Į Zakopanę – pratęsti Kalėdų

Į Za­ko­pa­nę – pra­tęs­ti Ka­lė­dų

„Za­ko­pa­ne, Za­ko­pa­ne!“ – dai­nuo­ja gar­sio­ji len­kų dai­ni­nin­kė Ma­ri­lė Ro­do­vič. Len­ki­jos Tat­rų ir Pod­ha­lės sos­ti­nė po­pu­lia­ri ir žie­mą, ir va­sa­rą. Ku­ror­te li­kęs žy­mus lie­tu­viš­kas pėd­sa­kas: iš­skir­ti­nį kal­nų eg­lės for­mos na­mų sti­lių mies­tui su­kū­rė ar­chi­tek­tas Sta­nis­lo­vas Vit­ke­vi­čius, 1851 me­tais gi­męs Pa­šiau­šė­je (Kel­mės r.).

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pra­tęs­tos Ka­lė­dos

Nuo Šiau­lių iki Za­ko­pa­nės – nei daug, nei ma­žai – per 1 000 ki­lo­met­rų. Kaž­ka­da keik­ti pra­sti len­kų ke­liai li­kę kaip se­nas, ne­vy­kęs pri­si­mi­ni­mas.

Za­ko­pa­nė – aukš­čiau­siai virš jū­ros ly­gio esan­tis Len­ki­jos mies­tas, įsi­kū­ręs maž­daug ki­lo­met­ro aukš­ty­je. Žie­ma Za­ko­pa­nė­je įpras­tai trun­ka nuo lapk­ri­čio iki ko­vo pa­bai­gos.

Sau­sio pa­bai­gos nak­ti­nė Za­ko­pa­nė iš­si­pus­čiu­si ka­lė­di­nė­mis puoš­me­no­mis. Na­mai ir eg­lės blyk­si gir­lian­do­mis, gat­vių ži­bin­tai švie­čia de­ko­ra­ci­jo­mis. Ne­si­bai­gian­ti šven­tė. Bal­tas snie­go sluoks­nis ant nuo­žul­nių sto­gų pri­me­na šven­ti­nius at­vi­ru­kus. Tik­ri žie­mos na­mai.

Po ko­jo­mis girgž­da snie­gas, o iš bur­nos virs­ta ga­ras. Traš­kus ir sma­gus šal­tis.

Iš čiuo­žyk­los sklin­da sma­gi mu­zi­ka. Kaž­kas iš­gąs­tin­gai kim­ba­si į sie­ne­lę, kaž­kas su­ka su­ki­nius.

Za­ko­pa­nės cent­ras virš jū­ros ly­gio yra iš­ki­lęs 838 met­rus. Nes­var­bu, kiek va­lan­dų, pa­grin­di­nė Kru­pow­ki pės­čių­jų gat­vė pil­na žmo­nių. Pag­rin­di­nis ap­ran­gos ko­das čia – žie­mos spor­to. Už­sie­nio kal­bų įvai­ro­vės ne­gir­dė­ti: vy­rau­ja len­kų kal­ba. Len­kai my­li ir no­riai lan­ko sa­vo ku­ror­tą.

Va­liu­tos kei­tyk­lų len­to­se te­bė­ra įra­šy­ta Lie­tu­va, tik ties pi­ni­gų kur­su švie­čia nu­liai.

Iš ka­vi­nių sklin­da mu­zi­ka, oras kve­pia gvaz­di­kė­liais. Gat­vės par­da­vė­jai pa­si­ruo­šę įpil­ti karš­to alaus ar­ba vy­no. Cent­ri­nė ka­lė­di­nė eg­lė kal­nų fo­ne at­ro­do dar šven­tiš­kiau.

Ve­ži­mo for­mos kios­ke­liuo­se iš­dė­lio­ta ai­bė sū­rių: sa­ko­ma, jog ne­va­lia iš­vyk­ti iš Za­ko­pa­nės ne­pa­ra­ga­vus vie­ti­nio sū­rio, ga­mi­na­mo iš avių pie­no. Sū­ris pa­tie­kia­mas ir karš­tas – ke­pa­mas čia pat, ant gro­te­lių gat­vė­je.

Ka­vi­nių val­gia­raš­čiai tur­tin­gi tra­di­ci­nių len­kų pa­tie­ka­lų: vi­sur ra­si žu­re­ko, flia­kų ar bi­go­so. Vie­tos pa­si­di­džia­vi­mas – rau­gin­tų ko­pūs­tų sriu­ba „Kwas­ni­ca“ su šon­kau­liu­kais, bul­vė­mis bei kep­tas upė­ta­kis.

