Nuo mirties bėgo į Sibirą

Nuo mir­ties bė­go į Si­bi­rą

Šiau­lių tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Žmo­gaus ir so­cia­li­nės ap­lin­kos pa­ži­ni­mo fa­kul­te­to de­ka­no dr. Ed­var­do Gri­ba­čiaus­ko tre­ji vai­kys­tės me­tai pra­bė­go Si­bi­re. Šei­ma, bi­jo­da­ma, kad tė­vas vie­ną die­ną ne­beiš­lai­kys tar­dy­mų, su­si­kro­vė man­tą, sė­do į va­go­ną Rad­vi­liš­ky­je ir iš­vy­ko į Ir­kuts­ko sri­tį, pas jau anks­čiau iš­trem­tus sa­viš­kius.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Lem­tin­gas va­ka­ras

Su E. Gri­ba­čiaus­ku su­ve­dė „Šiau­lių kraš­te“ pub­li­kuo­ta cik­lo „Si­bi­ro at­gar­siai“ is­to­ri­ja „Trem­ti­ne ta­po aš­tuo­ne­rių me­tų“. Vy­ras vy­lė­si, kad straips­nio he­ro­jė šiau­lie­tė Ma­ry­tė Ja­ku­baus­kai­tė-Ko­le­go­va, ku­rios šei­ma bu­vo iš­trem­ta į Zi­mą, pri­si­mins ir jų šei­mą.

E. Gri­ba­čiaus­ko tė­viš­kė – Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Šiau­lė­nų apy­lin­kė­je, Mant­vi­liš­kių kai­me. Čia gy­ve­no se­ne­liai Do­vi­dai­čiai, ūki­nin­kai, tu­rė­ję 35 hek­ta­rus že­mės. E. Gri­ba­čiaus­ko ma­ma bu­vo ki­lu­si iš gau­sios sep­ty­nių vai­kų šei­mos. Tė­vas gi­męs, au­gęs Stel­mo­kų kai­me, ša­lia Šiau­lė­nų. Šei­ma su­si­tuo­kė 1946 me­tais. Au­go du vai­kai: Ed­var­das ir tre­jais me­tais vy­res­nis bro­lis Va­len­tas.

„Tė­vu­kas bu­vo ma­ža­že­mis, iš tvar­kin­gos šei­mos, se­ne­lis iš tė­vu­ko pu­sės bu­vo na­gin­gas mū­ri­nin­kas. Tė­vu­kas 1944 me­tais bu­vo pri­vers­ti­nai paim­tas į ta­ry­bi­nę ar­mi­ją, nuė­jo iki pat Ber­ly­no. Bu­vo su­žeis­tas ge­gu­žės 3 die­ną“, – pa­sa­ko­ja E. Gri­ba­čiaus­kas.

1948 me­tais į Ir­kuts­ko sri­tį bu­vo iš­trem­ta E. Gri­ba­čiaus­ko mo­čiu­tė Emi­li­ja Do­vi­dai­tie­nė (vy­ras jau bu­vo mi­ręs) ir jos sū­nus Jo­nas Do­vi­dai­tis. Gri­ba­čiaus­kai li­ko Lie­tu­vo­je – iš­gel­bė­jo tė­vo biog­ra­fi­ja.

Šei­ma ra­miai ne­gy­ve­no: vi­są lai­ką bu­vo įta­ri­nė­ja­mi pa­de­dan­tys par­ti­za­nams. Ne­to­lie­se – Su­lin­kių pel­kė, miš­ke­liuo­se slaps­tė­si ko­vo­to­jai. Atė­ju­sius nak­čiai par­ti­za­nus slap­ta pa­mai­tin­da­vo, vie­ną ki­tą rū­bą duo­da­vo.

Vie­nas at­si­ti­ki­mas lem­tin­gai pa­kei­tė šei­mos li­ki­mą.

Gri­ba­čiaus­kai ar­ti­mai bend­ra­vo su to pa­ties kai­mo ūki­nin­ku Juo­zu La­ba­naus­ku, par­ti­za­nų rė­mė­ju, taip pat gy­ve­nu­siu ša­lia miš­ko.

