Lietuvių kalbai – naujos grėsmės

Lie­tu­vių kal­bai – nau­jos grės­mės

Šiau­liuo­se sep­ty­nios de­šim­tys ren­gi­nių nu­ma­ty­ta šven­čiant Lie­tu­vių kal­bos die­nas, ku­rios ša­ly­je pra­si­dė­jo Va­sa­rio 16-ąją ir tę­sis iki Ko­vo 11-osios. Šie­met mi­ni­mas ir lie­tu­vių kal­bai grą­žin­to vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­so 30-me­tis, o Šiau­liai ga­li di­džiuo­tis, su­ren­gę 1988 me­tais pir­mą­ją Kal­bos šven­tę.

Ko­kia šian­dien yra lie­tu­vių kal­bos si­tua­ci­ja? „Šiau­lių kraš­tui“ nuo­mo­nes iš­sa­kė kal­bi­nin­kai.

Ini­ci­juo­ja fo­ru­mą

Auš­ri­nė RIN­KE­VI­ČIE­NĖ, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės kal­bi­nin­kė, va­kar per spau­dos konferenciją in­for­ma­vo apie Lie­tu­vių kal­bos die­nų ren­gi­nius. Tarp jų – Sa­vi­val­dy­bės tink­la­la­py­je ren­gia­mą fo­ru­mą dėl lie­tu­vių kal­bos ak­tua­li­jų. „Šiau­lių kraš­to“ klau­sia­ma, iš­sa­kė apie jas ir sa­vo nuo­mo­nę:

– No­ri­me, kad in­ter­ne­ti­nio fo­ru­mo da­ly­viai iš­sa­ky­tų, ką gal­vo­ja apie lie­tu­vių kal­bos var­to­ji­mą. Ar pri­ta­ria, kad lie­tu­viš­ki pa­va­di­ni­mai truk­do vers­lui? Ar pri­ta­ria, kad kal­ba, ku­ri neį­sit­vir­tins e-pa­sau­ly­je, iš­nyks? Ar pri­ta­ria, kad SMS ži­nu­tes ga­li­ma ra­šy­ti ir ne­lie­tu­viš­ko­mis rai­dė­mis. Klau­sia­me, ir ko­kios įta­kos tu­rė­jo 1988 me­tais lie­tu­vių kal­bai grą­žin­tas vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­sas.

Ką apie tai pa­ti ma­nau? Su­dė­tin­ga at­sa­ky­ti. Kal­bos si­tua­ci­ja nė­ra vie­na­reikš­mė, nes kal­bos var­to­to­jai skir­tin­gi.

Vie­niems lie­tu­vių kal­ba nė­ra rei­ka­lin­ga, nes sa­vo gy­ve­ni­mą yra su­si­ję su ki­ta ša­li­mi. Ki­ti lie­tu­vių kal­bos iš­li­ki­mą sie­ja su tau­tos iš­li­ki­mu.

Pa­tys kal­bi­nin­kai tu­ri skir­tin­gą nuo­mo­nę. Kai ku­rie lai­ko­si lais­ves­nių pa­žiū­rų į kal­bos nor­mi­ni­mą – kaip kal­ba­ma, taip ge­rai. Di­džio­ji dau­gu­ma ma­no ki­taip. Bet po­žiū­ris į kal­bos nor­mi­ni­mą ne­griež­tė­ja. Kir­čia­vi­mas tam­pa lanks­tes­nis, sky­ry­ba pa­da­ry­ta lanks­tes­nė, per­žiū­ri­mas ir klai­dų ver­ti­ni­mas. Kal­bė­to­jai ne­be­su­reikš­mi­na, kai pa­var­to­ja anks­čiau draus­tą var­to­ti žo­dį.

Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad kal­bos si­tua­ci­ja vie­šo­je erd­vė­je, lei­di­niuo­se bū­tų blo­ga. Ma­nau, kal­bos blo­gy­bes dar pa­ma­ty­si­me atei­ty­je – jei­gu ir to­liau ne­ge­rės si­tua­ci­ja mo­kyk­lo­se, jei­gu ne­bus kal­bos po­li­ti­kos. Vy­riau­sy­bė tre­jus me­tus ne­prii­ma kal­bos po­li­ti­kos gai­rių. Ga­li­me vie­naip ar ki­taip gal­vo­ti, bet nuo po­li­ti­kų spren­di­mų kal­bos si­tua­ci­ja la­bai pri­klau­so.

Pa­vyz­džiui, yra pa­reng­tas įsta­ty­mo pro­jek­tas su nuo­sta­ta, kad ga­li bū­ti pa­tei­si­na­mi ne­lie­tu­viš­ki pa­va­di­ni­mai. Vals­ty­bi­nė kal­bos ko­mi­si­ja da­bar kiek­vie­ną mė­ne­sį at­me­ta apie vie­ną treč­da­lį vi­sų pa­va­di­ni­mų, nes jie pri­pa­žįs­ta­mi ne­tin­ka­mais. To­kių ne­tin­ka­mų pa­va­di­ni­mų tei­kia­ma tūks­tan­čiais.

De­mok­ra­ti­ja ge­rai, bet tu­ri bū­ti ri­bos. Jei­gu grius kal­bos sis­te­ma, ne­bus ge­rai.

„Kal­ba – tau­tos at­ra­ma“

Kal­bi­nin­kas pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Ro­mual­das ŽUPERKA, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, kal­ba apie ak­tua­li­jas ir skau­du­lius:

– Klau­siau­si šian­dien per ra­di­ją kal­bi­nin­kės Lo­re­tos Vai­ce­kaus­kie­nės. Bu­vau kaž­ka­da jos di­ser­ta­ci­jos opo­nen­tas, la­bai ge­rą di­ser­ta­ci­ją yra ap­gy­nu­si. Bet L. Vai­ce­kaus­kie­nė yra pa­veik­ta kai ku­rių Va­ka­rų kal­bi­nin­kų ideo­lo­gi­jos, kad kal­bos ne­rei­kia nor­min­ti, ne­rei­kia pri­žiū­rė­ti, kad kiek­vie­no in­di­vi­do kal­ba yra to­kia, ko­kia yra.

Taip iš­plau­na­ma bend­ri­nės kal­bos są­vo­ka – lyg ne­be­rei­kė­tų mums bend­ri­nės kal­bos, nes kiek­vie­nas kal­ba­me at­ski­rai. Bet juk tai ne­tie­sa – pa­grin­das, es­mė, šer­dis yra ta pa­ti. Tik vie­nas vie­naip, ki­tas tru­pu­tį ki­taip žo­dį iš­ta­ria, su­kir­čiuo­ja.

Bet es­mė yra bend­ra sis­te­ma. Ant jos vi­sa kal­ba lai­ko­si. Juk ne­pa­sa­ky­si: „Aš ei­nu na­mie“. Sa­kau: „Aš ei­nu na­mo“.

Kai kur sis­te­ma pra­de­da­ma griau­ti. Pa­vyz­džiui, var­to­ja­mas įky­rus jun­gi­nys „šian­dien die­nai“ – tai ne­są­mo­nė, ne­lo­giš­ka sam­plai­ka, o nau­di­nin­kas griau­na sis­te­mą. Kai apie at­ly­gi­ni­mą kal­bė­da­mas žmo­gus sa­ko, jog „šian­dien die­nai gau­nu 400 eu­rų“, tai ne­tei­sy­bė, nes 400 eu­rų gau­na per mė­ne­sį.

