Kviečiu į susitaikymą

Kvie­čiu į su­si­tai­ky­mą

Re­gi­man­to Ado­mai­čio laiš­kas tė­vy­nai­niams

Pir­miau­sia no­riu paaiš­kin­ti, ko­dėl ra­šau.

Ir­man­to Si­da­re­vi­čiaus nuo­tr.

Ga­vęs kvie­ti­mą į Va­sa­rio 16-osios mi­nė­ji­mą Sei­me, be­veik prieš dvi sa­vai­tes pa­skam­bi­nau į Sei­mo pir­mi­nin­ko kan­ce­lia­ri­ją, sa­kau, no­riu už­si­ra­šy­ti į kal­ban­čių­jų są­ra­šą. At­si­lie­pė mer­gai­tė lakš­tin­ga­los bal­se­liu ir ėmė ka­man­ti­nė­ti, kas aš toks, sa­kė, jog kal­bė­to­jai jau nu­ma­ty­ti ir jų bus ne­daug. Tur­būt, pa­ma­niau, kal­bės pre­zi­den­tė, tur­būt Vy­tau­tas Lands­ber­gis, tur­būt Val­das Adam­kus. Pa­gal­vo­jau, kad mū­sų val­džia jau ap­si­sta­tė sal­džia­bal­sė­mis mer­gy­tė­mis, ku­rios ne­ži­no nei kas tu toks, nors ir pri­si­sta­tai esąs Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, ir jau ne­bep­ri­si­lei­džia prie sa­vęs. Jiems ne­be­rei­kia. Vis­kas nu­ma­ty­ta. Su­dė­lio­ta.

Aš ne­si­pik­ti­nu. Kas aš pa­ga­liau? 81 me­tų se­niu­kas, nu­krio­šęs, apim­tas se­nat­vi­nio ma­raz­mo, pa­no­ręs dar bū­ti iš­girs­tas tau­tie­čių. Aš vis­ką su­pran­tu. Na, pa­sa­kiau sau, ne­no­rit, kad kal­bė­čiau, ne­rei­kia, gal pa­ga­liau Sei­mas – ne vie­ta, ne lai­kas kal­bė­ti apie pro­ble­mas, pra­dė­ti skųs­tis kaž­ko­kio­mis nuo­skau­do­mis, bet pa­skui sa­vęs pa­klau­siau, o ka­da lai­kas? Ko­dėl gi ne? Apsk­ri­tai dėl šimt­me­čio kam­pa­ni­jos (ne­ži­nau, kas ją or­ga­ni­zuo­ja) su­si­da­ro įspū­dis, kad štai šven­čia­me Nep­rik­lau­so­mos vals­ty­bės šimt­me­tį. Ar taip žiū­rė­si­me, ar ki­taip, pu­sę am­žiaus iš to šim­to mes gy­ve­no­me oku­puo­ti ir čia sly­pi mū­sų di­džiau­sios bė­dos, – tą pa­vel­dą mes tem­pia­me iki šiol ir nie­kaip ne­ga­li­me iš jo iš­si­va­duo­ti.

Mes esa­me pa­na­šūs į ope­ruo­ja­mą li­go­nį, ku­riam ope­ra­ci­ja bu­vo nu­trauk­ta, žaiz­da pa­lik­ta pu­sei am­žiaus pū­liuo­ti, po to ope­ra­ci­ja vėl pra­tęs­ta. Ga­li­ma tik įsi­svaiz­duo­ti, kaip toks li­go­nis jau­čia­si. Iš vi­so nuo­sta­bu, kad jis dar gy­vas. To­dėl taip il­gai gy­ja žaiz­da, to­dėl toks il­gas rea­bi­li­ta­ci­jos ke­lias. To­dėl mus vis dar kre­čia li­gos trau­ku­liai. Oku­pa­ci­jos me­tai, 50 me­tų ne­lais­vės daug ką pa­kei­tė mu­my­se – nuo gė­rio ir blo­gio su­vo­ki­mo iki są­ži­nės ne­tek­ties.