„1952 me­tų ge­gu­žės va­ka­rą tė­tis nuė­jo pas jį su­tar­ti į Šiau­lė­nų mies­te­lio ma­lū­ną vež­ti val­ciuo­ti mil­tus. Be­si­ta­riant į so­dy­bą atė­jo par­ti­za­nas pa­siim­ti iš­kep­tos duo­nos. Vi­siems trims pa­bend­ra­vus, par­ti­za­nas, paė­męs duo­ną, išė­jo lau­kan. Stai­ga vi­sas kie­mas nu­švi­to en­ka­vėdis­tų pa­leis­to­mis ra­ke­to­mis. Kai­mas jau bu­vo ap­sup­tas“, – pa­sa­ko­ja E. Gri­ba­čiaus­kas.

Par­ti­za­nas puo­lė bėg­ti miš­kan, bet ra­ke­tų švie­so­je bu­vo ge­rai ma­to­mas. Ne­to­li ki­tos, to pa­ties kai­mo gy­ven­to­jo P. Iva­no­vo so­dy­bos, sto­vė­ju­sios ar­čiau miš­ko, bet bu­vo nu­šau­tas.

E. Gri­ba­čiaus­kas, stu­di­juo­da­mas Lie­tu­vos par­ti­za­nų ar­chy­vi­nę me­džia­gą apie lais­vės ko­vas Pri­si­kė­li­mo apy­gar­do­je, ap­ti­ko, kad 1952 m. ge­gu­žės 26 die­ną Mant­vi­liš­kių kai­me bu­vo nu­šau­tas bu­vęs Mai­ro­nio rink­ti­nės, vė­liau Ku­ni­gaikš­čio Žvel­gai­čio rink­ti­nės Min­dau­go tė­vū­ni­jos par­ti­za­nų va­das Vy­tau­tas San­kaus­kas-Dau­kan­tas. Jis spė­ja, kad tai ga­li bū­ti tas pa­ts as­muo.

En­ka­vė­dis­tai su­griu­vo vi­dun pas La­ba­naus­ką, suė­mė na­mų šei­mi­nin­ką ir kar­tu bu­vu­sį kai­my­ną. Abu iš­ve­žė į Rad­vi­liš­kio NKVD būs­ti­nę tar­dy­ti. Tar­dy­mas bu­vo žiau­rus.

„Tė­vas ne­pri­si­pa­ži­no. En­ka­vė­dis­tai su­gal­vo­jo nau­ją tak­ti­ką – die­ną žiau­riai tar­do, va­ka­re pės­čią 18 ki­lo­met­rų pa­lei­džia na­mo. Po ke­lių die­nų vėl iš­si­ve­ža ir vėl tar­do. Ir taip ke­lias sa­vai­tes. Ma­ma pa­sa­ko­da­vo, kad vi­sas tė­vo kū­nas bū­da­vo nu­sė­tas mė­ly­nė­mis ir krau­jos­ruvo­mis, tė­vas vai­to­da­vo, ke­le­tą die­nų ne­ga­lė­da­vo pa­ju­dė­ti nuo su­mu­ši­mų. Jau­tė, kad vie­ną die­ną ga­li bū­ti mir­ti­nai nu­kan­kin­tas. Tuo lai­ku žmo­gaus gy­vy­bė ne­tu­rė­jo jo­kios reikš­mės.“

Nusp­ren­dė bėg­ti ten, kur jau bu­vo ma­mos ar­ti­mie­ji – į Si­bi­rą. Gal ten bai­su­mas bus ma­žes­nis? Pas­ku­bo­mis su­si­kro­vė man­tą, sė­do Rad­vi­liš­ky­je į va­go­ną ir iš­vy­ko. Ad­re­są ži­no­jo, nes iš mo­čiu­tės gau­da­vo laiš­kus.

Bu­vo 1952-ie­ji. Ed­var­das ėjo ant­rus me­tus, jo bro­liui bu­vo pen­ke­ri.

Pri­si­mi­ni­mų nuo­tru­pos

Nu­vy­kę į Ir­kuts­ko sri­ties Zi­mos ra­jo­ną, ap­si­sto­jo pas se­ne­lę E. Do­vi­dai­tie­nę ir ma­mos bro­lį J. Do­vi­dai­tį, pri­si­da­vė vie­tos val­džiai.

Tė­vas kar­tu su trem­ti­niais dir­bo miš­kų ūky­je, kir­to va­di­na­mus „lis­ve­kais“ me­džius ir pluk­dė Okos upe į me­die­nos per­dir­bi­mo įmo­nes. Kur rei­kė­jo dirb­ti, į tuos kai­mus ir bu­vo kil­no­ja­mi.

