Nu­si­šyp­sok mums, Lie­tu­va,

Nu­si­šyp­sok mums, Lie­tu­va,

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

Šian­dien Tau, Lie­tu­va, skam­ba šim­tas var­pų, ple­vė­suo­ja šim­tai tūks­tan­čių tris­pal­vių, pla­ka mi­li­jo­nai ma­žų ir di­de­lių šir­džių, nes Tu su­lau­kei sa­vo šim­to­jo gy­vy­bės tvyks­nio. Tau bu­vo sun­ku, nes iš­gy­ve­nai šim­tą ko­vos, kan­čios ir vie­nat­vės me­tų, ku­rie mus, Ta­vo vai­kus, pa­da­rė kant­riais, ka­rin­gais ir darbš­čiais. Ki­ta ver­tus, Tu ma­tei, kaip šimt­me­tis da­lį mū­sų pa­ver­tė bai­liais, pik­tais ir iš­si­ža­dė­ju­siais Ta­vęs, ka­dai­se gi­mu­sios pa­go­nių gi­rai­tė­se, gy­vas­tį sau­go­ju­sios nuo­žmio­se ko­vo­se su kry­žiuo­čiais, ga­lią įgi­ju­sios Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je, iš­li­ku­sios chi­me­riš­ko­je Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je, iš pa­sau­lio po­li­ti­nio že­mė­la­pio iš­trin­tos po ma­giš­ko­jo pa­da­li­ji­mo, su­si­ta­rus to me­to ga­lin­gie­siems. Lie­tu­vos li­ki­mas yra bū­ti už­grob­tai, pa­da­lin­tai, at­kur­tai, nes Tu su­kū­rei mus.

Lie­tu­va, Tu iš­ban­dei sa­vo vai­kus, kai mes dau­giau kaip šimt­me­tį auš­rų pa­si­ti­ko­me min­do­mi ca­ro ba­to. Mes ne­pa­si­da­vė­me, ko­vo­jo­me ir sa­vo lie­tu­viš­ku krau­ju ne kar­tą nu­da­žė­me grin­di­nius, pri­min­da­mi žiau­rie­siems atė­jū­nams, kad tai nuo am­žių lie­tu­vių že­mė. Iš mū­sų bu­vo atim­ta lai­mė kal­bė­ti pro­tė­vių kal­ba – se­niau­sia, gra­žiau­sia ir skam­biau­sia pa­sau­ly­je dai­na, lei­džian­čia go­do­ti šven­tą Ta­vo var­dą. Per krau­ją, slap­tą raš­tą ir ti­kė­ji­mą mes pra­žy­do­me tau­tos pa­va­sa­riu, ku­rio sėk­los užau­go žmo­nių šir­dy­se: nu­švi­to Auš­ra, su­skam­bo Var­pas, pra­bi­lo Tė­vy­nės Sar­gas, nes Tu su­kū­rei mus.

Lie­tu­va, Tu iš­vy­dai sa­vo vai­kus ka­rų, te­ro­rų ir žmo­gaus (iš)nie­ki­ni­mo am­žiu­je, ku­ria­me Ta­vo že­mė pa­si­da­bi­no pe­le­nų skrais­te, su­glo­bu­sia su­mai­to­tus kū­nus; Ta­vo me­džiai su­gė­rė ne­kal­tų kū­di­kių aša­ras ir ab­sur­diš­kai mir­čiai pa­smerk­tų žmo­nių rim­tį; Ta­vo dan­gus nu­si­da­žė krau­jo pa­švais­tė­mis ir pri­glau­dė ne­že­miš­kas mal­das. Ta­čiau šio am­žiaus pra­džio­je mes, Ta­vo vai­kai, su­ge­bė­jo­me iš­kel­ti vals­ty­bin­gu­mo idė­ją, su­si­tar­ti ir ne­bi­jo­da­mi grės­mių vi­sam pa­sau­liui pa­skelb­ti, kad at­ku­ria­me ne­prik­lau­so­mą, de­mok­ra­ti­niais pa­ma­tais su­tvar­ky­tą Lie­tu­vos vals­ty­bę su sos­ti­ne Vil­niu­je. Dvi­de­šimt Ta­vo sū­nų šią tau­tos va­lią oriai pra­ne­šė ne­drau­gin­gam pa­sau­liui, o jų at­lik­tas žyg­dar­bis ta­po ti­kė­ji­mo vers­me iš­ti­soms kar­toms, ieš­kan­čioms Lais­vės ži­bu­rio. Taip at­si­ra­dai Tu, mo­der­ni Lie­tu­vos vals­ty­bė, lie­tu­viš­ko­ji ta­pa­ty­bė, nes Tu su­kū­rei mus.

