SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (1)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (1)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Gi­miau są­jū­di­nin­ku

Sun­ku, pa­vo­jin­ga, bet įdo­mu ap­ra­šy­ti lai­ko­tar­pį, kai Są­jū­dis iš Lie­tu­vos ta­po ne­be­lie­tu­va, iš sa­vo – sve­ti­mu.

Gi­miau są­jū­di­nin­ku. No­riu pa­sa­ky­ti, kad esu są­jū­di­nin­kas nuo pa­čio pir­mo­jo su­ju­dė­ji­mo gim­dy­mo na­muo­se, o tau­ti­nį dar­bą dir­bau dar vys­tyk­luo­se. Tie­sa, man ne vi­sa­da se­kė­si, t.y. ma­nęs ne­bu­vo so­vie­tai iš­trė­mę Si­bi­ran, to­dėl, kai ten­ka iš­girs­ti to­kio po­bū­džio kal­ti­ni­mus, kal­tu pri­si­pa­žįs­tu ir kal­tai skės­te­liu ran­ko­mis: kal­tas, ką gi pa­da­ry­si... Mo­čiu­tei pa­vy­ko la­biau, ji žu­vo Tai­še­to la­ge­riuo­se.

Ne­si­gė­di­ju TSKP. Jon įsto­ti pa­ta­rė a.a. tė­ve­lis Bro­nius Pu­ro­nas, par­ti­nis, LTSR nu­si­pel­nęs mo­ky­to­jas: „Bū­ti­nai stok, Vi­liau, ne­leisk, kad par­ti­nis rus­kis mums ko­man­duo­tų. Vie­na šne­kėk, bet dar­bą da­ryk, būk ly­de­ris. Esa­me ma­ža tau­ta, ki­taip neiš­si­lai­ky­si­me“.

Ne­si­gė­di­ju sa­vo veik­los ir sa­vo biog­ra­fi­jos. Brež­ne­vi­nės stag­na­ci­jos lai­kais, re­mia­mas ta­ry­bi­nių funk­cio­nie­rių šiau­lie­čių, pui­kiai mel­žiau so­cia­lis­ti­nę kar­vu­tę Šiau­lių šlo­vei ir mies­tie­čių la­bui.

Kar­tu su ki­tais par­ti­niais bal­sa­vau už TSRS griū­ties pra­džią, kai nuo TSKP skė­lė­me LKP. Pa­dė­jau par­ti­nį bi­lie­tą tik tuo­met, kai Lie­tu­vai ne­be­rei­kė­jo LKP, nes pa­ti Lie­tu­va ta­po Są­jū­džiu.

Kai Są­jū­dis ta­po ne­be­lie­tu­va, ta­pau LR pi­lie­čiu, t.y. nie­kuo ne­ta­pau. Bu­vau XX a. ant­ros pu­sės Lie­tu­vos ma­ža ma­ža da­le­ly­tė, ja ir esu.

Ko dar?

Ne vie­ne­rius me­tus rin­kau me­džia­gą, par­ti­niu bi­lie­tu ir VK pa­žy­mė­ji­mu pri­si­den­gęs slap­ta do­mė­jau­si lie­tu­vy­be tam, kad at­si­ra­dus ga­li­my­bei pa­skelb­čiau 27 da­lių tęs­ti­nį straips­nį apie Lie­tu­vos he­ral­di­ką ("Rau­do­no­ji vė­lia­va“,1989 06 10 – 09 23).

Kas ver­tė tai da­ry­ti tuo­met, kai Vy­tis bu­vo po­li­ti­nis nu­si­kal­ti­mas, o ma­no va­do­vai Brež­ne­vą ger­bė? Tu, Tė­vy­ne, ku­ri bu­vai gy­va ir LTSR bū­se­no­je, ir at­gims­tan­ti Są­jū­džiu.

Plūs­te­lė­jo ne­for­ma­lio­ji spau­da

Tai bu­vo nau­jas reiš­ki­nys, neįp­ras­tas. „Są­jū­džio ži­nių“ pir­ma­sis nu­me­ris, eg­zo­tiš­ka ir drą­si ver­ty­bė, ma­ne pa­sie­kė švies­tas per­švies­tas, daug vie­tų pieš­tu­ku tai­sy­tas.

At­siš­vie­tė­me mu­du su Pet­ru La­ba­naus­ku, Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to bend­ro­jo sky­riaus ve­dė­ju. Jo ži­nio­je tuo­met bu­vo dau­gi­ni­mo apa­ra­tas.

Vė­liau pa­si­ro­dė dau­gy­bė ki­to­kių pro­są­jū­die­tiš­kų laik­raš­tu­kų, kaip at­sva­ra ta­ry­bi­niams ofi­cio­zams „Tie­sai“ ir „Kom­jau­ni­mo tie­sai“, ra­jo­ni­niams laik­raš­čiams. Žmo­nės juos go­džiai pir­ko. Gir­dė­jau nuo­gir­das, kad kai kas iš to vi­sai gra­žų ka­pi­ta­lą su­si­ka­lė.

Pa­si­ro­dė šiau­lie­tiš­kie­ji. 1989-1993 m. lai­ko­tar­piu su­skai­čia­vau apie 35 laik­raš­ti­nio po­bū­džio spau­di­nius. Tų, ku­rie man pa­kliū­da­vo, ne­be­pa­leis­da­vau, rin­kau.

To­ji gau­sa vė­liau įpa­rei­go­jo ma­ne pra­tęs­ti Šiau­lių laik­raš­ti­jos sta­tis­ti­ką ("Šiau­lių nau­jie­no­se“ „Kaip pi­ly­pai iš ka­na­pių“, 1995 05 06). Tai bu­vo tar­si tę­si­nys anks­tes­nia­jam straips­niui „Šiau­lių laik­raš­ti­jos is­to­ri­ja“, ku­ris bu­vo pa­tal­pin­tas 1000-aja­me mies­to laik­raš­čio se­nuo­ju „Rau­do­no­sios vė­lia­vos“ pa­va­di­ni­mu 1988 01 07 die­nos nu­me­ry­je.

Aš – aukš­tai­tis

Vė­liau ne kar­tą man tai bu­vo pri­me­na­ma, kai no­rė­da­vau pri­si­šlie­ti prie ki­tų.

Bū­da­mas mies­to ta­ry­bos de­pu­ta­tas, ku­ra­vau tau­ti­nių ma­žu­mų pro­ble­mas. Ru­sų kul­tū­ros cent­ras ma­ne į sa­vo na­rius priė­mė nea­be­jo­da­mas, žy­dai de­rė­jo­si: „Priim­si­me, bet tu­rė­si ap­si­pjaus­ty­ti ir mo­kė­ti na­rio mo­kes­tį“.

Bro­liai že­mai­čiai, kai pa­pra­šiau man iš­ra­šy­ti že­mai­tiš­ką pa­są, ku­rį jiems su­kū­riau su mei­le ir vil­ti­mi, tie­siai švie­siai iš­dro­žė: „Ne­si že­mai­tis, pa­są tau ne­rėk“.