Vie­na žie­ma vos ne­pra­žu­dė tė­vo. Ker­tant me­džius, šal­čiui spau­džiant apie 40 laips­nių, virs­tan­čio me­džio at­ski­lu­si ša­ka nu­skal­pa­vo vy­ro gal­vą, su­skal­dy­da­ma kau­ko­lės pa­ma­tą.

Kar­tu bu­vę lie­tu­viai mer­din­tį tė­vą ve­žė­čio­mis ga­be­no į ar­ti­miau­sią Zi­mos mies­tą. Fel­če­rė vis pa­žiū­rė­da­vo į vyz­džius: dar gy­vas, ar ne. Vy­ras iš­gy­ve­no po sa­vai­tę tru­ku­sios ko­mos.

E. Gri­ba­čiaus­ko pri­si­mi­ni­mai – epi­zo­diš­ki, per­si­py­nę su vė­liau iš­girs­tais pa­sa­ko­ji­mais. At­min­tin įstri­go lie­tu­vių Si­bi­re švęs­tos Už­ga­vė­nės: iš­si­gan­dęs per­si­ren­gė­lių, vai­kas skuos­da­vo slėp­tis į kam­ba­rį.

„La­bai gra­ži pa­va­sa­rio gam­ta. Kai gė­lės su­žy­di, at­ro­do, kad pas mus dar­že­liuo­se nė­ra taip gra­žu, kaip ten, kai na­tū­ra­liai pie­vos pa­si­deng­da­vo gė­ly­nais. Man, vai­kui, at­ro­dy­da­vo neiš­pa­sa­ky­tai gra­žu! Gė­ly­nų fo­ne ma­ty­da­vo­si Sa­ja­nų kal­nai. Jei sau­lė­ta, at­ro­do, ga­li iki jų nu­bėg­ti, vir­šū­nės bal­tos, snie­guo­tos, at­ro­do, čia pat.“

Upė­je bu­vo tirš­ta žu­vų. E. Gri­ba­čiaus­kas ma­ty­da­vo, kaip suau­gę vy­rai trau­kia lai­mi­kį.

Iš tė­vo pa­sa­ko­ji­mų įstri­go sim­pa­tiš­ki gy­vū­nė­liai – bu­run­du­kai. Vie­nas kai­me­lio gy­ven­to­jas bu­vo įval­dęs bu­run­du­kų gar­sus. Kai vy­rai pjau­da­vo me­džius, jis pa­ra­gin­da­vo su­sės­ti. Kai pra­dė­da­vo mėg­džio­ti, iš vi­sur su­bėg­da­vo bu­run­du­kai, su­tūp­da­vo – kir­tė­jai gro­žė­da­vo­si vaiz­du.

Dar vie­na iš tė­vo gir­dė­ta is­to­ri­ja – kaip ru­sai miš­ke ver­tė ir mo­kė lie­tu­vius tin­gi­niau­ti.

„Lie­tu­viai, ypač ūki­nin­kai, pri­pra­tę dirb­ti. Nu­ve­ža į miš­ką, mes pjau­na­me, ru­sai sė­di, rū­ko. Mes per die­ną de­šimt nor­mų su­pjau­na­me. Atei­na mė­ne­sio ga­las, mo­ka al­gas, pa­skai­čiuo­ja, kad rei­kia mo­kė­ti di­de­lius pi­ni­gus. Ta­da sa­ko – pa­di­din­si­me nor­mas. Ru­sai su­ki­lo: ar­ba sė­dė­ki­te, kaip mes, ar­ba gau­si­te lup­ti! O mes ne­pra­tę tin­gi­niau­ti vi­są die­ną!“ – tė­vo is­to­ri­ją per­pa­sa­ko­ja E. Gri­ba­čiaus­kas.

Par­ve­žė trem­ti­nių vai­kus

1953 me­tais mi­rė Sta­li­nas – ėmė di­dė­ti vil­tis grįž­ti na­mo. „Mums, kaip pri­vers­ti­nai sa­ve iš­trė­mu­siems, ta vil­tis at­si­ra­do anks­čiau“, – sa­ko E. Gri­ba­čiaus­kas.

Vil­tis iš­si­pil­dė 1955 me­tais.