Kaip ki­taip paaiš­kin­ti tą nuo­la­ti­nį au­to­ri­te­tų juo­di­ni­mą, Lie­tu­vos žmo­nių pju­dy­mą ir skal­dy­mą? Kuo ki­tu paaiš­kin­ti dvie­jų di­džiai ger­bia­mų ir Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių Do­na­to Ba­nio­nio ir Sau­liaus Son­dec­kio vie­šą ap­šmei­ži­mą, ne­va jie bend­ra­dar­bia­vo su KGB. Kad jie ne­bend­ra­dar­bia­vo su KGB, esu tik­ras. Tik­rie­ji KGB in­for­ma­to­riai pri­si­pa­ži­no ir da­bar yra ra­mūs, o Ba­nio­nis ir Son­dec­kis ne­pri­si­pa­ži­no, nes, ma­tyt, ne­tu­rė­jo ką pri­si­pa­žint ir to­dėl jie da­bar yra ka­ria­mi. O kad pa­si­ra­šė kaž­ko­kį po­pier­ga­lį, nes no­rė­jo iš­vyk­ti į už­sie­nį, dar nie­ko ne­reiš­kia. Kiek­vie­no ta­ry­bi­nio žmo­gaus slap­ta sva­jo­nė bu­vo iš­vyk­ti į už­sie­nį, o Ba­nio­niui ir Son­dec­kiui tai reiš­kė dar dau­giau. Tai lei­do jiems plė­to­ti kū­ry­bi­nę veik­lą: Son­dec­kiui di­ri­guo­ti ne­sus­kai­čiuo­ja­mą gau­sy­bę ge­nia­lios mu­zi­kos kon­cer­tų vi­sa­me pa­sau­ly­je, o Ba­nio­niui – su­vai­din­ti du žmo­ni­jos ge­ni­jus – Bet­ho­ve­ną ir Go­ją. Ma­ny­ti, jog tai ne­da­rė įta­kos Lie­tu­vos kul­tū­rai, bū­tų ap­gai­lė­ti­nas ak­lu­mas.

Dar vie­na do­va­nė­lė Lie­tu­vai šimt­me­čio pro­ga – kal­ti­ni­mai va­di­na­muo­ju sek­sua­li­niu prie­ka­bia­vi­mu, nei ap­si­brė­žus, nei ži­nant kas­gi tai yra, nei mo­kant jį at­skir­ti nuo ki­tų flir­to for­mų... Kol kas Lie­tu­va gar­sė­ja sa­vo re­ži­sie­riais, bet, ma­tyt, ne­tru­kus teat­rus teks už­da­ry­ti, nes re­ži­sie­rių ne­be­liks, liks tik ne­prie­ka­biau­jan­tys an­ge­liu­kai. Ste­bint ši­tą prie­ka­bių se­ria­lą, no­rom ne­no­rom per­ša­si min­tis: ačiū Die­vui, kad Lie­tu­vos ber­nai dar drį­so „prie­ka­biau­ti“ prie mer­gi­nų, nes tau­ta dar neiš­ny­ku­si, dar gy­va...

Jei puo­la­mi dar gy­vi esan­tys, jie ga­li pa­ban­dy­ti ap­si­gin­ti. O ką da­ry­ti išė­ju­siems? Pa­vyz­džiui, Vy­tau­tui Ža­la­ke­vi­čiui, ku­rio fil­mas „Nie­kas ne­no­rė­jo mir­ti“ puo­la­mas už tai, kad ne­tei­sin­gai pa­vaiz­da­vo is­to­ri­ją? Ži­no­ma, ne­tei­sin­gai. Jis tu­rė­jo grieb­tis komp­ro­mi­so, kad jo fil­mas iš­vys­tų die­nos švie­są. Bet jis yra be­ne pir­ma­sis me­ni­nin­kas, sa­vo kū­ri­niu pa­siun­tęs pa­sau­liui ži­nią apie Lie­tu­vo­je vy­ku­sį pa­si­prie­ši­ni­mą. At­si­me­nat ko­ne ant kiek­vie­no me­džio fil­mo he­ro­jų ke­ly­je ka­ban­čią Nuk­ry­žiuo­to­jo Mū­ke­lę?.. Šian­dien leng­va nu­ro­di­nė­ti au­to­riui, kaip jis tu­rė­jo elg­tis. Ta­da net už­si­mint apie pa­si­prie­ši­ni­mą ne­bu­vo ga­li­ma, tai bu­vo ta­bu. Pri­si­me­nu, ma­ma pa­sa­ko­jo, kad vie­nas mū­sų gi­mi­nai­tis, tik blo­gu žo­džiu pa­mi­nė­jęs Sta­li­ną, at­si­dū­rė pas bal­tas meš­kas. Ar bū­tų ge­riau, jei mū­sų me­ni­nin­kai iš­vis bū­tų ty­lė­ję ir dar to­liau į praei­tį nu­stū­mę mū­sų tau­tos tra­ge­di­ją? Ki­ta ver­tus, nuo ka­da is­to­ri­ja pa­si­da­rė me­no ver­ti­ni­mo kri­te­ri­ju­mi? Ne­ma­nau, kad ku­rian­čiam Šeks­py­rui la­bai rū­pė­jo Ang­li­jos, Da­ni­jos ar se­no­sios An­ti­kos is­to­ri­nis ati­tik­muo...

