Drąsa Lietuvoje reiškia vienatvę

Drąsa Lietuvoje reiškia vienatvę

Drą­sa Lie­tu­vo­je reiš­kia vie­nat­vę

Olava STRI­KU­LIE­NĖ

Ko­vo 11-ąją Sau­lius Skver­ne­lis pa­si­džiau­gė mū­sų drą­sos, stip­ry­bės, vie­ny­bės šven­te. Taip, ka­dai­se drą­sos pa­ka­ko. Drą­sa mū­sų vi­suo­me­nė­je bu­vo vy­rau­jan­ti. Ta­čiau ar drą­sa vy­rau­ja da­bar­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je. Ne ta – šok­ti nuo til­to pri­si­ri­šus gu­mi­ne vir­ve. Ne ta – kai­tuo­ti, bū­riuo­ti, lip­ti į kal­nus. Ne ta – grum­tis Da­ka­ro ra­ly­je. Bet pa­ti pa­vo­jin­giau­sia, bai­siau­sia lie­tu­vio drą­sa. Ne­bi­jo­ti reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Jei ji ne­su­tam­pa su eli­to.

Yra nuo­sta­bus ir kar­tu krau­pus Vil­ja­mo Gol­din­go (Wil­liam Gol­ding) ro­ma­nas „Mu­sių valdovas”. Kaip bū­rys išauk­lė­tų vai­ku­čių, at­si­dū­ru­sių ne­gy­ve­na­mo­je sa­lo­je be suau­gu­sių­jų, laips­niš­kai su­lau­kė­ja. Nu­pu­čia nuo sa­vęs ci­vi­li­za­ci­jos dul­kes. Pak­lūs­ta fi­ziš­kai stip­riau­siam vai­kų ban­dos na­riui. Laips­niš­kai tam­pa žu­di­kais, krau­ge­riais. Pa­tei­si­nan­čiais žu­dy­mą. Per­se­kio­jan­čiais ke­lis vai­kus, ku­rie ne­nuž­mo­gė­jo.

Pa­na­šiai su­si­klos­tė ir mū­sų vi­suo­me­nė­je. Kaž­kas tarp „Mu­sių valdovo” ir Pra­vie­niš­kių pa­tai­sos na­mų kon­tin­gen­to ne­ra­šy­tų tai­syk­lių. Skir­tu­mas tik tas, kad ne­ra­šy­tos tai­syk­lės įra­šo­mos į feis­bu­ką. Ar į ko­kį nors ki­tą so­cia­li­nį tink­lą.

So­cia­li­niuo­se tink­luo­se vei­kia „vienminčių” gau­jos. Žo­dį „vienminčiai” ra­šau ka­bu­tė­se, nes jo­kios ko­ky­biš­kos, daug sri­čių api­man­čios, min­čių vie­ny­bės to­kio­se gau­jo­se nė­ra. Vie­nin­te­lė vie­ni­jan­ti min­tis – pri­si­šliek prie „viercho”. And­riaus Ta­pi­no, And­riaus Už­kal­nio, Al­gio Ra­ma­naus­ko-Grei­tai, Ag­nės Ja­ge­la­vi­čiū­tės, Da­lios Ibel­haup­tai­tės ir t.t. O ko­dėl? Nes ne „zekų” vi­suo­me­nė­je kaž­kaip ne­pa­to­gu pri­si­šlie­ti prie He­ny­tės ar vi­siš­kai at­vi­rai prie pro­ku­ro­ro.

Ant­ra ver­tus, bai­mė ver­čia prie ko nors pri­si­šlie­ti. Kaip prie mu­sių val­do­vo. Nes bai­so­ka bū­ti tie­siog mu­se. Nut­rėkš. Sut­raiš­kys. To­dėl da­bar­ti­niai mū­sų vals­ty­bės pi­lie­čiai ne­tu­ri drą­sos vie­šai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Jie tik ma­siš­kai šlie­ja­si prie ma­din­go as­mens, vie­šai tri­mi­tuo­jan­čio STI­LIN­GĄ nuo­mo­nę. Sti­lin­gą po­li­tiš­kai, ku­li­na­riš­kai, glo­ba­lis­tiš­kai, kul­tū­riš­kai. To­kią sti­lin­gą, kad vi­siš­kai ne­pa­vo­jin­gą. Pvz., kad ke­ba­bas Kau­no ra­jo­ne bu­vo ska­nus, o Va­len­tai­tė vil­kė­jo gra­žiai.

Mu­sių val­do­vas A.Ta­pi­nas paaiš­kins, kaip rei­kia tei­sin­gai po­li­tiš­kai gal­vo­ti. Kas A.Ta­pi­no ne­klau­sys, tą feis­bu­ke iš­ko­lios Al­gis-Grei­tai. Gau­jai pri­ta­ria­mai lai­ki­nant ir siun­čiant šir­du­tes.

Kas D.Ibel­haup­tai­tės ne­klau­sys – nie­ko neiš­ma­nys apie aukš­tą­ją pa­sau­li­nę kul­tū­rą. O tas, kam pa­tiks fi­lo­so­fo Vy­tau­to Radž­vi­lo min­tys, taps to­kiu nu­ra­šy­tu at­gy­ve­na kaip „kra­kos­me­čio" lai­kų An­ta­nas Ma­cei­na. Jį puls, gė­dys gau­ja po­li­to­lo­gų, stu­den­tų. Net V.Radž­vi­lo ne­skai­čiu­sių. Nes re­mia­ma­si mu­sių val­do­vų for­mu­luo­tė­mis. Jei pa­sa­kė, kad blo­gas, tai ir blo­gas. O ko­dėl blo­gas – ne­ži­nau. Bet ti­kė­ti, jog blo­gas – ra­miau. Nes ir ki­ti ti­ki. O dau­gu­mo­je bū­ti ra­miau. Sau­giau. Nes jei ne­pri­siš­lie­si, skur­si. Ne­tu­rė­si ry­šių. Gau­ja su­val­gys. Nes bū­si nee­li­ti­nis.

Ar net mir­si vi­sų už­mirš­tas se­ne­lių na­muo­se kaip ra­šy­to­ja Jo­li­ta Skab­laus­kai­tė. Daug ta­len­tin­ges­nė už tuos, ku­rie da­bar ra­šo be­stse­le­rius.

O mu­sių val­do­vai taip pat bi­jo. Kad su­ma­žės jų se­kė­jų. Vi­si bi­jo. Rai­to­si, ran­go­si. Nes drą­sa Lie­tu­vo­je reiš­kia vie­nat­vę.