„Iš kur at­vy­ko­te?“ – sma­giai tei­rau­ja­si len­kas su sma­gia ka­se­le, su­pin­ta iš barz­dos. Nar­dy­da­mas tarp sta­lų, tar­si ro­ko žvaigž­dė niū­niuo­ja tran­kias dai­nas. Me­niu be­ria iš at­min­ties.

Ka­vi­nė pil­nu­tė­lė. Tra­di­ci­niai so­tūs pa­tie­ka­lai ir jo­kio al­ko­ho­lio. Ku­ror­ti­nės kai­nos ne­si­kan­džio­ja: di­de­lė po­rci­ja kar­bo­na­do, pa­tie­kia­ma su bul­vė­mis ir dar­žo­vė­mis, kai­nuo­ja 15 zlo­tų (3,6 eu­ro), tra­di­ci­nė re­gio­no „Kwas­ni­ca“ sriu­ba – 8 zlo­tus (1,92 eu­ro), bul­vi­niai bly­nai su grie­ti­ne – 12 zlo­tų (2,88 eu­ro). Di­de­lė po­rci­ja – tik­rai di­de­lė.

In­ter­je­ras įdo­mus, kaip ir pa­ts šei­mi­nin­kas. Įvai­riau­sios pa­skir­ties ir laik­me­čių daik­tų tiek, kad ga­lė­tų kur­tis mu­zie­jus. Te­le­vi­zo­riai, ra­di­jo im­tu­vai, gel­dos, ve­ži­mo ra­tai – krū­von su­si­lie­jęs vie­nas ir ki­tas šimt­me­tis.

Ne­pa­ža­din­ti meš­kos

Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro dar­buo­to­ja že­mė­la­py­je pa­žy­mi ob­jek­tus, ku­riuos pir­miau­sia pri­va­lo­ma pa­ma­ty­ti. Fu­ni­ku­lie­riu­mi pa­si­kel­ti į Gu­ba­luv­kos vir­šu­kal­nę. Ap­lan­ky­ti se­niau­sią Kos­cie­lis­ka gat­vę. Pa­si­ke­li į 1987 met­rų aukš­čio Kasp­ro­vy Vierch. Jei lai­ko yra dau­giau – teat­ras, mu­zie­jai, van­dens par­kas, 7D ki­nas ir ki­tos links­my­bės bei įdo­my­bės.

Za­ko­pa­nės, Len­ki­jos sli­di­nė­ji­mo cent­ro ir žie­mos sos­ti­nės, že­mė­la­py­je pa­žy­mė­ta try­li­ka di­des­nių ir ma­žes­nių sli­di­nė­ji­mo tra­sų. Pro­fe­sio­na­lams ir pir­mą kar­tą sto­jan­tiems ant sli­džių.

Za­ko­pa­nė­je vyks­ta kal­nų sli­di­nė­ji­mo, biat­lo­no, šuo­lių su sli­dė­mis Pa­sau­lio tau­rės var­žy­bos. Vieš­na­gės me­tu kaip tik bu­vo ruo­šia­ma­si Pa­sau­lio tau­rės šuo­lių su sli­dė­mis var­žy­bų eta­pui.

Gy­ve­ni­mas ap­link tramp­li­ną vir­te ver­da. Nuo­ty­kių mė­gė­jai ban­do iš­trūk­ti iš snie­go la­bi­rin­to, ly­gu­mų sli­di­nin­kai su­ka ra­tus, kal­nų sli­di­nin­kai mė­gau­ja­si grei­čiu.

Dar vie­na žie­miš­ka pra­mo­ga – pės­čių­jų žy­giai. Sten­das prie tra­sų pra­džios įspė­ja ne tik apie ak­me­nų, snie­go griū­tis, bet ir apie meš­kas. Su­ti­kus gau­ruo­tą­ją, pa­ta­ria­ma ne­pa­ni­kuo­ti ir ne­mai­tin­ti – kad ne­pap­ra­šy­tų dar.

Sau­lė­ta die­na, kal­nų oras, bal­tu­tė­lis snie­gas – ko ir be­no­rė­ti!

Vir­šu­kal­nė­se

„Kuz­ni­ce“, – kryp­tį nu­ro­do mik­roau­to­bu­so vai­ruo­to­jas. Gre­ta, ke­lei­vio vie­to­je, įsi­tai­sęs šuo pa­ke­lia gal­vą – įver­tin­ti įli­pan­čius.

Ke­lio­nės mik­roau­to­bu­su kai­na žmo­gui – 3 zlo­tai (0,72 eu­ro). Rink­tis šį trans­por­tą pa­to­giau ir pi­giau: au­to­mo­bi­lio sto­vė­ji­mas aikš­te­lė­je die­nai kai­nuo­tų 20 zlo­tų (4,8 eu­ro).

