­lei­dau vie­nas. Vi­są ke­lią bė­gau. Įpuo­liau į kam­ba­rį už­du­sęs ir pra­ne­šiau man bai­sią ži­nią: „Pa­me­čiau mar­kę, taip no­rė­jau ries­tai­nį nu­si­pirk­ti. Ei­siu į so­dą ieš­ko­ti.“

Į tal­ką pa­si­siū­lė šei­mi­nin­kė: ap­šniukš­ti­nė­jo­me kiek­vie­ną obe­lį, krū­me­lį. De­ja ... mar­kė ... iš­ga­ra­vo.

Siu­vė­jas iš­tie­sė pi­ni­gą ir pa­sa­kė: „Do­va­no­ju ki­tą. Ne­per­gy­venk ... gal na­muo­se dar ra­si!“ Ant kė­dės sė­din­tis klien­tas pa­si­tei­ra­vo: „Kie­no tas ber­niu­kas, ko­kios bė­dos jį pri­spau­dė?“

„Ant­rą ka­ro die­ną vo­kie­čiai bom­bar­da­vo Tel­šius, žu­vo jo tė­ve­lis. Naš­lai­tis jis. Ma­ma siu­vė­ja, vie­na au­gi­na du vai­ke­lius“, – paaiš­ki­no ge­ra­da­ris.

Vy­riš­kis pa­ki­lo nuo dė­dės, iš­si­trau­kė pi­ni­gi­nę ir iš­tie­sė man – dvi­de­šimt mar­kių... Pa­dė­ko­jau abiem vy­rams ir lyg ant spar­nų pa­si­lei­dau na­mo. Pus­ke­ly­je su­sto­jau... ma­ma pa­ma­čiu­si to­kį stam­bų pi­ni­gą, pa­sa­kys: „Pa­me­si! Duok pa­sau­go­siu“. Ta­čiau pi­ni­gą no­rė­jau val­dy­ti pa­ts. Kur jį pa­slėp­ti? Vie­na pal­tu­ko ki­še­nė bu­vo prai­ru­si. Pro tą sky­lę ir įki­šau tuos dvi­de­šimt mar­kių už pa­mu­ša­lo. Kaip se­ne­lis, kad sa­ky­da­vo: „It Die­vui užan­tin!“

Ries­tai­nių pirk­ti iš­si­ruo­šė­me po pie­tų. Kios­kas ne­dir­bo, bu­vo pie­tų per­trau­ka. Par­da­vė­ja il­sė­jo­si. Lai­ką nu­ta­rė­me su­trum­pin­ti ki­to­je gat­vės pu­sė­je ... skve­re. Iš jo ma­to­si be­veik vi­sas Mas­čio eže­ras, bu­ri­nės val­tys.

Kar­tu su Ni­jo­le žai­džiau ... kla­sę. Įg­ri­so. „Bėg­siu, pa­si­žiū­rė­siu ... gal kios­ką jau ati­da­rė“, – smig­te­lė­jo pa­są­mo­nė­je ir ... pa­si­lei­dau. Iš­puo­lęs į gat­vę, ap­mi­riau. Prieš ma­ne – ne­ma­ty­tas žmo­gė­nas: barz­da den­gė vi­są krū­ti­nę, rū­bas – su­ta­na iki že­mės. „Ru­sai atė­jo ...“, – bu­vo pir­ma min­tis.

Pas ma­mą lan­ky­da­vo­si mo­te­rys ma­tuo­tis rū­bų, jos vi­sa­da kal­bė­da­vo apie barz­do­tus ru­sus, ką jie atė­ję da­rys su mo­te­ri­mis ir vai­kais. Vi­sa tai su­gu­lė ma­no gal­vo­je. Ap­si­su­kau ir pa­si­lei­dau at­gal ... su­pra­tau, kad ma­mos, sė­din­čios skve­ro ga­le ne­pa­siek­siu – puo­liau prie ne­to­lie­se įsi­tai­siu­sių dvie­jų iš­si­pus­čiu­sių vo­kie­čių ka­ri­nin­kų. Vie­nam iš jų ap­si­ka­bi­nau kak­lą.

Už ma­jo­rą la­biau su­tri­ko jo drau­gas ka­pi­to­nas: žo­džio jis ne­bai­gė, nes ne­sup­ra­to, kas čia de­da­si: vai­kas su­ra­do tė­vą ar ki­tos pro­ble­mos. Jie abu ty­lė­jo. Tuo me­tu už spau­dos kios­ko pa­si­ro­dė ta fi­gū­ra. Aš tik su­šu­kau: „Rus“ ir dar la­biau su­spau­džiau ma­jo­ro kak­lą.

Ap­lin­kui bu­vę lie­tu­viai ir vo­kie­čiai ėmė plo­ti, ai­dė­jo juo­kas. Į triukš­mą at­sku­bė­jo ma­ma, pra­dė­jo at­si­pra­ši­nė­ti ka­ri­nin­ko. Jis tik pa­si­tei­ra­vo: „Jūs vo­kie­tė?“ Gim­dy­to­ja pa­sa­kė, kad ne, il­gai te­ko gy­ven­ti Me­me­ly­je, ten ir įval­dė vo­kie­čių kal­bą. Ka­pi­to­nas iš­si­trau­kė šo­ko­la­do ply­tą ir įtei­kė man. Pa­sa­kiau: „Dan­ke!“ Ir iš­me­tęs į prie­kį de­ši­nę ran­ką su­šu­kau: „Hail!“ Taip mus mo­kė svei­kin­tis vai­kų dar­že­ly­je.

