Naujausios
Savo laimės kalvis
Jonas VAIČYS, buvusios Šiaulių televizorių gamyklos „Tauras“ nestandartinių įrengimų cecho ilgametis vyr. meistras, cecho viršininko pavaduotojas, o dabar to cecho pagrindu įsikūrusios UAB „Kalvis“ direktorius kokybei, neseniai atšventė septyniasdešimtmetį. Nenustygstantis vietoje, kuriantis, besidomintis naujovėmis ir nestokojantis idėjų bei užmojų – turbūt taip galėtų apibūtinti Joną jo pažįstami ir artimieji.
Emilija LEVIŠKIENĖ
žurnalistė
„Esu laimingas“
– Koks jūsų gyvenimo moto?
– Mano gyvenimo moto – turėk tvirtą stuburą, niekada nepasiduok, laikykis duoto žodžio, būk principingas ir atsakingas. Žmogui svarbus nuolatinis tobulėjimas. Į ten, kur reikia ir verta nueiti, nėra trumpų kelių, o kelią įveikia tik einantis.
Vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija, auga Y ir Z kartos. Mes turime augti kartu su jais, neprarasti entuziazmo. Kiekviena nesėkmė yra galimybė pradėti iš naujo, mokė Henris Fordas. Situacija darbo rinkoje keičiasi, todėl nerealu, kad prieš penkerius metus įgytų žinių užtektų ilgam. Būtinas nuolatinis asmens, ypač visų rangų vadovų tobulėjimas ir pagarba mokslui, žinioms.
Nuo vadovo erudicijos, jo paties tobulėjimo, sugebėjimo skatinti darbuotojus generuoti idėjas, reikštis drąsiai, ugdyti jų savarankiškumą, labai daug priklauso įmonės sėkmė. Žmonės juk dirba ne vadovui, ne norėdami jam įtikti, bet vedami vidinės motyvacijos.
Atsiranda naujų galimybių, kurias verslas galėtų panaudoti, tačiau to daryti neleidžia nepasiruošę, nuolat nemokomi darbuotojai. Tad vienas iš svarbiausių mokymo įstaigų uždavinių – paruošti visokio lygio specialistus taip, kad jie sugebėtų tuoj pat atlikti pareigas, į kurias paskiriami, kad netektų patirti to, ką aš patyriau karjeros pradžioje. O pradėjus dirbti, mokymasis privalo tęstis.
Norint, kad darbuotojas būtų naudingas įmonei, reikia daug investuoti, mokyti to, ko reikia verslui, kelti bendrąją kultūrą. Tada ir darbo našumas būtų didesnis, ir atlyginimai augtų.
Reikia į save kritiškai žiūrėti, savęs klausti, kaip aš atrodau dabar, šiandien, ką galėčiau geriau ir daugiau. Dėl savęs, šeimos, vaikų ir anūkų, dėl savo darbovietės, savo miesto, dėl savo valstybės. Juk stengdamasis dėl to, kas tau brangiausia, ir parodai savo vertę.
– Ar esate laimingas?
– Taip, esu laimingas, nors kūnas sensta, bet dvasia išlieka jaunatviška, tvirta, žemaitiška ir nepalaužta. Dirbu, mokausi, žaidžiu krepšinį. Domiuosi senovės civilizacijomis, Rytų kultūra, Lietuvos ir Lenkijos istorija. Noriu būti, žinoti ir turėti, kad ką nors galėčiau palikti dukroms ir anūkams.
Jeigu kas paprašytų patarimo, pasakyčiau: laukite rūpesčių kaip neišvengiamos gyvenimo dalies, o kai jie prislėgs, pažvelkite rūpesčiams tiesiai į akis ir tarkite: „Aš jus pranoksiu“. Būtent toks požiūris veda į pergalę ir pažangą.
Man patinka filosofo F. Nyčės pamokymas, kad žmogus turi išsikelti tris uždavinius: išmokti matyti, kalbėti ir rašyti. Tų sugebėjimų tikslas yra aukštoji kultūra. Tai nepaprastai sudėtinga, bet reikia turėti tokį tikslą ir jo siekti.
Į sėkmę vedė užsisipyrimas
Į Šiaulius J. Vaičys atvyko būdamas 20 metų, Klaipėdos politechnikume įgijęs suvirinimo pramonės technologo specialybės diplomą. Iš pradžių „Tauro“ gamykloje gavo IV kategorijos suvirintojo etatą, o dirbo meistro Petro Goberio padėjėju. Jonui tai nepatiko – juk turėtų dirbti pagal specialybę!
Kiek vėliau J. Vaičį metams išsiuntė į suvirinimo instruktorių kursus tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Juos baigė su pagyrimu, nes stengėsi cecho vadovams įrodyti, kad nėra koks neišmanėlis ir maištininkas. Be to, kursuose troško išsiskirti, nes buvo vienintelis lietuvis.
Grįžusį iš kursų J. Vaičį paskyrė meistru, bet stalių ir dažytojų. Ir tik praėjus dvejiems metams cecho viršininkas L. Jankauskas jį paskyrė šaltkalvių ir suvirintojų brigados meistru. 22 metų vaikinas pagaliau pasijuto esąs savo vietoje – vadovo, kokiam darbui ir rengėsi.
