
Naujausios
Gyvenimo vaizdelis
Šeimos tragedija – alkoholis
Algimantas SAVICKIS
Žurnalistas
Noriu papasakoti apie moterį, kuri kentėjo visą gyvenimą.
Važiavau darban. Ji stovėjo autobuso gale įsikibusi į priešpaskutinės sėdynės atlošą ir garsiai verkė. Moters skruostais riedėjo ašaros. Autobusas pilnėjo: tie, kurie seniai turėjo išlipti – važiavo toliau, jie laukė atomazgos.
Keleiviai žiūrėjo į ją, tačiau neatsirado nė vieno, kuris moters pasiteirautų: kokia nelaimė...
Vaikas susirgo? Mama numirė?, – pasilabinęs pasiteiravau moters.
Neiškart ji atsakė. Matyt svarstė: atverti širdį ar ne?
– Jis mane skriaudžia, – ištarė tyliai ir po kurio laiko pridūrė:
– Beveik kasdien geria, muša, atima mano pinigus.
Ir vėl pasipylė ašaros. Keleivė išlipo miesto centre. Jai sutikus, palydėjau.
– Kodėl nesikreipėt pagalbos į miliciją (tada dar buvo milicija), prokuratūrą?
– Man gėda, – pasakė ji.
Susitikome už poros dienų. Danutė dirbo buhaltere viename iš prekybos kooperatyvų. Apie jos šeimos problemas žinojo visas kolektyvas, užtarė, padėjo. Moteriai dažniau negu kitoms skirdavo premijas. Tų pinigų Danutė į namus nenešdavo, slėpdavo tarnybiniame seife. Sugyventinis Alfonsas valdė bokštinį kraną, jo rublis buvo ilgas, tačiau pijokui savo atlyginimo neužteko – pragerdavo ir Danutės pinigus. Jis buvo trečias vyras Danutės gyvenime.
Užaugo ji dailiausia mergina visame kaime: grakšti, žydros akys, balti plaukai. O kaip šokdavo...
Ji purtė galvą ir sakė: „Ne!“, kai pradėjo piršti Stepuką. Į vaikino glėbį nesiveržė.
Jaunikio tėvai visą amžių virė naminę ir ja prekiavo. Stepukas prie alkoholio priprato iš jaunų dienų. Ypač pasidavė, kai pradėjo dirbti traktorininku. Vienam – suark, kitam – šieną parvežk. Negi iš kaimynų imsi pinigų. Visi bruko butelius. Jų nelaikysi, muziejaus nesteigsi, grįžęs namo, sėsdavo su tėvu prie stalo ir ... "patvarkydavo". Vėliau jau iki namų nebeparveždavo, su draugais išgerdavo vietoje – garažuose.
Prikalbino tekėti mama: „Mano jaunystėje kaime vienintelis latrelis buvo. Dabar geria kas antras – tokia mada. Vienas paglostys, kitas, bet prie altoriaus neves. Taip ir liksi senmerge. Kaime vyrų mažai. Pagalvok.“
Danutė ištekėjo. Persikėlė gyventi į Šiaulius. Vyras įsidarbino statybos organizacijoje. Pusmetį šeimoje buvo šventė, kol Stepas susirado draugų. Vis dažniau ir dažniau vyras grįždavo iš darbo su kvapeliu.
Kuo toliau tuo gražiau: namuose nepasirodydavo po parą – dvi. Danutė viena nuėjo į gimdymo namus, viena su sūnumi rankose per pusnynus parbrido namo.
Berniukas gimė dviem savaitėmis ankščiau, negu buvo apskaičiavęs tėvas. Ir prasidėjo: „Vaikas ne mano...“ Priekaištai, užgauliojimai. Stepas dabar gerdavo savaitėmis. Tiek pat laiko nepasirodydavo ir darbe. Vadovai bandė auklėti: perspėjo, svarstė kolektyvo susirinkime, nubraukdavo premijas. Nepadėjo. Tada išbraukė iš sąrašo butui gauti.
„Išeinu!“ – kartą pasakė žmonai ir trenkė durimi. Teismas išskyrė.
Antras Danutės vyras buvo inžinierius Aleksandras. Jis dirbo vienoje iš transporto įmonių. Kultūringas, retai pakeliantis taurelę, moteriai atrodė, kad dabar už jos vargus Dievas ne davė o drėbtelėjo: šeima susilaukė dukters ir sūnaus.
Bet ir į šią šeimą velnias įkišo savo trigrašį: vyras vis vėliau ir vėliau grįždavo namo.
Kartą paskambino: „Jūsų vyras „ravi“ Gražinos darželį.“ Pasakė adresą ir pridūrė, kad Aleksandras dabar pas ją.
Balandėlius rado dar lovoje. Vėl skyrybos.
Buhalterė viena gyveno penkerius metus, kol nepasipainiojo kaimynas. Nors moterys ją perspėjo: „Alfonsas stipriai išgėrinėja!“
Vienai auginti tris vaikus buvo sunku. Dviese bus lengviau, Alfonsas – kranininkas, neblogai uždirba.
Alfonso alkoholio upė ne tik platėjo, bet ir gilėjo – gėrė jau ir pilstuką. Savų pinigų pradėjo trūkti, ėmė kaulyti sugyventinės.
Moteris prikalbino sugyventinį važiuoti gydytis į Vilnių. Tie pora mėnesių nepadėjo.
Danutė vargo toliau – sugyventinis gėrė, būdavo dienų, kad namuose trūkdavo ir duonos. Moteriai reikia ne tik duonos – Alfonsas nebeatlikinėjo savo vyriškos pareigos... Tūstančiai geriančių vyrų jau 30-35 metų tampa impotentais.
Tada Danutė skambindavo buvusiam vyrui Aleksandrui. Autobusu pavažiavę 2-3 kilometrus už Šiaulių pievose mylėdavosi. Grįžusi namo, sakydavo, kad buvo pas seserį, gyvenančią Joniškyje. Ji sirguliuoja, už savaitės vėl važiuos.
Kai tie važiavimai padažnėjo, o gal kranininkui kas į ausį pašnibždėjo, jis sėdo į autobusą. Išlipo Joniškyje. Aplankė Danutės seserį.
Namo Alfonsas grįžo anksčiau už draugę. Nuo smūgio Danutė nučiuožė asla iki spintos ir ten liko tysoti. Dabar ją kranininkas mušdavo beveik kasdien. Mušdavo ir plūsdavo, matant vaikams...
...Po daugelio metų Danutę sutikau Šiauliuose, turguje. Abu apsidžiaugėme, it būtume giminės.
„Galima sakyti sugrįžau į pradinį tašką, vėl gyvenu su Alfonsu, nebegeria. Pernai lūžo koja. Chirurgas pasakė, jei dar kartą ją sužeis – nupjaus iki kelio. Pasirodo, geriausias vaistas nuo gėrimo – baimė“ – pasakė ji.