Lie­tu­va, Tu įspė­jai, kad į Ta­vo že­mę ir žmo­gų, į me­dį ir paukš­tį vi­sa­da kė­sin­sis prie­šai. Ir mes gy­nė­me, nar­siai ko­vo­jo­me Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vo­se, ken­tė­jo­me dėl už­grob­tos Ta­vo šir­dies, kol ga­lų ga­le pa­da­rė­me ste­buk­lą – iš mei­lės Tau su­kū­rė­me mo­der­nią eu­ro­pie­tiš­ką vals­ty­bę, o jo­je išau­gi­no­me sa­vą­ją po­li­ti­ką, dip­lo­ma­ti­ją, tei­sę, moks­lą, kul­tū­rą, me­ną, svei­ka­tos sis­te­mą, že­mės ūkį, stip­rų­jį li­tą ir am­bi­cin­gą­ją ka­riuo­me­nę. Mes drą­siai kū­rė­me, ėjo­me, kly­do­me, mo­kė­mės, su­grą­ži­no­me Tau ma­rių oši­mą ir Jū­ra­tės rū­mus... Mums pri­rei­kė au­to­ri­ta­ri­nio dvelks­mo, pa­ra­dok­sa­liai at­ne­šu­sio sta­bi­lu­mą ir tau­tiš­ku­mą, Tau­tos Va­dą ir va­ka­rie­tiš­ką ci­vi­li­za­ci­ją. Mū­sų tau­tos kū­ry­bi­nės ga­lios iš­si­sklei­dė kaip tūks­tant­me­tės Stel­mu­žės ąžuo­lo ša­kos, nes Tu su­kū­rei mus.

Lie­tu­va, Tu pri­mi­nei, kad už lais­vę rei­kia au­ko­tis nuo­lat, krau­ju nu­da­žant gel­to­nus ja­vų lau­kus, iš­ba­li­nant mo­ti­nų plau­kus ir iš­džio­vi­nant jų akis, iš­nie­kin­tų žmo­nių la­vo­nais nu­klo­jant grin­di­nius, as­las, upe­lius, miš­kus ir klo­nius. Mus, Ta­vo vai­kus, pra­ga­riš­kai ap­lan­kė rau­do­na­sis ir ru­da­sis ma­rai, iš­de­gi­nę ne tik pil­nus aruo­dus, kar­tų iš­puo­se­lė­tas so­dy­bas, bet ir šir­dis bei są­mo­nes. Ta­vo kū­nas bu­vo su­rai­žy­tas į at­ski­rus ga­ba­lė­lius, ta­čiau dva­sia li­ko ne­pa­lauž­ta – dar li­kę gy­vie­ji ar­šiai prie­ši­no­si pri­si­deng­da­mi ža­lią­ja Ta­vo ska­ra, ver­giš­kai dirb­da­mi ir oriai išei­da­mi Si­bi­ro le­dy­nuo­se, fi­lo­so­fiš­kai pa­si­tik­da­mi lem­tį du­jų ka­me­ro­se, iš­sau­go­da­mi Ta­ve at­min­ty­je ana­pus van­de­nų, nes Tu su­kū­rei mus.

Ži­no­ma, da­lis Ta­vo vai­kų nu­plė­šė tris­pal­vę ir sta­tė švie­sų­jį ko­mu­niz­mo ry­to­jų, at­ne­šė rau­do­ną­ją sau­lę ir ta­ry­bi­nę drau­gys­tę. Ir vi­sa­me šia­me chao­se, die­nos ir nak­ties ko­vo­je, iš­li­ko lais­vės troš­ku­lys, mig­la iš­ra­šy­tas iš­tre­mia­mų žmo­nių žvilgs­niuo­se, iš­ba­dy­to­se par­ti­za­nų aky­se, po­grin­di­nę spau­dą lai­kan­čio­se ran­ko­se, at­min­tį ir ti­kė­ji­mą sau­gan­čiuo­se Kro­ni­kos pus­la­piuo­se, šir­dies krau­ju ap­lais­ty­tuo­se trem­ti­nių kry­že­liuo­se ir siu­vi­niuo­se, KGB ka­lė­ji­me nu­kan­kin­tų ir nu­žu­dy­tų žmo­nių ty­lo­se, skaus­min­guo­se kas­die­nių he­ro­jų (pra)re­gė­ji­muo­se, nes Tu su­kū­rei mus.