Dabar prisimena, kad tai buvo dažnų nusivylimų ir tik retų džiaugsmų metas. Teorinių žinių užteko, bet praktinių, kaip organizuoti darbus, kaip pasiekti, kad visiems brigados vyrams būtų svarbu tai, ko meistras nori, trūko.
Teko mokytis iš savo klaidų, laukti vadovų pamokymų, prašyti patyrusiųjų patarimų, griebtis knygų ir straipsnių apie žmonių tarpusavio santykius, psichologiją, vadybą, ekonomiką.
Pastangos ir neblėstantis optimizmas atsipirko – meistro nuotrauka ne kartą kabėjo gamyklos garbės lentoje, 1982 metais buvo pripažintas geriausiu SSRS ryšių priemonių pramonės meistru, paskutinius aštuonerius gamyklos gyvavimo metus ėjo cecho viršininko pavaduotojo pareigas.
Ne vien tik darbas buvo J. Vaičio gyvenime. Dainavo „Tauro“ chore, žaidė „Tauro“ rankinio komandoje, kuri ne kartą tapo Šiaulių čempione, „Žalgirio" draugijos pirmenybių nugalėtoja, šešerius metus buvo miesto bokso rinktinės narys, daug metų žaidė ir tebežaidžia krepšinį.
Jau dvidešimt metų yra „Kalvio“ krepšinio klubo prezidentas ir komandos vadovas, ilgametis Šiaulių miesto krepšinio veteranų komandos narys. 1997 metais buvo apdovanotas medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus“.
Gamyklos istorija sugulė į storą knygą
Metų metus televizorių gamyklos veteranai nešiojosi mintį, jog reikėtų parašyti įmonės istoriją. Tačiau niekaip nesusiburdavo kiek didesnis vienodos idėjos rėmėjų ratelis.
J. Vaičys daug metų buvo kaupęs straipsnius apie gamyklą, nuotraukas, įvairius dokumentus, neturėdamas konkretaus tikslo. Prieš trejus metus pasiryžo imti ir parašyti, teisingiau, sudaryti knygą iš to, ką jau turi, paieškoti papildomos medžiagos, paraginti įvairius buvusius gamyklos žmones pateikti jų turimą medžiagą, parašyti prisiminimų. Jo prašymą išpildė ne visi.
Nepaisydamas ilgo vargo, daug paaukotų nemigos naktų, darbą, kurį laiko sunkiausiu ir rizikingiausiu gyvenime, užpernai baigė. 2016 metų rugsėjį buvo išleista 1 000 puslapių knyga „Mūsų istorija“, kurioje didžioji dalis skirta televizorių gamyklai „Tauras“, o mažesnė – „Kalviui“.
Autorius dėkingas rėmėjams ir viso gyvenimo mokytojams – P. Goberiui, R. Virbickui, S. Grušui, A. Lapei, moraliniam pagalbininkui S. Ulčinui.
Knygą pavartę, paskaitinėję, pasako, kad ji nėra tobula. Bet juk nė vienas kitas iš penkių tūkstančių gamykloje dirbusių net nepabandė geresnės parašyti.
Nepamiršta tėviškės
J. Vaičys gimė Tauragės rajone Bokšeinių kaime. Gimtuosiuose namuose gavo pirmąsias darbštumo, tvarkingumo ir atsakingumo pamokas.
Kiekvienas daiktas namuose turėjo savo vietą ir joje privalėjo būti. Ir bendrabutyje Jono kambarys būdavo pats tvarkingiausias, o jo sodas dabar yra vienas iš pavyzdingiausių.
Adakavo mokykla, kurią lankė J. Vaičys, ruošiasi minėti šimtmetį. Ta proga mokytoja Zita Jarašūnienė parašė knygą „Šimtas metų kelio“, kurioje minimi ir buvę mokiniai. Atskiras skyrelis skirtas J. Vaičiui – „žmogui, kokių retai besutiksi šiais laikais: dosnų, supratingą, visada žinantį, ko siekia, nuolat besimokantį“.
J. Vaičiui svarbi buvusi mokykla, gimtasis kaimas, jo apylinkės. Ne kartą parėmė mokyklą, vietoj kaimo paribyje stovėjusio dar protėvių statyto ir jau sunykusio kryžiaus pastatė naują, prisidėjo prie centrinių Adakavo bažnyčios neobarokinių vartų remonto, rūpinasi senelių globos namais. Ne veltui pernai J. Vaičiui suteiktas jo gimtojo krašto bendruomenės garbės piliečio vardas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ilgametis televizorių gamyklos „Tauras“, o dabar UAB „Kalvis“ darbuotojas Jonas Vaičys visą gyvenimą mokosi, tai skatina daryti ir kitus: „Situacija keičiasi, todėl nerealu, kad prieš penkerius metus įgytų žinių užtektų ilgam.“
Asmeninė nuotr.
J. Vaičys visada siekė būti lyderiu ir tik tapęs juo suprato, koks tai nelengvas darbas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Prieš pusantrų metų dienos šviesą išvydo Jono Vaičio sudaryta 1000 puslapių knyga apie televizorių gamyklą „Tauras“ – „Mūsų istorija“. „Tai buvo sunkiausias ir rizikingiausias darbas mano gyvenime“, – sako J. Vaičys.