Kaip gimsta vidurinioji klasė?

Kaip gims­ta vi­du­ri­nio­ji kla­sė?

Rū­ta Vai­nie­nė

Vi­du­ri­nio­ji kla­sė yra tai, apie ką sva­jo­ja kiek­vie­na vals­ty­bė. Sva­jo­ja dėl to, kad vi­du­ri­nio­sios kla­sės žmo­gus pa­pras­tai yra pa­ts ge­riau­sias pi­lie­tis. Jis už­dir­ba pa­kan­ka­mai, kad pa­si­rū­pin­tų sa­vi­mi ir sa­vo šei­ma. Va­di­na­si, jis ne­pra­šo iš val­džios fi­nan­si­nės pa­ra­mos.

Prie­šin­gai, pa­pras­tai jis bū­na pa­grin­di­nis ir pa­ti­ki­miau­sias mo­kes­čių mo­kė­to­jas – vals­ty­bės fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo ga­ran­tas. Juk gau­nan­tys ma­žas pa­ja­mas ne­daug mo­kes­čių ir te­su­mo­ka, be to – jie pa­pras­tai bū­na di­des­ni vie­šų­jų fi­nan­sų nau­dos ga­vė­jai.

Gau­nan­tys pa­čias di­džiau­sias pa­ja­mas pa­pras­tai bū­na mo­bi­les­ni pa­si­rink­ti veik­los ju­ris­dik­ci­jas, be to – jų pa­ja­mos svy­ruo­ja kur kas la­biau, jo­mis pa­si­ti­kė­ti ga­na ri­zi­kin­ga.

Ne­pai­sant to, kad vi­du­ri­nio­ji kla­sė yra to­kia gei­džia­ma, nė­ra ga­lu­ti­nio su­ta­ri­mo, kaip ją tiks­liai api­brėž­ti. Vie­ni pa­ta­ria vi­du­ri­nią­ją kla­sę ver­tin­ti pa­gal pa­ja­mas, pa­ten­kan­čias į in­ter­va­lą tarp 0,75 ir 2 me­dia­nų. Ki­ti tei­gia, kad vi­du­ri­ną­ją kla­sę rei­kia ver­tin­ti pa­gal tai, kaip jie su­ge­ba pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius, įper­ka su­tar­tą gė­ry­bių krep­še­lį.

Be to, kad vi­du­ri­nio­ji kla­sė api­brė­žia­ma ne­vie­no­dai, ski­ria­si ir su­pra­ti­mas, kaip gi vi­suo­me­nė­je ji at­si­ran­da, kaip ji su­si­ku­ria. Ir čia po­žiū­riai, bū­na, iš­si­ski­ria vi­su 180 laips­nių kam­pu. Net ir mū­sų ma­žo­je Lie­tu­vo­je.

Vie­nas po­žiū­ris tei­gia, kad vi­du­ri­nio­ji kla­sė užau­ga, kai ša­ly­je yra pa­lan­kios są­ly­gos eko­no­mi­kai plės­tis ir kil­ti. Va­di­na­si, rei­kia pa­da­ry­ti taip, kad ša­ly­je kur­tų­si vers­lai, ku­rie in­ves­tuo­tų, ga­min­tų ir par­duo­tų pre­kes ir pa­slau­gas, įdar­bin­tų žmo­nes, mo­kė­tų mo­kes­čius. Pag­rin­di­nis val­džios dė­me­sys čia yra toks: ką dar tu­ri­me pa­da­ry­ti, kad pa­ša­lin­tu­me kliū­tis kon­ku­ren­ci­jai, in­ves­ti­ci­joms, kad leis­tu­me žmo­nėms ša­ly­je veik­ti.

Ki­ti gi tei­gia, kad vi­du­ri­nio­ji kla­sė yra tam tik­ros so­cia­li­nės- fi­nan­si­nės in­ži­ne­ri­jos pa­sek­mė, kad ji neu­žau­ga vien au­gant pa­ja­moms, kad ją rei­kia kur­ti val­džios ran­ko­mis, su­lip­dy­ti – tar­si iš mo­lio. Pag­rin­di­nis inst­ru­men­tas tam yra biu­dže­tas, abi jo pu­sės, tiek pa­ja­mos, t.y. mo­kes­čiai, tiek iš­lai­dos. Šio ke­lio at­sto­vai į ge­ro­vę žiū­ri ne kaip į py­ra­gą, ku­rį rei­kia vi­siems kar­tu iš­kep­ti. Jie ma­to jau iš­kep­tą py­ra­gą, t.y. BVP ir biu­dže­tą ir žiū­ri, kaip jį „tei­sin­gai“ per­da­ly­ti.

Taip at­si­ran­da tei­gi­nių, kad Lie­tu­vo­je per biu­dže­tus per­skirs­to­ma per ma­žai lė­šų. Ne­žiū­ri­ma funk­ci­jų, žiū­ri­ma tik pi­ni­gų. Ne­va dėl per ma­žų vie­šų­jų fi­nan­sų ir ne­su­si­ku­ria vi­du­ri­nio­ji kla­sė. Nes ne­va vi­du­ri­nio­sios kla­sės „pa­ja­mos di­de­le da­li­mi pri­klau­so nuo mo­kes­čiais fi­nan­suo­ja­mų svei­ka­tos, švie­ti­mo, moks­lo, vals­ty­bės tar­ny­bos sek­to­rių“.

Taip išei­tų, kad vi­du­ri­nio­ji kla­sė – tai di­džią­ja da­li­mi – vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jai. Net ir esant ne­su­ta­ri­mų dėl vi­du­ri­nio­sios kla­sės api­brė­ži­mų, tai – ga­na nau­jas po­žiū­ris eko­no­mi­nė­je pa­dan­gė­je, sa­vo­tiš­kas eko-sek­siz­mas. Vi­suo­me­nei iš­ke­lia­mas griež­tas ul­ti­ma­tu­mas: jei no­ri­te tu­rė­ti vi­du­ri­nią­ją kla­sę, kel­ki­te mo­kes­čius. Taip vi­suo­me­nė prie­ši­na­ma tar­pu­sa­vy, pleiš­tas ka­la­mas vis gi­liau.

Pag­rin­di­nis val­džios dė­me­sys čia vie­nas – kuo la­biau ap­mo­kes­tin­ti tur­tin­guo­sius, pa­gei­dau­ti­na – pro­gre­si­niais mo­kes­čiais. Jie spren­džia už­da­vi­nį, ku­ria­me tur­tin­gie­ji yra „duo­ta“, tur­tin­gie­ji jiems rei­ka­lin­gi, kad mo­kė­tų di­des­nius mo­kes­čius. Bet ta­da jie su­si­pai­nio­ja, ir žiū­rė­da­mi į pa­ja­mų ne­ly­gy­bę ro­dan­čius pa­ja­mų pa­si­skirs­ty­mo gra­fi­kus, skun­džia­si, kad tur­tin­gi yra per daug tur­tin­gi.

Kaip čia ne­pri­si­min­si anek­do­to apie tai, ar mo­te­ris ga­li pa­da­ry­ti vy­rą mi­li­jo­nie­riu­mi. Taip, jei jis prieš tai bu­vo mi­li­jar­die­rius. Val­džia ir­gi taip ga­li. Pa­si­juo­ki­me iš šio anek­do­to, ir ži­no­ki­me, kad ne šis yra tik­ra­sis vi­du­ri­nio­sios kla­sės kū­ri­mo ke­lias.