Vi­siš­kas nu­si­šne­kė­ji­mas, kai sa­ko­ma „ši­to­je vie­to­je no­riu pa­sa­ky­ti“. Jis ne „ši­to­je vie­to­je“, o šiuo klau­si­mu no­ri pa­si­sa­ky­ti. Taip griau­na­ma ir lek­si­ka, ir sti­lis­ti­ka, ir gra­ma­ti­ka. Blo­giau­sia, kad to­kie jun­gi­niai tam­pa ma­da, ir ta­da nė ne­su­si­mąs­ty­da­mi vie­nas nuo ki­to už­si­kre­čia­me.

Gy­vo­ji kal­ba ma­nęs ne­liū­di­na, ma­ne la­biau liū­di­na tos ideo­lo­gi­nės nuo­sta­tos. Jei­gu ne­be­ver­ti­na­me bend­ri­nės kal­bos, stan­dar­tų, idea­lo, tai su­lauk­si­me vi­siš­ko jo­va­lo.

Ne­rei­kia, kad kiek­vie­nas kal­bė­tų, kaip Al­do­nas Pup­kis (kal­bi­nin­kas, kal­bos kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas – red.pa­st.). Ne­ga­li kal­bė­ti že­mai­tis kaip A. Pup­kis, ir to vi­sai ne­rei­kia. Bet tu­ri­me lai­ky­tis tam tik­ro stan­dar­to, idea­lo. Ta­da kal­ba tu­ri sa­vo es­mę, tu­ri stu­bu­rą.

Nuo kal­bos pri­klau­so ir tau­tos stu­bu­ras. Jei­gu kal­bos at­si­sa­ko­me, tai kur ta­da mū­sų at­ra­ma, pa­grin­das po ko­jo­mis? Ta­da be­lie­ka tik eu­ro­pie­tis, pa­sau­lio pi­lie­tis.

Šiau­lių uni­ver­si­te­te ne­be­tu­ri­me lie­tu­vių kal­bos ka­ted­ros, ne­bė­ra stu­den­tų, lie­tu­vių kal­bos ba­ka­lau­rų yra tik du kur­sai – tre­čias ir ket­vir­tas. Į tai na­tū­ra­liai ėjo­me, nes lie­tu­vių kal­ba men­ki­na­ma. Sa­ko­ma: „Kam man ta lie­tu­vių kal­ba, kur aš su ta lie­tu­vių kal­ba nu­va­žiuo­siu.“ Juk daug kas nu­si­tei­kę tik iš­va­žiuo­ti.

O pri­si­mi­nę, kaip bu­vo įtei­sin­ta vals­ty­bi­nė kal­ba, mes, šiau­liš­kiai, ga­li­me di­džiuo­tis. 1988 me­tais pa­no­ro­me lie­tu­vių kal­bai to sta­tu­so. Kul­tū­ros fon­do Šiau­lių sky­riaus ta­ry­bai tuo­met va­do­vęs Vac­lo­vas Ving­ras įpa­rei­go­jo ma­ne pa­ra­šy­ti raš­tą LTSR Aukš­čiau­sia­jai Ta­ry­bai, kad lie­tu­vių kal­ba tu­ri bū­ti vals­ty­bi­nė. Ar­gu­men­tus pa­ra­šiau, vi­si ta­ry­bos na­riai pa­si­ra­šė­me. V. Ving­ras nu­siun­tė tą raš­tą, o Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos po­sė­dy­je prii­mant įsta­ty­mą mū­sų raš­to ar­gu­men­tus ci­ta­vo.

„Rū­pes­čių ir nau­jų iš­ban­dy­mų – ap­stu“

Sei­mo na­rys, Kul­tū­ros ko­mi­te­to na­rys dr. Sta­sys TU­MĖ­NAS tei­gia, jog svar­bu, kad lie­tu­vių kal­ba ne­tap­tų po­li­ti­nių su­si­ta­ri­mų įkai­te:

– Nors gy­ve­na­me ju­bi­lie­ji­nės Va­sa­rio 16-osios šven­čių, mi­nė­ji­mų švie­so­je, pri­si­me­na­me 2017-ųjų me­tų, ku­riuos Sei­mas bu­vo pa­skel­bęs Lie­tu­vių kal­bos kul­tū­ros me­tais, šim­tus nuo­sta­bių ren­gi­nių, aki­vaiz­du, kad rū­pes­čių ir nau­jų iš­ban­dy­mų lie­tu­vių kal­bai – ap­stu. Ypač daug jų pa­sta­ruo­ju me­tu sklin­da iš Vy­riau­sy­bės rū­mų.