Lie­tu­va, Tu pa­ro­dei, kad bai­mės, mir­ties ir žu­dy­mo pa­sau­lis yra lai­ki­nas, nes am­ži­na tė­ra lais­vos tau­tos va­lia. Ši pra­si­ka­lė tar­si žo­lė pro kie­tą ta­ry­bi­nį as­fal­tą, už­klo­ju­sį mies­te­lių gat­vė­se Lais­vės ko­vo­to­jų pa­lai­kus, ku­rių ne­ma­to­me dar ir šian­dien... Praė­jo pen­kios de­šim­tys mė­nu­lio už­te­mi­mų, ir vėl­gi at­si­ra­do Ta­vo vai­kų, pri­si­mi­nu­sių Tau­tos pa­triar­cho žo­džius, tris­pal­vės de­ri­nį bei ku­dir­kiš­ką vie­ny­bės na­tą. Jie vėl iš­drį­so pa­mė­gin­ti su­gau­ti Lais­vės paukš­tę ir pri­min­ti pa­sau­liui, kad prie Bal­ti­jos vis dar gy­ve­na se­na, iš­di­di ir gar­bin­ga lie­tu­vių tau­ta. Mes už­de­gė­me Są­jū­džio au­ku­rą, kar­tu su lais­vės neiš­si­ža­dė­ju­siais kai­my­nais nu­py­nė­me gy­vą­ją Bal­ti­jos gran­di­nę. Drą­sus Ko­vo 11-osios Ak­tas atkūrė is­to­ri­nę ne­tei­sy­bę, o Sau­sio try­lik­to­ji pa­sau­liui pa­liu­di­jo, kad mes vėl pa­si­ry­žę žū­ti už Ta­ve, Lie­tu­va. Lais­vės ąžuo­las vėl su­žy­dė­jo, tau­ta vė­lei pra­dė­jo kvė­puo­ti, nes Tu su­kū­rei mus.

Lie­tu­va, Tu šian­dien iš­tar­ki mums, sa­vo vai­kams, kad džiau­gie­si ma­ty­da­ma, kaip tau­ta at­gims­ta: va­duo­ja­si iš praei­ties šmėk­lų, at­ran­da sa­vo is­to­ri­ją, ver­ti­na švie­ti­mą ir moks­lą, at­ku­ria kul­tū­ros pa­vel­dą, pri­pa­žįs­ta jau­ni­mą, di­di­na to­le­ran­ci­ją ir pa­gar­bą, ren­ka­si so­cia­li­nį jaut­ru­mą, pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už vals­ty­bę. Tu mums pri­min­ki, kad ko­va už lais­vę bus am­ži­na, o iš­li­ki­mą ga­ran­tuos ne gink­lai, bet tau­tos va­lia ir są­mo­nė. Lie­tu­vos li­ki­mas sly­pi su­dir­žu­sio­se, bet jaut­rio­se žmo­nių šir­dy­se, su­drums­tuo­se, bet ne­pa­verg­tuo­se pro­tuo­se, nes Tu su­kū­rei mus.

Lie­tu­va, Tu ma­tai, kad šian­dien – snie­gui ir vė­jui glos­tant ne kar­tą at­gi­mu­sią že­mę – mes nu­si­len­kia­me vi­siems gar­bin­giems Tau­tos sū­nums ir duk­te­rims, pa­da­riu­siems vis­ką, kad 1918 m. Va­sa­rio 16-osios Ak­tas įvyk­tų, įkvėp­tų ir tęs­tų­si, te­bū­nie, am­ži­nai. Jo prie­sa­kai įpa­rei­go­ja mus ir bū­si­mas kar­tas vi­są lai­ką sto­vė­ti lais­vės ir de­mok­ra­ti­jos sar­gy­bo­je, at­min­ti au­kas, su­dė­tas ant Tė­vy­nės au­ku­ro, my­lė­ti ir kur­ti Ta­ve, vie­nin­te­lę mū­sų Lie­tu­vą. To­dėl šian­dien nu­si­šyp­sok mums, Lie­tu­va!