Kuz­ni­ce – vie­ta, iš ku­rios star­tuo­ja­ma į Kasp­ro­vy Vierch. Į kal­ną drie­kia­si įvai­raus su­dė­tin­gu­mo pės­čių­jų tra­sos, joms įveik­ti rei­kia ne vie­nos va­lan­dos.

Prie kel­tu­vo bi­lie­tų ka­sų drie­kia­si ei­lė. Pa­si­kel­ti ir nu­si­leis­ti ly­ni­niu kel­tu­vu kai­nuo­ja 69 zlo­tus (16,55 eu­ro). Bi­lie­tą ga­li­ma pirk­ti tik į vie­ną pu­sę ir grįž­ti pės­čio­mis. Ki­tas kai­ni­nin­kas – sli­di­nin­kams.

Kel­tu­vas dir­ba iki 16 va­lan­dos, bet bi­lie­tai į vir­šu­kal­nę par­duo­da­mi trum­piau – iki 14 va­lan­dos.

Kel­tu­vas ly­nu skrie­ja virš eg­lių vir­šū­nių – to­lu­mo­je, mels­va­me fo­ne, pa­si­ma­to Za­ko­pa­nė. Kal­nai bal­tė­ja ir at­šiau­rė­ja: vi­dur­ke­ly­je per­li­pus į ki­tą kel­tu­vą, ga­liau­siai pa­sie­kia­ma vir­šū­nė.

„Kasp­ro­wy Wierch, 1987 met­rai virš jū­ros ly­gio“, – skel­bia už­ra­šas ant pa­sta­to. Čia vei­kia ir aukš­čiau­siai Len­ki­jo­je įsi­kū­ręs res­to­ra­nas „Po­ziom 1959“.

Ant sie­nos pri­tvir­tin­ta at­mi­ni­mo len­ta in­for­muo­ja, jog čia bū­ta po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II. Za­ko­pa­nė­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti ne vie­ną po­pie­žiaus įam­ži­ni­mo ženk­lą: Jo­nas Pau­lius II į Za­ko­pa­nę at­vyk­da­vo pail­sė­ti.

Vir­šu­kal­nė­je dan­gus su že­me mai­šo­si. Iš pū­gos ir rū­ko šy­do iš­ny­ra par­si­ke­lian­tys sli­di­nin­kai. Ne­rian­tys tra­so­mis že­myn aki­mirks­niu pra­nyks­ta tirš­ta­me bal­tu­me.

Jei bū­tų gied­ra, ma­ty­tų­si ne tik Za­ko­pa­nė, bet ir Aukš­tų­jų Tat­rų, esan­čių Slo­va­ki­jos da­ly­je, pa­no­ra­ma.

Ki­ta iš mies­to leng­vai pa­sie­kia­ma vir­šu­kal­nė – Gu­ba­luv­ka (1 123 met­rai). Pag­rin­di­nė Kru­pow­ki pės­čių­jų gat­vė ve­da iki tur­gaus, už jo vei­kia fu­ni­ku­lie­rius. Bi­lie­tas į abi pu­ses kai­nuo­ja 23 zlo­tus (5,52 eu­ro), į vie­ną pu­sę – 17 zlo­tų (4,08 eu­ro).

Va­ka­rė­jan­tis ho­ri­zon­tas da­žo­si raus­va spal­va, dar la­biau pa­ryš­kin­da­mas snie­guo­tas kal­nų vir­šu­kal­nes. Į vie­nin­gą gran­di­nę jun­gia­si Tat­rų, Gor­cų, Pie­ni­nų ir Bes­ki­dų kal­nų pa­no­ra­ma.

Tems­tant slė­ny­je žie­bia­si švie­sos, iš­ryš­kė­ja šuo­lių tramp­li­no li­ni­ja su var­žy­boms pa­ruoš­tu už­ra­šu „Za­ko­pa­ne“. Ant Gu­ba­luv­kos kal­no įsi­žie­bia iliu­mi­na­ci­jos – kal­nų gy­ven­to­jų si­lue­tai, ka­rie­tos ir jas trau­kian­tys žir­gai. Ark­lių trau­kia­mos ro­gės – po­pu­lia­rus trans­por­tas ku­ror­te.

Lie­tu­viai Za­ko­pa­nė­je

Za­ko­pa­nės iš­skir­ti­nu­mas – eg­lu­tės for­mos na­mai. Eg­lu­tes at­kar­to­ja ne tik se­nie­ji pa­sta­tai, bet ir nau­jo­ji sta­ty­ba.