Štai praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio mė­ne­sį Vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je svars­ty­tas ir sku­bo­tai priim­tas nu­ta­ri­mas „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bi­nės kal­bos kons­ti­tu­ci­nio įsta­ty­mo pro­jek­to nr. XIIP-558“. Šio nu­ta­ri­mo ne­bu­vo drįs­ta pa­si­ra­šy­ti nuo 2013 me­tų. Ko­dėl? To­dėl, kad ja­me daug nuo­sta­tų, ku­rie ke­lia pa­vo­jų vals­ty­bi­niam lie­tu­vių kal­bos sta­tu­sui – jei­gu jis ir nea­ti­ma­mas, tai bent jau su­siau­rin­amas.Tie­sa, ja­me neį­tei­si­na­ma dvi­kal­bys­tė, o tik at­si­ran­da nuo­sta­tos dėl pa­gal­bi­nės (už­sie­nio) kal­bos var­to­ji­mo vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bės ins­ti­tu­ci­jų bei įstai­gų veik­lo­je.

Iš tik­ro ši nuo­sta­ta reiš­kia, kad Šal­či­nin­kų, Vil­niaus ra­jo­nams ne­be­reik­tų kel­ti pro­ble­mos dėl lie­tu­vių kal­bos var­to­se­nos. Va­do­vau­jan­tis nu­ta­ri­mu, pvz., teis­muo­se ne­be­reik­tų var­gin­tis ieš­ko­tis ver­tė­jo (da­bar įsta­ty­mas ga­ran­tuo­ja ver­tė­jo pa­slau­gas).

Vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je pri­tar­ta, kad bū­tų pa­mirš­ta sie­kia­my­bė, kad kom­piu­te­riuo­se ir te­le­fo­nuo­se bū­tų sie­kia­ma įdieg­ti lie­tu­vy­bę, nes tai „su­kel­tų ne­pag­rįs­tai di­de­lę re­gu­lia­ci­nę naš­tą te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų įren­gi­nių tie­kė­jams, kom­piu­te­ri­nės įran­gos par­da­vė­jams“.

To­kių, pa­sa­ky­čiau, grės­mių ar mi­nų, ma­no mi­nė­ta­me nu­ta­ri­me ap­stu. Ačiū Die­vui, nu­ta­ri­mas pa­tvir­tin­tas tik Vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je, jis dar ne­svars­ty­tas Sei­me, kur Lie­tu­vių kal­bos įsta­ty­mas yra kons­ti­tu­ci­nis ir no­rint jį keis­ti rei­kia 82 Sei­mo na­rių bal­sų. O Sei­me ir­gi es­ti la­bai li­be­ra­lių pa­žiū­rų.

Štai ne­se­niai, tvir­ti­nant Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ką, jau­no­ji li­be­ra­lė A. Ar­mo­nai­tė iš gar­bios tau­tos tri­bū­nos iš­sa­kė sa­vo po­zi­ci­ją, kad VLKK pir­mi­nin­kus se­niau tvir­tin­da­vo par­ti­jos pir­mie­ji sek­re­to­riai ir kad lie­tu­vių kal­bai ne­rei­kia tiek po­li­ci­nių prie­mo­nių. Pri­min­siu, kad vals­ty­bi­nio lie­tu­vių kal­bos sta­tu­so ker­ti­nė idė­ja yra ta, kad lie­tu­vių kal­bos var­to­ji­mo sfe­ros su­sie­ja­mos su Kons­ti­tu­ci­ja. Ir tai ypač svar­bu ma­žo­sioms vals­ty­bėms. To­kių vals­ty­bių pa­sau­ly­je, be Lie­tu­vos, yra apie 150.

