Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?

Kas pir­miau: dau­giau mo­kes­čių ar tvar­ka iš­lai­do­se?

Rū­ta Vai­nie­nė

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad jū­sų dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rių me­tų vai­kis vis pra­šo jū­sų pi­ni­gų. Jis sa­ko, kad už tuos pi­ni­gus la­bai rū­pin­sis ju­mis – mo­kys, gy­dys, ke­lią nu­šluos ir dar daug ge­rų da­ly­kų jums pa­da­rys. Kiek jam pi­ni­gų be­duo­tu­mė­te, jam vi­sa­da trūks­ta. Jū­sų net ne­klaus­da­mas jis pri­si­gal­vo­ja dar dau­giau „ge­rų dar­bų“, ku­riuos jis pa­da­rys jums už jū­sų pi­ni­gus.

Dar jis nuo­lat skun­džia­si, kad ki­ti jo drau­gai gau­na dau­giau. Ir jei­gu jis iš jū­sų gau­tų dau­giau pi­ni­gų, jis ga­lė­tų dar dau­giau ge­rų dar­bų jums pa­da­ry­ti.

Vai­kis tas iš es­mės yra ne­blo­gas, bet jūs gi ir­gi ne ak­las, jūs ma­to­te, kad vai­kis la­bai jau daug dar­bų ap­si­žio­jęs, o ir ūkiš­ku­mo jam la­bai trūks­ta. Tai jis su­re­mon­tuo­ja mo­kyk­las, ku­rias po to rei­kia už­da­ry­ti, nes nė­ra mo­ki­nių. Tai jis pa­sta­to via­du­ką ten, kur jo vi­sai ne­rei­kia. Tai jis oro uos­tą kas­met re­mon­tuo­ja už nau­jo sta­ti­nio kai­ną.

Neū­kiš­ku­mas akis ba­do bet ku­rio­je sri­ty­je, ku­rio­je tik tas vai­kis pra­si­su­ka. O vai­kiui tai kas – gi ne sa­vo pi­ni­gus lei­džia. Vai­kio ape­ti­tas au­ga, ir jis pi­ni­gų jau net ne­bep­ra­šo, jis jų rei­ka­lau­ja. Jis pui­kiai ži­no, kiek jūs už­dir­ba­te, ir sa­ko, o da­bar duok man tiek ir tiek. Gi ne sau pra­šau, gi dėl ta­vęs čia vis­kas.

Na, ži­no­ma, jei tai bū­tų jū­sų vai­kas, kal­ba bū­tų trum­pa: kol neiš­mo­kai tau­piai leis­ti ma­no pi­ni­gų, dau­giau jų ne­gau­si. Jei ne­mo­ki tvar­ky­tis su ma­žais pi­ni­gais, tuo la­biau ne­mo­kė­si tvar­ky­tis su di­de­liais. Bet gi kal­ba tai ne apie vai­ką, kal­bą apie val­džią, ku­ri – nie­ko nau­jo – ir vėl ima­si mo­kes­čių re­for­mos.

Ta­me pa­ke­te, ži­no­ma, ir še­šė­lio ma­ži­ni­mas, ir nau­ji, ir di­des­ni mo­kes­čiai bus svars­to­mi. Ne­bu­vo nė me­tų be to­kios dar­bo gru­pės. Ir nie­ka­da per vi­sus dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus ne­bu­vo dar­bo gru­pės, ku­ri su to­kiu pat in­ten­sy­vu­mu rū­pin­tų­si iš­lai­dų ei­lu­tė­mis, jų efek­ty­vu­mu. Biu­dže­to iš­lai­dų sri­ty­je yra tik du rū­pes­čiai: iš­lai­dų ei­lu­tę pra­muš­ti ir tą ei­lu­tę iš­leis­ti.

Vals­ty­bės kont­ro­lė ir Vie­šų­jų pir­ki­mų tar­ny­ba, ku­rios pri­žiū­ri, ar efek­ty­viai nau­do­ja­mi vie­šie­ji fi­nan­sai, at­ro­do kaip du vie­ni­ši ka­riai. Iš­lai­dų efek­ty­vu­mas nė­ra val­džios prio­ri­te­tas. Ši funk­ci­ja yra pa­sken­du­si vals­ty­bės tar­nau­to­jų pa­rei­gi­nė­se inst­ruk­ci­jo­se tarp ki­tų, ir­gi svar­bių funk­ci­jų. Kai ku­rio­se įstai­go­se yra vi­di­nio au­di­to sky­riai. Bet nie­ka­da ne­te­ko ma­ty­ti, kad vi­daus au­di­to­rius ly­dė­tų mi­nist­rus į po­sė­džius, kaip kad juos ly­di at­sto­vai spau­dai. Iš­lai­dų efek­ty­vu­mas nie­ka­da ne­bu­vo su­reikš­min­tas ir iš­kel­tas bent iki at­ski­ros pa­rei­gy­bės ins­ti­tu­ci­jo­je lyg­mens, kur jau ten – at­ski­ros dar­bo gru­pės.

Val­džia gal gal­vo­ja, kad pa­kan­ka įra­šy­ti ei­lu­tę kiek­vie­no vals­ty­bės tar­nau­to­jo pa­rei­gi­nė­je inst­ruk­ci­jo­je apie tau­pų ir efek­ty­vų vie­šų­jų iš­tek­lių nau­do­ji­mą ir tai veiks? Tai vei­kia ly­giai tiek pat, jei į kiek­vie­no mo­kes­čių mo­kė­to­jo dar­bo ap­ra­šy­mą įra­šy­tum ei­lu­tę apie mo­kes­čių mo­kė­ji­mą ir lauk­tum, kol mo­kes­čiai pa­tys su­plauks į biu­dže­tą.

Kaž­ko­dėl mo­kes­čių sri­ty­je val­džia su­pran­ta, kad sa­vai­me nie­kas ne­vyks­ta. Ir mo­kes­čių su­rin­ki­mui ski­ria mil­ži­niš­kas pa­stan­gas – fi­nan­si­nes, žmo­giš­ką­sias, lai­ko, kal­bė­ji­mo, ko­vos, ir taip to­liau. Tuo tar­pu tai, kas su­si­ję su iš­lai­do­mis, yra frag­men­tiš­ka ir pa­lik­ta daug­maž sa­viei­gai, dū­šią nu­ra­mi­nant vi­so­kiais „ai“ – ai, tai gi yra biu­dže­tas, ai, tai gi yra Vals­ty­bė kont­ro­lė, ai, tai čia kanc­le­rio funk­ci­ja.

To­kia gra­ži vals­ty­bės pro­ga ry­toj, ir dar vie­na – už mė­ne­sio. Tiek daug šven­ti­nių ren­gi­nių, tik­rai nie­kas ne­pa­sa­kys, kad šimt­me­tis li­ko ne­pa­mi­nė­tas. Bet po šven­čių, mie­las vai­ke, pa­dir­bė­ti ir­gi rei­kia. Iš­lai­das su­si­tvar­ky­ti, ir tik ta­da gal­vo­ti, ar rei­kia dar dau­giau mo­kes­čių.