Za­ko­pa­nės ar­chi­tek­tū­ros pra­di­nin­kas – Sta­nis­lo­vas Vit­ke­vi­čius (1851–1915), gi­męs ba­jo­rų šei­mo­je Pa­šiau­šė­je, lan­kęs Šiau­lių gim­na­zi­ją. Pa­lai­do­tas Za­ko­pa­nė­je, po mir­ties ap­do­va­no­tas Len­ki­jos ne­prik­lau­so­my­bės kry­žiu­mi.

1890 me­tais at­vy­kęs į Za­ko­pa­nę, S. Vit­ke­vi­čius su­si­ža­vė­jo kal­nie­čių liau­dies me­nu, su­for­ma­vo Za­ko­pa­nės ar­chi­tek­tū­ros sti­lių, ta­pė, ra­šė kny­gas.

S. Vit­ke­vi­čius su­kū­rė šven­to Jo­no Krikš­ty­to­jo kop­ly­čią Za­ko­pa­nės Šven­to­sios Šei­mos baž­ny­čio­je. Se­niau­sio­je mies­to Kops­cie­lis­ka gat­vė­je iš­li­kęs ir pir­ma­sis jo sta­ty­tas pa­sta­tas (1892–1893), ja­me vei­kia Za­ko­pa­nės sti­liaus mu­zie­jus.

Se­niau­sio­je gat­vė­je tarp nau­jų­jų pa­sta­tų iš­li­kę skai­čiuo­jan­tys dau­giau nei šim­tą me­tų na­mai. Jų įė­ji­mai nu­kreip­ti į pie­tų pu­sę – to­kia se­no­ji tra­di­ci­ja.

Za­ko­pa­nė su­si­ju­si ir su dar vie­nu iš­ki­liu lie­tu­viu – ra­šy­to­ju Jo­nu Bi­liū­nu, čia jis pa­ra­šė apy­sa­ką „Liūd­na pa­sa­ka“.

Gy­dy­tis į Za­ko­pa­nę ra­šy­to­jas at­vy­ko 1905 me­tais, sirg­da­mas džio­va, va­sa­ro­mis gy­ve­no Lie­tu­vo­je. 1907 me­tais Za­ko­pa­nė­je J. Bi­liū­nas bai­gė sa­vo že­miš­ką­ją ke­lio­nę, bu­vo pa­lai­do­tas Za­ko­pa­nės ka­pi­nė­se.

1953 me­tais J. Bi­liū­no pa­lai­kai per­kel­ti į Lie­tu­vą ir pa­lai­do­ti Liu­diš­kių pi­lia­kal­ny­je ne­to­li Anykš­čių.

Iki pa­si­ma­ty­mo

Za­ko­pa­nė at­si­svei­ki­na sau­lės per­lie­tu ryt­me­čiu ir sma­giai be­si­kan­džio­jan­čiu šal­tu­ku. Žie­ma dar nie­kur ne­sku­ba.

„Lauk­si­me su­grįž­tant!“ – kvie­čia vieš­bu­čio dar­buo­to­ja.

Za­ko­pa­nę juo­sian­čius kal­nus ver­ta ap­lan­ky­ti ir va­sa­rą. Ypač – Mors­kie Oko (Jū­ros akis), di­džiau­sią bei ket­vir­tą pa­gal gy­lį eže­rą Tat­rų kal­nuo­se. Juo­kau­ja­ma, kad pa­ma­ty­ti šį kal­nų eže­rą – kiek­vie­no len­ko gar­bės rei­ka­las.

Au­to­rės nuo­tr.

Pag­rin­di­nė Za­ko­pa­nės Ka­lė­dų eg­lė.

Bal­to­sios meš­kos ir cuk­raus va­tos par­da­vė­jo poil­sio mi­nu­tė.

Sli­di­nin­kai par­si­ke­lia į vir­šu­kal­nę Kasp­ro­vy Vierch.

Pag­rin­di­nė Kru­pow­ki pės­čių­jų gat­vė.

Za­ko­pa­nę juo­sia kal­nų vir­šū­nės.

Tu­ris­tų pra­mo­gai – ark­lių trau­kia­mos ro­gės.

Žie­ma kal­nuo­se trau­kia pės­čių­jų žy­gių mė­gė­jus.

Kal­nų upė­ta­kis – po­pu­lia­rus pa­tie­ka­las Za­ko­pa­nė­je.

Va­ka­rė­jan­ti Za­ko­pa­nė nuo Gu­ba­luv­kos.

Šuo­lių su sli­dė­mis tramp­li­nas prieš Pa­sau­lio tau­rės var­žy­bų eta­pą.