LRS pa­va­sa­rio se­si­jos dar­bų pro­gra­mo­je lau­kia ir „mū­šis dėl tri­jų rai­džių by­los“. Leis­ti ar ne var­to­ti pa­suo­se X, Q, W? Ma­no nuo­mo­ne, to da­ry­ti ne­rei­kia (siū­ly­čiau lat­vių pa­vyz­džiu – ant­ra­ja­me pa­so pus­la­py­je), nes įve­dus šias rai­des, neišsp­rę­si­me nei bro­lių lat­vių, nei len­kų pro­ble­mos, pvz., len­kai vis tiek ne­ga­lės tai­syk­lin­gai pa­ra­šy­ti sa­vo pre­zi­den­to Ju­ze­fo Pil­suds­kio pa­var­dės. O jei pa­lei­si­me dži­ną iš bu­te­lio leis­da­mi, ki­ta­kal­biai, gy­ve­nan­tys Lie­tu­vo­je, „pa­pra­šys“ įtei­sin­ti dar bent 100 diak­ri­ti­nių ženk­lų.

No­riu pri­min­ti, kad ne­se­niai Sei­mo pa­tvir­tin­to­je nau­jo­jo­je VLKK šį­kart dar­buo­jasi net dvi Šiau­lių uni­ver­si­te­to kal­bi­nin­kės – lek­si­ko­lo­gė Jo­lan­ta Vas­ke­lie­nė ir kir­čia­vi­mo spe­cia­lis­tė Rū­ta Kaz­laus­kai­tė, ku­rioms te­ko gar­bė, at­sa­ko­my­bė ir prie­vo­lė priim­ti svar­bius lie­tu­vių kal­bai spren­di­mus, drau­ge ir pri(si)min­ti, kad apie 70 000 Lie­tu­vos pi­lie­čių sa­vo pa­ra­šais iš­sa­kė nuo­mo­nę dėl rai­džių var­to­ji­mo. Svar­bu, kad lie­tu­vių kal­ba ne­tap­tų po­li­ti­nių žai­di­mų erd­ve. Apie tai la­bai aiš­kiai ir konk­re­čiai iš­sa­kė nuo­mo­nę ir Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, pa­sa­kiu­si, kad „lie­tu­vių kal­ba ne­tu­ri tap­ti jo­kių de­ry­bų ar po­li­ti­nių su­si­ta­ri­mų įkai­te“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Žy­mus kal­bi­nin­kas šiau­lie­tis Ka­zi­mie­ras Ro­mual­das Žu­per­ka, vie­nas iš šim­to iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos žmo­nių, ku­riems Pre­zi­den­tė įtei­kė vals­ty­bi­nius ap­do­va­no­ji­mus Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio pro­ga, per­spė­ja, jog su­lau­žius kal­bos stu­bu­rą tau­ta ne­be­tu­rės at­ra­mos.

Par­la­men­ta­ras dr. Sta­sys Tu­mė­nas, Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­to na­rys, įsi­ti­ki­nęs, jog kal­ba ne­tu­ri tap­ti po­li­ti­nių spren­di­mų įkai­te.

Vi­ta­li­jaus LE­BE­DŽIO nuo­tr.

Auš­ri­nė Rin­ke­vi­čie­nė, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės kal­bi­nin­kė, ti­ki­si, jog Sa­vi­val­dy­bės ini­ci­juo­tas in­ter­ne­ti­nis fo­ru­mas pa­dės iš­siaiš­kin­ti, ką žmo­nės ma­no apie lie­tu­vių kal­bą, jos iš­li­ki­mą.