„Ko­kie bu­vo šil­ti san­ty­kiai tarp tė­vų ir vai­kų! Mū­sų ir ba­by­tės kai­mą tuo me­tu sky­rė 100 ki­lo­met­rų. Ma­ma sa­kė: kaip aš neat­sis­vei­ki­nu­si iš­va­žiuo­siu į Lie­tu­vą, gal ne­be­pa­ma­ty­siu gy­ve­ni­me! Ji 100 ki­lo­met­rų ėjo pės­čio­mis vien dėl to, kad at­si­svei­kin­tų.“

Gri­ba­čiaus­kų šei­ma iš Si­bi­ro iš­vy­ko pa­si­pil­džiu­si – trem­ti­niai, ku­rie dar ne­ga­lė­jo grįž­ti, jiems pa­ti­kė­jo par­vež­ti pen­kis vai­kus. Tarp jų bu­vo ir Ja­ku­baus­kų at­ža­los – bro­lis ir se­suo.

„Ja­ku­baus­ko pa­var­dę įsi­dė­mė­jau, ko ge­ro, dėl to, kad bu­vo ne­pap­ras­tai jud­rus. Mask­vo­je žmo­nių pil­na, pa­si­su­ki – jo vėl nė­ra. Ma­ma pa­sa­ko­jo: „Juk įsi­pa­rei­go­jau par­vež­ti vi­sus svei­kus gy­vus! Lyg su­ta­riam, o jis vėl pa­ma­to kaž­ką įdo­maus, vėl jo nė­ra, vėl laks­tau po pe­ro­ną, kol pa­gau­nu.“

Ke­lio­nė Mask­vo­je vos ne­si­bai­gė tra­giš­kai. Tuo me­tu Mask­vo­je siau­tė­jo ban­di­tiz­mas – nu­si­kal­tė­liai ži­no­jo, kad iš­duo­da­mi pir­mie­ji lei­di­mai grįž­ti, kad grįž­tan­tie­ji tu­ri kaž­kiek tur­to.

Trau­ki­niu iš Si­bi­ro at­vy­ku­siems Gri­ba­čiaus­kams rei­kė­jo per­va­žiuo­ti į ki­tą, Lie­tu­vos kryp­ties sto­tį.

„Tik mums iš­li­pus, pri­lė­kė ru­siš­kai pa­klaus­ti, iš kur at­vy­ko­me, pa­siū­lė per­vež­ti į sto­tį, jau no­rė­jo čiup­ti už la­ga­mi­nų – ma­ši­na sto­vi. Ge­rai, kad mi­li­ci­ja pa­ma­tė įtar­ti­nus as­me­nis, pri­bė­go, su­lai­kė. Sa­kė: ge­rai, kad pa­ma­tė­me, bū­tų jus nu­ve­žę už Mask­vos ir nu­žu­dę dėl tur­to.“

Gri­ba­čiaus­kai į Lie­tu­vą grį­žo per Jo­ni­nes. Vi­sus par­vež­tus vai­kus pa­siė­mė Šiau­lė­nų apy­lin­kės kai­muo­se gy­ve­nę gi­mi­nės.

E. Do­vi­daus­kie­nė su sū­nu­mi Jo­nu į tė­vy­nę par­si­ra­do po tre­jų me­tų – 1958-ai­siais.

Grį­žo na­mo

Gri­ba­čiaus­kai grį­žo į Mant­vi­liš­kių kai­mą, iš ku­rio ir bu­vo iš­bė­gę.

Na­mus ra­do nu­gy­ven­tus: į jų dvie­jų ga­lų tro­bą bu­vo įkel­ta mo­te­ris, gy­vu­lius au­gi­nu­si ne tvar­te, o gy­ve­na­mo­se pa­tal­po­se.

Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas bu­vo pa­lan­kus su­grį­žu­siems, iš­kel­di­no mo­te­riš­kę, šei­mą įlei­do į pri­gim­ti­nius na­mus. Tė­vai var­go, kol iš­ko­pė mėš­lą.

Įsi­dar­bi­no ko­lū­ky­je, bet il­gai ko­lū­kie­čiais ne­bu­vo: ga­vo pa­siū­ly­mą dirb­ti pra­dė­ta­me eksp­loa­tuo­ti dur­py­ne.

E. Gri­ba­čiaus­kas sa­ko, kad po­kal­biai su tė­vais apie po­ka­rio me­tus, lai­ką Si­bi­re bu­vo epi­zo­diš­ki, kal­ba sun­ki. Da­bar gai­li­si, kad neiš­si­kal­bė­jo, nes pri­si­mi­ni­mai trū­ki­nė­ja.

„Tė­vai bu­vo la­bai kant­rūs, sa­ky­da­vo, darbš­čiam žmo­gui vi­sa­da vi­sur ge­rai“, – pri­si­me­na šiau­lie­tis.

