
Naujausios
ESU SUPERAGENTAS (4)
VitasTomkus
Apie Paryžių neturiu ką daug pasakoti. Smulkiau galima sužinoti, atsivertus Enciklopedijos tomą su raide P. Kas tingi skaityti, laisvai gali lėktuvu ten ir atgal sulakstyti. Pamatysite. Koks jis apšiuręs...
O anais sovietiniais laikais Paryžius buvo ohoho. Ir Monmartras kitoks buvo. Ir Eifelio bokštas tiesiau stovėjo. (Ech, daug kas tais laikais kitaip stovėjo!) Ir Žoržo Pompidu centro aikštėje linksmesni gatvės aktoriai vaidino, net man davė prieš paryžiečius truputį pavaidinti. Ir tiek daug arabų bei negrų (tada jie dar taip vadinosi) Meilės mieste nebuvo.
O kokios panelės išilgai Sen Deni gatvės stovėjo!
Jau tokios mielos, mandagios. Eini, tarkim, pro šalį nesisveikindamas, būtinai tave už skverno ar megztinio timptelės, apdovanos ilga šypsena ir atkišusi lūputes pasiteiraus: „How are you, mesje?“ (Laisvas vertimas iš gatvės kalbos būtų maždaug toks: „Kaip gyveni, mano Mesijau?“) Atsakai irgi maloniai: „Good, good. Guten tag. How are you? How much, madam?“ („Dievas su manimi. Abu gyvenam gerai: jis danguj, o aš ant žemės. Abu kol kas kažkaip išsitenkam. Vienas kitam netrukdom ir netgi padedam.“ – Dar laisvesnis vertimas iš gatvės kalbos.) „Fifty franks“, atsako madmuazelė ir tau aišku, kad frankai, taip ten vadinami prancūzai, ją mirtinai užkniso. Todėl ji bet kada pasiruošusi praleisti laisvalaikį su turistais iš Lietuvos, ypač tokiais kaip aš: aplankyti Rodeno, kuriam jos probobutė pozavo, muziejų. Ir su malonumu būčiau jai asistavęs, jeigu nebūtų reikėję vykdyti specialios KGB užduoties, dėl kurios čia ir atvykau.
O toji užduotis, priminsiu, nelengva: jokiu būdu neemigruoti ir Prancūzijoje nepasilikti. O pagundų buvo... Pavyzdžiui, 3-ų kambarių butas toje pačioje Sen Deni gatvėje, iškart priešais madmuazelę Rositą, su terasa ant stogo, iš kurios matėsi ne tik Notrdamo katedra, Šventosios širdies bazilika, bet ir nelabai šventos mergelės biustas, kuri priešais kasdien deginosi ant stogo, kainavo vos 100 000 dolerių. Tai pigiau, nei panašaus ploto butas Justiniškėse (be balkono).
Apsigyvenau pas dėdę Joną, kuris po karo bėgo ir nuo vokiečių, ir nuo rusų, bėgo tol, kol atsidūrė pas samdomus Prancūzijos užsienio legionierius, kurie pabėgėlių rusams neišduodavo. Buvo pirmas lietuvis legione, apdovanotas aukščiausiu Užsienio Legionieriaus Ordinu, apie ką yra knygą parašęs. (Jonas Tomkus. „Svetimšalių legionas.“)
Alžyre vietiniams pradėjus masiškai žudyti žydų šeimas, jis vedė Rašel Levis ir susilaukė dviejų tomkiukų, tikrų mano pusbrolių – pusiau žydų, pusiau lietuvaičių. Taigi mes, lietuviai Tomkai, pagrįstai galime didžiuotis, kad šiek tiek pagerinome išrinktosios tautos kraują. Todėl antisemitizmo mums, net ir labai norėdami, niekas nepripaišys.
Dėdė Jonas anuomet buvo Paryžiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas. Tad jo dėka su jais ir susipažinau.
Labiausiai man Prancūzijoje patiko Arūnas Paliulis, Amerikos lietuvis iš Švėkšnos ir Bostono, ir jo miela draugė, su kuria vėliau apsivedė, išeivijos lietuvaitė Karolina Masiulis, kilusi, beje, iš labai garsios ir garbingos giminės.
Karolina man patogi buvo tuo, kad buvo labai garsi satyrinio TV serialo aktorė, kurią visas Paryžius pažinojo ir visi barmenai už dyką mus vaišino. Todėl Karolinai per dieną po tris keturis pasimatymus skirdavau – kai tik užsinorėdavau alaus išgerti, tai jai ir skambinu.
O su Arūnu mudu labai vienas prie kito pritikom. Jis baigęs prestižinį JAV Harvardo universitetą, aš vidurinę mokyklą Sibire (kur atestatą su penketukais už spirito butelį įsigijau), jis garsus grūdų pirklys, aš – niekam nežinomas pirkėjas, kuris vis važiuodavo į nupigintų prekių „Tati“ parduotuvę.
Ten gatvėje stovėdavo konteineriai užpildyti iki viršaus prekėmis, pavyzdžiui, bikini. Norėdamas kuo daugiau parvežti lauktuvių, su arabais rausdavausi po tuos konteinerius ir labai nervindavausi, kai atsirinkęs moterišką maudymosi liemenėlę, turėdavau vėl nerti stačia galva į tą konteinerį ir ieškoti tokios pat spalvos maudymosi kelnaičių. Žodžiu, po Luvrus nebuvo kada trankytis. O Arūnas Paliulis dažnai buvo mano gidas, itin didelis specialistas buvo aludžių bei restoranų klausimais. Būdavo su juo ir kuriozų...
Kartą žingsniavome link restorano netoli Kapitolijaus ir jis pamatė, kaip vietos „klošaras“ (liet. „bomžas“) iš šiukšliadėžės krapšto maisto atliekas. Arūnas irgi įkišo ten nosį ir kaip tikras džentelmenas mandagiai pasiteiravo, ką anas ruošiasi valgyti pietums? Atsakymas ilgai neužtruko. Kai mes su Arūnu patogiai įsitaisėme lauko restorane ir mums atnešė antrekotus, pro šalį kaip tik ėjo tas pats „klošaras“ ir, pastvėręs iš Paliulio lėkštės dar karštą patiekalą, mandagiai pasakė: „Mielas pone, šiandien aš valgysiu Tamstos kotletą.“ Ir ramiai sau kramsnodamas nuėjo.
Tai va, tas Arūnas kartą man ir sako: „Tu kaip garsus žurnalistas, ar negalėtum man paslaugą padaryti ir vieną istoriją aprašyti?“ Kai pritariamai jam linktelėjau, papasakojo, kad Amerikoje lankėsi garsaus mediko iš Kauno sūnus ir per Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimą organizavo rinkliavą skurstančiam Lietuvos jaunimėliui paremti. Arūnas Paliulis, kuris tąkart dosniai paaukojo (net šimtą dolerių!), vėliau labai susikrimto, sužinojęs, kad tuos pinigus apsišaukėlis „lietuvaičių gelbėtojas“ išleido, pirkdamas brangiausią aparatūrą. Aš jam pažadėjau šią istoriją Lietuvoje pagarsinti.
Grįžęs apie tai parašiau feljetoną „Šluotai“. Deja, vyr. redaktorius kategoriškai atsisakė spausdinti: ilgai mykė, dar ilgiau pas save pralaikė straipsnį, matyt, su kažkuo „iš aukščiau“ derino. Deja: „herojaus“ tėvas buvo toks garsus medicinos specialistas, kad supratau, jog savo jėgomis feljetono niekur neprastumsiu. Tuomet ir prisiminiau Vytą iš KGB...