„Lie­tu­vė ir taip pui­kiai auk­lė­ja­te sa­vo sū­nų. Tuo jūs ga­li­te di­džiuo­tis. Jis išaugs tik­ras Vo­kie­ti­jos pi­lie­tis“. Ma­ma dar kar­tą at­si­pra­šė ka­ri­nin­ko už sū­naus el­ge­sį. O jis pri­dė­jęs ran­ką prie ke­pu­rės, pa­sa­kė: „Ales gut! Ales gut!“ Vi­du­ry­je ke­pu­rės bo­la­vo kau­ko­lė ir du su­kry­žiuo­ti kau­lai.

Nu­si­pir­kę ries­tai­nių, pa­rė­jo­me na­mo ir su­švei­tė­me juos su karš­tu pie­nu. Lau­žia­me ries­tai­nį pu­siau. Vie­ną jo da­lį mer­kia­me į stik­li­nę su karš­tu pie­nu. Per tris-pen­kias mi­nu­tes in­das be­veik sau­sas. Pie­ną su­ge­ria ke­pi­nys. Po to tą pu­sę čiul­pia­me. Sko­nis? Dan­giš­ka pa­lai­ma!

Kai ma­ma pa­sa­ko­jo se­ne­liui, kaip aš svei­ki­nau vo­kie­čių ka­ri­nin­kus, jis kiek pa­ty­lė­jęs pa­sa­kė: „ Fa­šis­tai ta­vo tė­vą nu­žu­dė, o tu jiems sa­liu­tuo­ji. Rei­kė­jo Tel­šių pravos­la­vų cerk­vės po­pui Ti­mo­fė­jui nu­si­lenk­ti. Va ši­taip ..."

Ir šei­mos gal­va pa­ro­dė, kaip rei­kė­jo ant vie­no ke­lio pri­klau­pus dva­siš­kio ran­ką bu­čiuo­ti.

Ta­da pa­sa­kiau, kad jie vi­si ge­ri – nė vie­nu žo­de­liu neuž­si­mi­nė­te apie po­pą gy­ve­nan­tį Tel­šiuo­se. To­kį barz­do­tą ir taip ap­si­ren­gu­sį žmo­gų ma­čiau pir­mą kar­tą gy­ve­ni­mą. O vo­kie­čiai ap­gy­nė nuo ... ru­so.

„Dau­giau ma­no mar­kių ne­ma­ty­si. Te­gus jas duo­da vo­kie­čiai! Bas­ta!“ – bai­gė se­ne­lis. Da­bar man jo mar­kės ma­žiau­siai rū­pė­jo, nes pal­tu­ke jų bu­vo vi­sa krū­va.

Ne­mė­go jis vo­kie­čių! Per Pir­mą­jį Pa­sau­li­nį ka­rą tar­na­vo gar­sio­je Lat­vių šau­lių di­vi­zi­jo­je, 1915 me­tais Tu­ku­mų priei­go­se (ne­to­li Ry­gos ir Bal­ti­jos jū­ros) bu­vo su­žeis­tas, pa­te­ko į ne­lais­vę. Pu­sant­rų me­tų kan­ki­no­si kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je, ken­tė­jo ba­dą ir pa­ty­čias. Pa­bė­go. Pri­si­ka­sė iki Pet­rog­ra­do. Mi­tin­guo­se ma­tė ir klau­sė­si Ke­rens­kio, Troc­kio, Le­ni­no kal­bų. Da­ly­va­vo pi­lie­ti­nia­me ka­re – vėl to­je pa­čio­je Lat­vių šau­lių di­vi­zi­jo­je. Na­mo pa­rė­jo tik 1926 – ai­siais.

Jau po ka­ro, grį­žęs iš mo­kyk­los ra­dau se­ne­lį iki pu­sės iš­si­ren­gu­sį pli­kai. Jis sto­vė­jo prieš lan­gą. Ant pa­lan­gės – mi­nia­tiū­ri­nis 25 x 20 cen­ti­met­rų veid­ro­dėlis, pu­sė stik­li­nės deg­ti­nės. Kai­rė ran­ka spau­dė pa­slėps­nio odos kval­dą, de­ši­nė – brit­vą.

„Pa­čiu lai­ku grį­žai. Gal brit­va spūs­te­lėk per tuos la­ši­nius? Pa­lauk. Neį­gu­dęs. Ran­ka su­vir­pės ir ... per­rė­ši man pirš­tą. Pa­ban­dy­siu pa­ts" – tai pa­sa­kęs jis iš­len­kė deg­ti­nę ir brit­va brūkš­te­lė­jo per su­spaus­tas mė­sas.

Pliūp­te­lė­jo krau­jas, į grin­dis kaž­kas barkš­te­lė­jo. Pa­kė­liau – kul­ka. „Ji – iš vo­kiš­ko ka­ra­bi­no. Kan­ki­no ma­ne nuo pen­kio­lik­tų­jų. Plau­kio­jo po vi­są kū­ną. Šį kar­tą pa­kliu­vo“, – pa­sa­kė bu­vę ka­rys.

Žaiz­dą iš­plo­viau jo­du, ap­ri­šau mar­le. Už­gi­jo. Nei tau dak­ta­rų, nei tau po­lik­li­ni­kų. Stip­rūs bu­vo tų me­tų žmo­nės, vie­nas iš jų – ma­no se­ne­lis.

Kar­tais iš Tel­šių į Šiau­lius grįž­tu au­to­bu­su. Vi­sa­da pra­va­žiuo­ja­me pro siu­vė­jo šei­mos gel­to­ną me­di­nu­ką na­me­lį. Pri­si­me­nu tuos ge­rus žmo­nes ir tą pui­kų laik­me­tį – vai­kys­tę. Vi­sa tai praei­ty­je. Die­nos, mė­ne­siai, me­tai ... vis­kas iš­tir­po kos­mo­se.