Si­bi­ro fak­tas E. Gri­ba­čiaus­ko biog­ra­fi­jo­je so­viet­me­čiu neužk­liu­vo. Dir­bo mo­kyk­lo­se, va­do­va­vo Šiau­lių kul­tū­ros rū­mams, nuo 1983 me­tų pe­rė­jo dirb­ti į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą (da­bar – Šiau­lių uni­ver­si­te­tas).

Nors bai­gė tuo­me­ti­nės LTSR vals­ty­bi­nės kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­tą, di­ser­ta­ci­ją nu­spren­dė ap­si­gin­ti ne mu­zi­ki­nę, o so­cia­li­nių moks­lų.

Nuo šių moks­lo me­tų – sen­jo­ras, Šiau­lių tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Žmo­gaus ir so­cia­li­nės ap­lin­kos pa­ži­ni­mo fa­kul­te­to de­ka­nas.

Lau­kia su­si­ti­ki­mo

E. Gri­ba­čiaus­kas pa­ro­do dvi vai­kys­tės nuo­trau­kas, jo­se įam­žin­tas Si­bi­re. Šias fo­tog­ra­fi­jas pa­ma­tė ne­se­niai. Jas at­siun­tė at­min­ty­je įstri­gęs jud­ru­sis Bro­nius Ja­ku­baus­kas.

Iš „Šiau­lių kraš­to“ ga­vęs kon­tak­tus, praė­ju­sį ru­de­nį E. Gri­ba­čiaus­kas su­si­sie­kė su M. Ja­ku­baus­kai­te-Ko­le­go­va, mo­te­ris da­vė sa­vo bro­lio nu­me­rį.

„Nes­pė­jau nė pri­si­sta­ty­ti! Sa­ko, ži­nau iš se­sers nu­pa­sa­ko­to bal­so, kad čia skam­bi­na Ed­var­das Gri­ba­čiaus­kas, – juo­kia­si iš­skir­ti­nio sod­raus temb­ro šiau­lie­tis. – Kai pa­juo­ka­vau, kad ma­mai sa­vo jud­ru­mu vai­kys­tė­je su­kė­lei pro­ble­mų, jis nu­si­juo­kė. Bet iš bal­so su­pra­tau, kad žmo­gus da­bar yra ra­mus, ne­be toks, koks bu­vo vai­kys­tė­je.“

Da­bar vy­rai su­si­skam­bi­na, su šven­tė­mis pa­si­svei­ki­na, ma­lo­niai bend­rau­ja. B. Ja­ku­baus­kas – dve­jais me­tais vy­res­nis, pri­si­me­na dau­giau Si­bi­ro epi­zo­dų.

Gri­ba­čiaus­kų so­dy­bą Mant­vi­liš­kių kai­me nu­grio­vė me­lio­ra­ci­ja. Se­no­ji Ja­ku­baus­kų so­dy­ba Pae­že­rių kai­me iki šiol iš­li­ku­si.

„Su Bro­niu­mi sa­kė­me: ateis pa­va­sa­ris, su­šils, su­si­tik­si­me jų so­dy­bo­je, pa­si­šne­kė­si­me mū­sų ar­ti­miau­sio­je šir­džiai ap­lin­ko­je. Da­bar lau­kia­me pa­va­sa­rio“, – sa­ko E. Gri­ba­čiaus­kas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ed­var­dui Gri­ba­čiaus­kui pa­vy­ko su­si­ras­ti žmo­nes, su ku­riais kar­tu au­go Si­bi­re.

Ed­var­do Gri­ba­čiaus­ko šei­ma, bi­jo­da­ma, kad tė­vas vie­ną die­ną ne­beiš­lai­kys tar­dy­mų, 1952 me­tais iš­vy­ko į Ir­kuts­ko sri­tį, pas jau anks­čiau iš­trem­tus sa­viš­kius.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ed­var­das Gri­ba­čiaus­kas (pir­mas iš kai­rės) Si­bi­re. Už jo nu­ga­ros – bro­lis Va­len­tas. De­ši­nė­je – Bro­nius, Ma­ry­tė Ja­ku­baus­kai.

Kai­rė­je – Ed­var­do Gri­ba­čiaus­ko ma­ma, ša­lia jos sū­nūs Ed­var­das ir Va­len­tas, de­ši­nė­je pu­sė­je – Ja­ku­baus­kų šei­ma.