Vi­sa tai, apie ką kal­bu, ga­li­ma bū­tų įvar­din­ti vie­nu žo­džiu, – tai pa­na­šu į ge­no­ci­dą. Kas tuo suin­te­re­suo­tas, ne­ži­nau. Bet kad mū­sų ne­drau­gai dėl to tri­na ran­kas, nea­be­jo­ju: vie­ni lie­tu­viai iš­si­va­ži­nės (ši ka­tast­ro­fa jau vyks­ta mū­sų aky­se), ki­ti pa­tys iš­si­pjaus ir į at­si­ra­du­sią dy­ky­nę ne­drau­gams bus leng­va su­grįž­ti. Ar­ba ją užim­ti.

Ger­bia­mie­ji Lie­tu­vos žmo­nės! Kvie­čiu vi­sus į su­si­tai­ky­mą. Ži­no­ma, ne į su­si­tai­ky­mą su blo­giu. Blo­gis tu­ri bū­ti įvar­din­tas, bet ne to­kiu bū­du, kaip ma­to­me da­bar puo­lant blo­gio au­kas.

Kvie­čiu į san­tar­vę. Į su­si­klau­sy­mą, pa­gar­bą vie­nas ki­tam, į to­le­ran­ci­ją. Ir į at­lai­du­mą. Mū­sų ka­ta­li­kiš­ka re­li­gi­ja su­tei­kia mums ga­li­my­bę per at­gai­lą iš­pirk­ti sa­vo nuo­dė­mes. Pa­si­nau­do­ki­me tuo, net tie, ku­rie ma­no­si esą ne­kal­ti. Juk ne­lais­vės me­tais be­veik vi­si dau­giau ma­žiau gy­ve­no­me kon­for­mis­tiš­ką gy­ve­ni­mą, iš­sky­rus gal tik­ruo­sius di­si­den­tus An­ta­ną Ter­lec­ką, Ni­jo­lę Sa­dū­nai­tę ir ki­tus.

Ir dar. Krei­piuo­si į Sei­mo na­rius. Vis­kas kei­čia­si, gy­ven­to­jų ma­žė­ja, vie­nin­te­lis sta­bi­lus da­ly­kas Lie­tu­vo­je – Sei­mo na­rių skai­čius. Su­si­ma­žin­kit. Aš tai pa­da­riau se­niai, per pir­mo­jo Sei­mo rin­ki­mus. Iš­vy­dęs sa­vo pa­var­dę kan­di­da­tų są­ra­šuo­se (vi­si Są­jū­džio Ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­riai bu­vo ten su­ra­šy­ti), pa­si­pra­šiau bū­ti iš­brauk­tas, nes ne­si­jau­čiau pa­kan­ka­mai iš­pru­sęs nei po­li­ti­ko­je, nei fi­nan­suo­se, nei že­mės ūky­je. Ir tai bu­vo pa­da­ry­ta. Ne­siū­lau sek­ti sa­vo pa­vyz­džiu, bet ne­ti­kiu, kad su­ma­žin­ti Sei­mo na­rių skai­čių – di­džiu­lė pro­ble­ma.

Re­gi­man­tas Ado­mai­tis

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas, TSRS liau­dies ar­tis­tas, KGB pre­mi­jos lau­rea­tas (be­si­do­min­tiems šia pre­mi­ja siū­lau kreip­tis į Kons­ti­tu­ci­jos pro­spek­te Vil­niu­je bu­vu­sį Re­vo­liu­ci­jos mu­zie­jų; jis pa­si­sko­li­no šios pre­mi­jos dip­lo­mą, li­gi šiol ne­grą­ži­no, bet man vi­sai jo ne­rei­kia)

Re­dak­ci­jos pa­sta­ba: KGB pre­mi­ja bu­vo skir­ta G.Ni­ko­la­jen­kos fil­mui „Žmo­gaus iš mer­se­de­so dos­jė“ (1986 m.), ku­ria­me vai­di­no ir R.Ado­mai­tis.

Pa­ruoš­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“